Pastaruoju metu šalies spaudoje dažnai mirga Pepės – Lauros Grigaliūnės, vardas ir pavardė bei istorijos apie jos įgyvendintą svajonę – sukurtą vaikų žaidimų kiemą „Pepės vilaitė“. Pasirodo, ši jauna moteris – kėdainietė, kuri savo spalvingą, nuotaikingą verslą įsisuko visai greta gimtinės – Jonavos rajone, Lokėnėlių kaime, nuotykių parke „Lokės pėda“.

„Šypseną ir geriausius linkėjimus siunčiu kėdainiečiams“, – pradėdama pokalbį šypsosi L. Grigaliūnė, kurios mergautinė pavardė Rupšlaukytė.

 
Patiko būti… lape

– Tiems, kurie jūsų nepažįsta, papasakokite apie savo vaikystę, prabėgusią Kėdainiuose?

– Gyvenau miesto pakraštyje, Respublikos gatvėje. Lankiau tuometinę „Aušros“ vidurinę mokyklą. Buvau aktyvistė, dalyvaudavau įvairiuose mokyklos renginiuose, padėdavau juos organizuoti ir vesti, eidavau į „Linksmiausio mokinio“ bei raiškaus skaitymo konkursus. Gerai sekėsi humanitariniai mokslai, bet su tiksliaisiais buvo bėdelių…. Tačiau dėl to labai nesijaudinau, nes nuo pat vaikystės žinojau, kad mano kelias ne aukštąja matematika ir fizika bus grįstas (šypsosi).

Būdama maždaug 10–11 metų pati susiradau lėlių teatro būrelį, kuris veikė buvusiuose Kėdainių moksleivių namuose. Jam vadovavo Melanija Bandzevičienė. Būtent čia supratau, kad galiu ir  noriu atlikti įvairių personažų roles, ypač lapes (juokiasi). Tuose moksleivių namuose dirbo ir renginių organizatorė Angelė Navickienė, kuri manęs paprašė vesti renginį, skirtą vaikams. Ji ir pasiūlė man persikūnyti į Pepės Ilgakojinės personažą. Atsimenu, tai buvo renginys didžiojoje scenoje, labai jaudinausi! Tačiau Pepės personažas man suteikė super galių – vaidinti nieko nereikėjo, buvau savimi ir stengiausi įtaikyti į scenarijų (šypsosi).

2017 metais konkurse „Sukurta Jonavoje“ vaikų žaidimų ir švenčių kiemas „Pepės vilaitė“ pelnė aukso medalį už naujai sukurtą originalią erdvę vaikams.

Į teatro pasaulį būsimą Pepę atvedė M. Bandzevičienė.

– Supratau, kad fizike, matematike netapote, kokias studijas pasirinkote baigusi mokyklą?

– Įstojau į Vilniaus konservatoriją, kur įgijau kultūrinės veiklos administravimo specialybę. Tačiau man to nepakako, todėl Vilniaus kolegijoje baigiau išlyginamąsias studijas ir gavau dar vieną diplomą, šįkart kultūros vadybos.

– Ar gavusi diplomą iškart įsikūrėte Jonavoje?

– Ne. Baigusi aukštuosius mokslus daug klajojau. Mano kelias driekėsi per Kėdainius, Norvegiją, Angliją…

Lietuvoje dirbau pagal specialybę – organizuodavau renginius, o užsienyje patirties sėmiausi ūkinėje veikloje: ravėjau, sodinau, dažiau…
Po maždaug dešimties metų klajojimo sutikau savo vyrą Mindaugą, kuris gyveno bei dirbo Jonavoje. Taip čia ir atsiradau. Netrukus įsidarbinau Jonavos kultūros centre, kur sutikau daug panašių į save – kūrybingų, linksmų, šmaikščių, sumanių žmonių ir jų dėka pamilau Jonavą. Šis miestas – tai ne pastatai, o jame gyvenantys geri, šilti žmonės. Jei turi draugų, puikių kolegų, tau gera su jais dirbti, leisti laiką, tuomet myli ne tik juos, bet ir visą aplinką.

Jonava – mano dabartis, šeima, draugai, Kėdainiai – mano praeitis ir širdies miestas. Taip, man gera Jonavoje, bet Kėdainiai yra mano gimtasis, vaikystės ir jaunystės miestas, todėl jam jaučiu mielą nostalgiją. Kėdainiais visada domiuosi, stebiu, kaip jie keičiasi, gražėja kiekvienais metais! Ypač didžiuojuosi senamiesčiu, todėl visiems su dideliu užsidegimu pasakoju, kad būtinai turėtų aplankyti Kėdainius.

Puiku, kad abu šiuos miestus jungia tik 30 kilometrų kelias. Kėdainiuose gyvena mano sesuo, brolis, krikšto vaikai, draugai, todėl į gimtinę visada turiu kur grįžti.

Pepės šeima: Laura, Ąžuolas, Mindaugas.

