Beveik 30 metų vienoje įmonėje dirbantys Algis ir Raimundas: svarbu, kad nebūtų rutinos

Bendrovės „Daumantai LT“ logistikos skyriaus vadovas Raimundas Neverdauskas ir technologas inovacijoms ir kokybei Algis Kairys pirmą kartą savo dabartinės darbovietės duris pravėrė beveik prieš tris dešimtis metų. 

Pokalbis su R. Neverdausku ir A. Kairiu – apie karjerą, iššūkius, pokyčius, kas darbe motyvuoja ir ko reikia, kad neužkluptų rutina.

– Žmonės darbus keičia kas keletą metų, o kai kurie – ir dažniau. Jūs vienoje įmonėje dirbate apie tris dešimtis metų. Laikas išties įspūdingas.

A. Kairys: Bet laikas labai greitai bėga.

R. Neverdauskas: Man tai – antra darbovietė. Tuometinėje Žemės ūkio akademijoje esu baigęs melioracijos studijas. Netrukus po jų dirbti pradėjau pagal specialybę, o paskui taip sutapo aplinkybės ir atėjau čia.

– Kokia buvo karjeros pradžia? Juk ir įmonė tuo metu dar nebuvo pagardų gamintoja.

R. Neverdauskas: Buvau atsakingas už šokoladų, saldainių pardavimus. Paskui pradėjome prekiauti iš Lenkijos atvežtomis silkėmis. Pagardų gamyba atsirado vėliau.

Su skoniais apskritai yra labai įdomus dalykas. Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Bet kaip tik dėl to dažniausiai ir ginčijamasi. (A. Kairys)

Tai buvo įdomus laikas, nes daugelis dabar mums įprastų produktų dar buvo deficitas. Tarp jų – ir silkės. Pamenu, kai kartu su vairuotoju Žaliakalnio turguje Kaune per dieną po 12 statinių silkių parduodavome. Ir ne prieš Kūčias ar kitas šventes, o paprastą eilinį savaitgalį. Kai pagalvoji, sunku patikėti, kad taip buvo.

A. Kairys: O aš juokauju, kad darbą pradėjau nuo kibiro ir „drelės“. Istorija tokia, kad savininkai nusipirko patalpas ir sumanė Kėdainių senamiestyje įrengti restoranėlį. Tada dirbau reklamos biure ir mane pasikvietė dirbti restorane. Sako: tu juk baigęs mokslus kooperacijos technikume. Maistas mane domino jau seniai, tad ir pasirinkau su tuo susijusius mokslus.

Taip ir atėjau. Teko mokytis ir „Stiklių“ restorane, nes savininkai Kėdainiuose norėjo ne bet kokio, o gero restorano. „Stikliai“ buvo pirmieji, kurie į Lietuvą atsivežė virtuvės šefą iš Prancūzijos, o tai tuomet prilygo stebuklui. Aš tiesiog stebėjau, ką jis daro, nes nemokėjau prancūzų kalbos. Tai, ką mačiau, bandžiau pritaikyti Kėdainių restorane. Beje, net pavadinimai jų panašiai skambėjo – Vilniuje buvo „Stikliai“, o Kėdainiuose – „Pirkliai“.

Tuo metu per Lietuvą ritosi privatizavimo banga, ji neaplenkė ir Kėdainių, todėl mieste lankydavosi nemažai svečių. Norėjosi gaminti ne paprastus, tačiau įdomesnius patiekalus, o laikai buvo tokie, kad net produktų stigo. Paprastų salotų tekdavo važiuoti į Kauną. Nieko nebuvo. Tačiau mums pavyko, ir restoranas tapo populiarus, jame lankėsi ir tuometinis Lietuvos prezidentas, ir užsienio šalių ministrai.

Būtent čia tada ir buvo pagardų gamybos pradžia. Pirmąjį majonezą pagaminau maždaug po pusantrų metų. Įmonė tuo metu užsiėmė ir žuvies perdirbimu, prekiavo silkėmis. Joms padažo nebuvo, vežėmės iš užsienio, o pasienyje – iki trijų dienų eilė. Tad kol padažas pasiekdavo Kėdainius, ypač vasarą,  jis sugesdavo. Tada įmonės vadovas Saulius Grinkevičius ir pasiūlė: „Algi, ar negalėtum pats pagaminti?“ Pabandžiau ir pavyko. Netrukus atsirado kitų įmonių, kurios norėjo iš mūsų pirkti padažą.

– Kitaip tariant, esate pagardų krikštatėvis.

A. Kairys: Taip išeina.

– O kada baigėsi deficito laikai?

R. Neverdauskas: Sunku pasakyti, gal apie 1994–1995-uosius metus. Tais metais pradėjome ne tik prekiauti silkėmis, bet ir jas su pagardais gaminti. Pradžioje aš buvau pardavėjas, o paskui – atsakingas už logistiką. Vairuotojai veždavo prekes, aš reguliuodavau ir priimdavau užsakymus. Už logistiką esu atsakingas ir dabar.

– Kaip darbe nepaskęsti rutinoje?

R. Neverdauskas: Man darbe visą laiką buvo įdomu. Be to, aš gyvenime mėgstu stabilumą, man patinka, kai darbas – žinomas ir viskas jame aišku. Be abejo, įmonė keitėsi, buvo nemažai naujovių. Jas reikėjo perimti, mokytis naujų dalykų.

A. Kairys: Nuo rutinos gelbėja kūryba, nes mano darbas – pagardų gamyba, nauji receptai. Per karjerą jų esu sukūręs ir išbandęs apie 1,5 tūkstančio. Tai ir įdomiausia.

Darbo reikalais teko nemažai pakeliauti, susipažinti su kitų šalių gamintojais, virtuvėmis. Matant įvairių pasaulio šalių virtuves kyla minčių, ką dar galima sukurti. Beje, maždaug prieš 15 metų esu sukūręs ir nuodėmingą padažą – su afrodiziakais.

Dabar gaminame padažą su baobabo vaisiais, kurie turi labai daug vertingų savybių, skaidulinių medžiagų, angliavandeniai visai kitokios sudėties. Barbekiu grupės padažus gaminame su burbonu ir kitais gėrimais. Tik alkoholio padažuose nelieka, nes jį reikia nugarinti. Lieka tik jo skonis. Yra ir padažas su mango čatniu. Pirkėjai mėgsta ne tik tradicinius padažus, tačiau ir kiek egzotiškus.

– Kuris profesinis etapas buvo įdomiausias, smagiausias, įsimintiniausias?

R. Neverdauskas: Įdomiausia visą laiką, manau, būna pati pradžia. Naujos patirtys, mažai kas žinoma. Renki informaciją, domiesi, atlieki darbus.

Pradžioje, pamenu, mes ruošėme ne tik silkes, bet buvo ir dukterinė tortų, sausainių kepyklėlė. Automobiliai, kuriais išvežiodavome produkciją, buvo nedideli. Todėl ir tortus su sausainiais, ir silkes veždavome vienu automobiliu. Vienoje eilėje – tortai, kitoje – silkės.

– Daug metų dirbant vienoje įmonėje nepristinga iššūkių, naujovių?

R. Neverdauskas: Jų yra visą laiką. Dabar rinka susiduria su iššūkiais dėl Ukrainoje vykstančio karo, užsidarė Kinijos rinka. Visa tai veikia, sparčiai kyla kainos – nesugaunamais greičiais. Tuos iššūkius ir reikia įveikti.

A. Kairys: Naujovių yra nuolat ir niekada viskas nebūna vienodai. Kalbant apie šį etapą, sparčiai plečiasi eksportas, o naujų užsakovų norai ir skoniai patys įvairiausi. Yra  įvairių norų dėl sudėtinių dalių, reikalavimų žaliavoms. Arabų šalys ketina pirkti mūsų gaminamą majonezą, tačiau ištyrė jį ir rado alkoholio pėdsakų. O to negali būti, nes alkoholio nebuvimas ten yra kone šventas dalykas. Pradėjau galvoti, kaip taip gali būti, nes majonezo receptūroje alkoholio nėra. Pasirodo, „kaltas“ fermentuotas spirito actas, kuris turi alkoholio likučių pėdsakų. Todėl teks jį keisti acto rūgštimi. Paradoksų būna ir daugiau.

