„Galima ištremti tik kūną, bet ne atmintį, ne meilę tėvynei, ne tikėjimą ir ne laisvės siekį“ – tokie žodžiai šeštadienį skambėjo Kėdainių geležinkelio stotyje. Tai – viena tų vietų, iš kurių 1941 m. gyvuliniais vagonais į Sibirą buvo tremiami mūsų tautiečiai.
Nuo įvykių, palietusių ir suluošinusių daugelio Lietuvos šeimų gyvenimus, praėjo 84 metai.
Šeštadienį šiuos siaubingus įvykius liudijančioje geležinkelio stotyje įvyko iškilmingas sovietų trėmimų aukų ir politinių kalinių pagerbimo renginys.
Jo akcentu tapo to meto įvykius apipasakojusi režisierės ir aktorės Birutės Mar pjesė „Ledo vaikai“, paremta autorės tėvų ir kitų 1941–1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire prisiminimus.
Pjesėje taip pat naudoti autentiški tremtinių eilėraščių fragmentai, motyvai iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir Eglės Gudonytės „Karta nuo Sibiro“.
„Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Mano tėvų vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu.
Tikriausiai saugojo savo vaikus nuo tos patirties, laikė tai giliausiame atminties dugne. Tik po 1991-ųjų, kai atsirado tremtinių prisiminimų publikacijos, sužinojau ir apie savo tėvų gyvenimą ten. Rumšiškių buities muziejuje tuomet buvo pastatyta jurta – „nacionalinis“ lietuviškas namas, kokiame tūkstančiai lietuvių gyveno Sibire. Tuomet savo akimis pamačiau, kokie buvo mano tėvų vaikystės namai“, – sako pjesės autorė B. Mar.
Pasak jos, senelių ir tėvų, taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas. Vienu metu kūrėja ėmė galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, „to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą, skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mes vėl būsim atplėšti nuo savo žemės, namų, istorijos?“
„Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia, – palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai, kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti jau tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, pravesti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.
Taip pat noriu pati scenoje išgyventi savo tėvų patirtis, taip juos giliau pažinti ir suprasti, atjausti ir galbūt išlaisvinti. Šį spektaklį skiriu jiems ir visiems, patyrusiems nepelnytą skaudžią lemtį“, – pjesės prasmę atskleidžia B. Mar.
Gedulo ir vilties dieną – birželio 14-tąją – Kėdainiuose, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko akcija „Atminties neištremsi“, kurios metu buvo skaitomos krašto tremtinių ir politinių kalinių pavardės, taip pat buvo aukojamos Šv. Mišios Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje.
Daugiau minėjimo Kėdainių geležinkelio stotyje akimirkų – „Kėdainių mugės“ nuotraukų galerijoje:
