Bitės moko bendrystės ir darnos

Asta Raicevičienė

Apie bites, jų priežiūrą, bičių produktus, gyvenimo būdą jis galėtų pasakoti valandų valandas su tokiu užsidegimu, tarsi bitės su juo būtų kartu augusios nuo gyvenimo pradžios.

Kol keliavome iki avilių, esančių Kalnaberžės kaime, jis išdėstė visą bitininkystės pradžiamokslį, neslėpė, kad, pradėjęs nuo nulio, šiandien galėtų duoti gerų patarimų ar pamokymų net ir seniesiems bitininkams. Užtat priėjęs prie avilių, jis nutilo, kad geriau susikauptų, o kalbomis nedrumstų bičių ramybės.Tąkart atvėręs avilius ir vieną po kito iškeldamas rėmelius, tarp beveik penkių tūkstančių bitelių jis ieškojo šiemetinės bičių šeimos motinėlės, kurią norėjo paženklinti. Tik jam suprantamu būdu radęs, paėmė ją plikomis rankomis ir paženklino ant nugarėlės uždėjęs baltą taškelį.

Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre medicinos psichologu dirbantis Donatas Lučunas sutinka, kad ne blogiau nei žmonių psichologiją jis beveik perpratęs ir bičių elgseną. Bitininkystė Donatui jau spėjo tapti gyvenimo būdo dalimi ir malonia priklausomybe. 

Nuo 3 iki 35 avilių

– Kaip atsitiko, kad tapote bitininku?

– Gyvenu gražioje, ramioje vietoje – Kalnaberžėje, kur beveik pusė gyventojų bitininkauja. Mane bitininkyste sudomino puikus kaimynas Eugenijus Čekanauskis. Pradžioje iš jo įsigijau 3 avilius su bitėmis. Pirmą kartą savarankiškai nuėjus prie bičių, jos mane labai sugėlė (neišėjo tinkamai užsikurti dūminės), akimirką net buvau suabejojęs, ar verta bitininkauti. Tačiau verta prisiminti, kad klaidos, nesėk­mės yra natūrali mokymosi kelio dalis. Vėliau po truputį vis plėčiausi.

– Kiek šiandien turite bičių šeimų (avilių)?

– Šiuo metu turiu 35 avilius su bitėmis (35 bičių šeimas). Taip pat turiu 2 mažas bičių šeimeles, dėl visa ko, jeigu kurioje nors bičių šeimoje kas nors bloga nutiktų bičių motinėlei, kuri kitomis kalbomis vadinama bičių karaliene. Savo žmonai sakau, kad turiu tik 25 bičių šeimas, nes ji kartais papyksta, kad per daug bičių reikalais užsiimu (juokiasi).

Kai trūko žinių, ėmė mokytis

– Kaip seniai užsiimate bitininkyste?

– Bitininkauti pradėjau, berods, nuo 2012 metų, bet vis jaučiau žinių trūkumą, todėl 2016-aisiais pradėjau studijuoti bitininkystės kursą dabartiniame Aleksandro Stulginskio universitete. Bitininkystę dėstė nepaprastas, ypatingas žmogus – doc. dr. Algirdas Amšiejus. Vėliau, turėdamas laiko savaitgaliais, važiuodavau pas Algirdą į jo asmeninį bityną. Žavėjausi, kad Algirdas labai nuoširdžiai dalijosi savo žiniomis ir patirtimi. Mane nustebino jo požiūris: ,,Kuo daugiau Lietuvoje bus profesionalių bitininkų, tuo geriau bus Lietuvai.“

– Iš kur dar semiatės bitininkystės žinių?

– Papildomų bitininkystės žinių semiuosi iš knygų, tačiau vien iš knygų bitininkauti neišmoksi. Žiniomis, naujomis kokybiškomis bičių karalienėmis visada pagelbėja mano mokytojas doc. dr. Algirdas Amšiejus, taip pat Kėdainių rajono bitininkų draugijos pirmininkė Diana Tamašauskienė, bitininkų bitininkas kalnaberžietis Rimtautas Ardavičius.

– Jums, kaip psichologui, turbūt rūpi, kaip panaudoti bičių bei jų produktų gydomąjį poveikį žmogui?

– Gydytojai senovėje gydydavo žolelėmis, visokiais užpilais bei bičių produktais. Gaila, bet dabar gydytojai neretai pamiršta apie bičių produktų gydomąjį poveikį. Bites galima naudoti ir pacientų gydymui. Tokia terapija vadinama apiterapija, tam naudojami apiterapijos nameliai. Namelyje yra gultas žmogui, o po gultu yra aviliai. Gultuose padarytos angos, pro kurias į namuką patenka avilio oras ir bičių skleidžiamas garsas, tačiau bitės į vidų patekti negali. Avilio namelio terapijos metodika paremta tuo, kad žmogaus organizmą teigiamai veikia ir gerai nuteikia energetinis bičių šeimos laukas. Svajočiau tokią terapiją taikyti Psichiatrijos dienos stacio­naro pacientams. Žinoma, būtų galima atlikti ir įvairius tyrimus dėl tokios terapijos poveikio ir efektyvumo.

Vertinga bičių produktų gausa

– Kalbant apie bitininkystę, dažniausiai kalba pasisuka apie medų. Kokie dar vertingi bičių produktai, be medaus?

• Daugiausia visiems bitės žinomos dėl medaus. Žinoma, medus yra ir pats skaniausias bičių produktas.Tačiau yra ir kitų produktų, net vertingesnių už medų. Tai žiedadulkės (aminorūgščių, mineralų ir vitaminų bomba), bičių duona (galima sakyti, konservuotos žiedadulkės), bičių pienelis (biologiškai aktyvus, koncentruotas bičių darbininkių priekinių žandų ir ryklės liaukų sekretas, turintis imunitetą stiprinančių bei antioksidacinių savybių, pasižymintis priešvėžiniu, antialerginiu ir priešuždegiminiu poveikiu, turintis antivirusinių, antibakterinių savybių ir pan.), apilarnitas arba apilarnilas (tai trano 4–5 dienų amžiaus išspaudos. Jo poveikis panašus į bičių pienelį, tačiau dėl savo ,,vyriškos“ linijos labai rekomenduojamas vyrams). Taip pat labai vertingas vaistas, natūralus antibiotikas yra bičių pikis (propolis). Taip pat naudojamas ir bičių vaškas bei bičių nuodai. Aš išgaunu visus bičių produktus, išskyrus bičių nuodus (jų išgavimo procedūra yra sudėtinga). Visi produktai bičių gyvenime atlieka svarbias funkcijas.

,,Bitė labai darbšti, ji visada dirba, ji niekados nemiega, nesiilsi.“

– Minėjote, kad be bitininkų bitės neišgyventų.

– Bitės, rinkdamos nektarą, negalvoja apie naudą sau. Žmogus įsikiša į bičių gyvenimą, norėdamas bičių produktus vartoti sau, nes bitininkas žino būdus, kaip juos išgauti. Pavyzdžiui, žiedadulkėms statomi rinktuvai. Mes šiek tiek apvagiam bites, bet, iš kitos pusės, bitės be bitininkų neišgyventų. Vietinių bičių neliko, kurios buvo labai atsparios, jos galėdavo išgyventi ir nepalankiomis sąlygomis, dabartinės bitės – pietietės, kurios be bitininko įsikišimo neišgyventų.

Bitė, per visą žiemą būdama avilyje, nesituština. Jei bitė sveria 100 mg, ji gali sukaupti iki 28 mg išmatų, bet jei daugiau, ji pasituštins avilyje, po to išgyventi bitėms tikimybė bus labai maža. Jeigu nors viena diena pavasarį išpuola palanki, jos išskrenda apsiskraidyti, pasituštinti, atsineša vandens, tuomet bitininkams jau ramiau. Jos išsivalo žarnyną ir gali pereiti į kitą gyvenimo etapą. Kai vienais metais buvo ankstyvas ruduo ir vėlyvas pavasaris, labai nukentėjo bičių šeimų stiprumas.

Sunkiausia – viską suspėti

– Kas sunkiausia prižiūrint bites?

• Sunkiausia, prižiūrint bites, laiku viską suspėti. Bitės yra gamtos dalis, todėl kiekvienu laikotarpiu svarbūs vis kiti darbai. Pavėlavus ar kažko nepadarius galima labai susilpninti bičių šeimą ar net ją prarasti. Net ir tradicinės šventės (šv. Juozapo diena, šv. Jono diena, šv. Onos diena, Žolinės) susijusios su svarbiais bičių šeimos gyvenimo, vystymosi etapais.

„Sunkiausia, prižiūrint bites, laiku viską suspėti.“

– Ko žmogus galėtų pasimokyti iš bičių?

– Bitė labai darbšti, ji visada dirba, ji niekados nemiega, nesiilsi. Ir bitės miršta nuo darbo, dėl to, kad nusidėvi jų kūneliai. Ne veltui yra ir posakis – darbštus kaip bitė. Mes galėtume iš bičių mokytis darbštumo, jų bendruomeniškumo. Skirtingo amžiaus bitės atlieka skirtingus darbus. Vasarą bitė gyvena tik apie 35 paras. Žiemą išgyvena apie 200 parų. Žiemą avilyje jos sudaro kamuolį ir bando reguliuoti temperatūrą. Viduje būna apie 28 laipsniai šilumos, jos keičiasi, savo kūneliais išskirdamos energiją, taip palaiko vienodą šilumą.

Karantiną bitės išgyveno įprastai

– Kas jums padeda darbuotis bityne?

– Didžiausi darbai prasideda pavasarį (balandžio, gegužės mėnesį), kai reikia laiku išplėsti šeimas, stebėti, kad šeimos neišsispiestų, traniniais koriais išgaudyti bičių erkes. Taip pat rugpjūčio mėnesį jau reikia bites ruošti žiemai. Todėl dažniausiai atostogų išeinu tiek gegužę, tiek rugpjūtį. Kadangi man bitutės yra kaip hobis, tai visus darbus priimu su savotišku lengvumu. Iš tiesų net neskaičiuoju, kiek įvairių bičių produktų surenku. Darbuose man padeda mano mylima žmona Jurgita, ypač fasuojant bičių produktus, išplaunant medaus sukimui reikalingas priemones. Manau, kad ateityje pagelbės ir mūsų vaikai – Ignas, kuriam dabar 11 metų, ir Kamilė, kuriai 7.

– Kaip bitės išgyveno karantino laikotarpį?

– Karantinas buvo skirtas žmonėms, o bitės karantino metu gyveno įprastą gyvenimą. Tik mes gyvenome neįprastai. Dalis mano bičių įkurdintos Krekenavos regione, o tai jau kitas rajonas. Buvo toks metas, kai karantino laikotarpiu negalima buvo judėti tarp savivaldybių. O ką man daryti, jei po žiemos savo bitutes turiu apžiūrėti, pakeisti avilių dugnus. Kai sustabdydavo policija, klausdavo, kur važiuoju, bet matydavo, kad automobilyje vežuosi bičių priežiūros priemones, geranoriškai praleisdavo.

Pasaulyje karantinas pridarė bėdų bitynams. Pavyzdžiui, Kinija buvo griežtai uždaryta, todėl bitininkai suvėlavo pasirūpinti savo bitynais, ir tai galėjo turėti pasekmių. Pas mus atvirkščiai, sakyčiau, karantinas bitėms išėjo į naudą, nes žmonės mažiau judėjo, mažiau buvo taršos.

Nektarą bitės testuoja pačios

– Esu girdėjusi tokią versiją: jei bitės renka medų iš pesticidais nupurkštų laukų, tai ir medus bus užterštas. Ar tai tiesa?

– Bitės surenka nektarą į savo medaus pūslelę. Iš medaus pūslelės į žarnyną yra vienpusis vožtuvas, t. y., į žarnyną patenka nektaras, bet iš žarnyno negali niekas užeiti. Tuo pačiu nektaru bitės realiai ir maitinasi, tarsi per savo organizmą jį ,,pratestuoja“. Bitės jautrios nuodams, visokioms nuodingoms medžiagoms. Ir jeigu papuola į nektarą nuodingų medžiagų, tai ne medus bus blogas, bet tiesiog bitė, nešdama tokį medų, pakeliui į avilį pati mirs.

– Ar aš tiesų galima išskirti medaus rūšis?

– Kai turguje žmonės perka medų, o ant indelių būna parašyta – aviečių, serbentų ir pan., tai iš tiesų – meluoja. Kokių augalų medus, galima nustatyti tik laboratorijoje, o tai yra brangu. Laboratorijoje medus yra centrifuguojamas ir analizuojamos iš to medaus išskirtos žiedadulkės. Kiekvieno augalo yra unikali žiedadulkė, jos skaičiuojamos rankiniu būdu. Jei meduje yra daugiau kaip 50 proc. vieno augalo žiedadulkių, tai laikoma, jog yra to augalo medus. Aišku, jeigu rapsų laukai dideli, galima atskirti, jog bitelės suneš rapsų nektaro ir medus bus baltas. Grikių medų irgi galima atskirti – jis tamsus, juo labiau, kai grikiai žydi ir beveik niekas kitas nežydi.

Dar koks ypatumas – vasaros medus būna tamsesnis, kaip ir žiedadulkės, o pavasario – šviesus.

– Kur realizuojate medų?

– Bičių produktai dažniausiai atitenka pažįstamiems žmonėms, galima sakyti, nuolatiniams pirkėjams.

Surado bičių motinėlę ir ją pažymėjo

– Mūsų pokalbio pradžioje minėjote, kad turite naują bičių šeimelę su nauja bičių motinėle, kuri dar nežymėta ir kurią norėtumėt pažymėti…

• Kiekvienais metais bičių motinėles pažymime skirtingomis spalvomis. Šiemetines motinėles žymime balta spalva, pernai buvo mėlyna, užpernai – žalia, dar prieš tai – raudona ir geltona. Iš viso yra penkios spalvos. Pagal spalvą gali skirti, kokių metų motinėlė. Vidutiniškai motinėlės gyvena apie 5 metus. Kai visos motinėlės yra pažymėtos, tuomet matai, jei motinėlė nepažymėta, vadinasi, kažkas jai atsitiko ir pačios bitės ją pasikeitė.

„Taigi, man bitininkystė, darbas su bitėmis yra savotiškas poilsis ir atgaiva sielai“.

– Papasakokit, kaip žymima motinėlė.

– Svarbiausia – nesuspausti bičių motinėlės pilvelio. Ji juda per avilį ir kartais gali nulipti nuo rėmukų, tada rasti būna sunkiau. Bitė ženklinama ant jos nugarėlės viršutinės dalies. Specialiu markeriu, kad nepakenktumėm bitei, uždedamas dažų taškelis.

Bitė niekada nepuola, bitė – ginasi

– Matau, kad puikiai esate perpratęs bičių psichologiją…

– Ne tiek psichologiją, kiek biologiją. Pirmiausia reikia bitininkui žinoti, kaip bitės funkcionuoja, kaip vystosi, tada bus daug lengviau. Iš tiesų, bitė niekada nepuola, ji ginasi. Ji gali sugelti gindama avilį. Su nuodais paskleidžia gynybinį feromoną. Bitės tarpusavyje bendrauja kvapais – feromonais. Pavyzdžiui, bičių motinėlė skleidžia specifinį feromoną, ir bitės visada jaučia, kad avilyje yra bitė motinėlė, tada jos būna ramios. Jei kažkas atsitinka, jos labai greitai pastebi, kad avilyje nėra motinėlės, ir tas avilys pasidaro stipriai neramus – iš jo sklinda neįprastas garsas – bitės „verkia“. Bitininkui einant pro avilį, galima netgi suprasti, kad avilyje kažkas atsitiko.

Avilyje yra bičių sargybinių. Jei atskris svetima bitė ir ji bus ,,tuščia“, jos neįleis, kad ši ,,neišvogtų“ avilio. Bet jeigu bitė atskristų pilna nektaro ir žiedadulkių, tuomet ją į vidų įleis, nors ji ir svetima. Taip pat bitės viena kitai informaciją perduoda lytėjimu ir šokiais.

Pirma meistrystė, paskui – pinigai

– Ko reikia, norint būti bitininku?

– Jei nori būti bitininku, reikia pasitikrinti, ar nesi alergiškas bičių įgėlimui, nes, jeigu alergiškas, galėsi bitininkauti tik išimtiniais atvejais. Dar reikia mylėti bites. Kaip ir bet kokiame darbe, pirmiausia reikia susikoncentruoti į meistrystę, surinkti kuo daugiau žinių apie bitininkavimą, o tik paskui galvoti apie pelną, kada kas atsipirks, kiek medaus prisuksi, kiek už jį uždirbsi… Šiuolaikiniai bitininkai, kaip yra pastebėjęs A. Amšiejus, kartais daro atvirkščiai.

Bitės moko bendrystės, darnos. Juk sakoma – bičių šeima. Kai bitė miršta, nesakome, kad ji pastipo ar nudvėsė.

Bitė labai lengvai apmokoma. Iš tikrųjų jos gali būti naudojamos karyboje, aptikti minas. Jos daug greičiau apmokomos negu šunys. Vienas sunkumas, kad bitė maža, todėl ant jos turėtų būti uždedami itin maži davikliai. Bičių jautrumas labai didelis, jos daug orientuojasi lytėdamos ir pagal kvapus. Informaciją jos perduoda šokiais.

– Ar jus patį bitės ramina?

– Darbas su bitėmis – tai sąmoningo dėmesingumo stiprus praktikavimas. Sąmoningas dėmesingumas – tai vienas iš efektyviausių streso valdymo būdų. Sąmoningo dėmesingumo tikslas – valdyti dėmesį ir įsisąmoninti realybę (ir save šioje realybėje) tiek, kiek galima, tokią, kokia ji yra. Sąmoningo dėmesingumo (mindfulness) praktikos lavina pastabumą, dėmesio valdymą, susikaupimą, koncentraciją, padeda pasijusti stabilesniems ir saugesniems, leidžia pailsėti, moko emocijų apraminimo būdų, gerina jų valdymą, didina savivoką, moko geriau matyti ir įsisąmoninti išorinę ir vidinę realybę, moko „decentracijos“, impulsų kontrolės, lavina socialinius įgūdžius, atjautą, stiprina pasitikėjimą savimi ir savivertę. Gal dėl to žmonės dažnai ir sako, kad bitininkai yra geri žmonės. Taigi, man bitininkystė, darbas su bitėmis yra savotiškas poilsis ir atgaiva sielai.