Pradžioje, pamenu, mes ruošėme ne tik silkes, bet buvo ir dukterinė tortų, sausainių kepyklėlė. Automobiliai, kuriais išvežiodavome produkciją, buvo nedideli. (R. Neverdauskas)

Be to, maistas, kaip ir mada, turi tam tikras bangas. Pavyzdžiui, dabar yra ekologiško maisto banga. Taip pat dar viena tendencija – pirkėjams svarbu, kad produktuose būtų mažiau cukraus, mažiau druskos, o glutamatų atsisakė beveik visi gamintojai. Kalbant apie cukrų, gerai, kad jo vartojama mažiau, nes dėl jo pertekliaus žmonės serga, turi antsvorio.

Man svarbu kūrybinis darbas. Jei kažką naujo gali padaryti – jau įdomu. Dėl to, matyt, tiek metų čia ir dirbu – visada jaučiu kūrybinę laisvę.

– Algi, o kaip pataikyti į kiekvieno žmogaus skonį?

A. Kairys: Sudėtinga, čia ir yra gudrybė, nes kiekvienas maisto gamintojas norėtų pataikyti į visų skonį. Paprastai taip nebūna, bet kartais pasiseka. Man irgi pasisekė sukūrus tradicinį pomidorų padažą. Jau devyneri metai, kaip jis yra populiariausias pomidorų padažas Lietuvoje. Populiariausias ne pagal apklausas, o pagal kasos čekius – kiek jo yra nupirkta didžiuosiuose prekybos tinkluose. Kodėl jis tapo toks populiarus? Manau, kad dėl kainos ir kokybės santykio. Nėra brangus, nėra ypatingas, bet tinka ir gaminti su juo kitus produktus, valgyti su grilio patiekalais. Nedažnai tokį produktą pavyksta sukurti.

Naujo produkto kūrimas yra ilgas kelias. Būna, kad neišeina emulsija, neišeina padaryti, kaip nori. O žmonės dažnai „perka akimis“. Svarbi ir prekinio ženklo vertė. Žinau įmonę, pagaminusią geros kokybės gėrimą, kuris gali būti analogu pasaulyje žinomam prekės ženklui. Tačiau nėra populiarus dėl to, kad jo prekinis ženklas nežinomas. Ne šiaip sau pasaulyje žinomi prekės ženklai vertinami dešimtimis milijonų eurų.

Kartais nepagalvojame, ką reiškia net paprasta spalva. Pavyzdžiui, nudažykime valgomaisiais dažais mėlynai mėsą ar bulvę. Bus tas pats skonis, bet niekas jų nevalgys ir sakys, kad neskanu.

Kalbat apie skonį svarbi net vibracija. Jei kūnas vibruoja – tu kitaip jausi skonį. Skirtingos liežuvio dalys taip pat skirtingai jaučia skonius. Rūgštis labiau juntama liežuvio šonuose, kartumas – giliai, saldumas – vėl kitur.

Su skoniais apskritai yra labai įdomus dalykas. Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Bet kaip tik dėl to dažniausiai ir ginčijamasi.

– Kas žmogui darbe svarbu, kas yra įvertinimas ir kas motyvuoja?

A. Kairys: Įvertinimas yra tada, kai žmogus pats jaučiasi įvertintas. Viskas yra svarbu. Jei gausi gerą atlyginimą, bet darbe kentėsi sukandęs dantis? Nežinau, ar tai gerai. Antra vertus, jei tave darbdavys nuolat girs, tačiau grįžus į namus žmona priekaištaus, nes uždirbi per mažai? Irgi blogai. Todėl darbe svarbu visuma, balansas.

R. Neverdauskas: Aš manyčiau, kad tinkamas kolektyvas, santykis su darbdaviu. Nuo paties žmogaus irgi daug priklauso. Reikia gerbti kitą žmogų, turėti kantrybės. Darbe svarbu, kad ir tu suprastum kitą žmogų, ir suprastų tave.

Titulinė nuotrauka: R. Neverdauskas (nuotr. kairėje) ir A. Kairys įmonėje dirba jau apie tris dešimtis metų.