Nereikia net vaidinti

– Pepė, jūsų gyvenime atsiradusi vaikystėje, taip jums patiko, kad šis personažas tapo jūsų tiesioginiu darbu?

– Taip, lankant dramos būrelį Pepė mano gyvenime atsirado ir jame pasiliko (šypsosi). Svarbu tai, kad šis personažas toks artimas mano sielai, charakteriui, kad nereikia nieko vaidinti, viskas išeina savaime.
Pepė – drąsi, šmaikšti, nepasiduodanti, optimistė „iki pažaliavimo“, sunkiai telpanti į rėmus, laužanti stereotipus ir laisva. Šios savybės nuostabios!
Pepės personažas yra mano gyvenimo būdas ir didžiulė pagalba kaip asmenybei, nes man padeda išsilaisvinti iš vaikystėje sukurtų stereotipų ir rėmų.

– O kas jus paskatino Jonavoje statyti Pepės namą – Vilą vilaitę? Juk galėjote ir toliau važinėti į šventes persirengusi personažais, vesti renginius, dirbti kultūros centre.

– Supratau, kad noriu kažko daugiau (šypsosi). Pepės namą nusprendžiau pastatyti gimus mūsų sūnui, mano vadinamam talismanui, Ąžuolui. Jam sulaukus vos pusės metų ir man „medituojant“ interneto platybėse, užtikau nuostabų Pepės namą Švedijoje ir toptelėjo mintis pastatyti tokį patį Jonavoje.

Galvoju: „Kiek galima su lagaminais po šventes važinėti?“. Nuspręsta, padaryta. Išsiruošiau į kelionę. Nuvažiavau į Stokholmą, kur veikia švedų rašytojos Astridos Lindgren muziejus. Jame didžiulį įspūdį paliko skandinaviškas paprastumas, jaukumas, detalių apgalvojimas ir galimybė vaikams viską liesti. Buvo svajonė nors dalį viso to sukurti ir perteikti manojoje Viloje vilaitėje.

Į savo kiemą, kad būtų daugiau gyvybės, nuotykių ir gerų emocijų, dar priėmiau ožkų, triušių, vištų, balandžių, o mano vyro Mindaugo auksinės rankos vaikams pagamino kiemo žaidimų.

Dabar, kai mūsų „Pepės vilaitės“ veikla įsivažiavo, pati matau ir iš svečių komentarų suprantu, kad pavyko!

Prieš trejetą metų Jonavoje pastatytas namelis labai panašus į Pepės vilaitę Švedijoje – Stokholme ir Vimerbiu.

Optimistė ir realistas

– Turbūt Pepės namo statyboms sunaudojote visus sunkiai užsienyje uždirbtus pinigus?

– Namo statyboms pinigų neturėjau, todėl  vyras griebėsi už galvos: „Tai kaip dabar bus?“, nes jis mane puikiai pažįsta, todėl matė, kad jau degu Pepės vilos namo idėja. Tačiau aš visada sakau, jei kažkam lemta nutikti, būtinai nutiks (juokiasi).

Viskas dėliojosi savaime. Tiesa, iš pradžių vyrui mano idėja pasirodė beprotiška, o vėliau ji tapo bendro tikslo siekimu.

Kadangi sumanymo įgyvendinimui pinigų neturėjome, todėl lėšų pasiskolinome iš Jonavos rajono savivaldybės, kuri kaip tik teikė beprocentines paskolas pradedantiems verslininkams. Tačiau norint pasiskolinti pinigų, buvo keliama tokia sąlyga – užstatyti nekilnojamąjį turtą. Užstatėme sodą, kurį svajonėse puoselėjome: kaip ten viską susitvarkysime ir turėsime sau ramybės oazę (šypsosi).

Žinoma, kad buvo nerimas, o kas bus jeigu nepavyks… Bet kaip sužinosi, jei nebandysi?

Aš – optimistė, vyras – realistas. Jis baiminosi viską prarasti.
Paskolos, žinoma, neužteko, todėl skolinomės iš draugų. Vieni linkėjo didelės sėkmės, kiti – abejingai kraipė galvas, matyt, svarstydami, į kokį reikalą mes čia veliamės.

Kad viskas buvo daryta ne veltui, parodė mums skirtas apdovanojimas. 2017 metais konkurse „Sukurta Jonavoje“ vaikų žaidimų ir švenčių kiemas „Pepės vilaitė“ pelnė aukso medalį už naujai sukurtą originalią erdvę vaikams.

– Galutinis rezultatas turbūt nustebino ir optimistus, ir skeptikus?

– Manau, kad taip. Labiausiai padrąsinančius žodžius išgirdau iš savo tėčio: „Kas tie penkiolika tūkstančių eurų, juk kiti mašiną už tokius pinigus nusiperka, o tu verslą kurti nori“. Tai man suteikė dar daugiau tikėjimo savo jėgomis.

Prie vilaitės atsiradimo labai prisidėjo mūsų draugai. Jie nuostabūs! Vieni dažė, kalė, šlavė, kiti – man paveikslus tapė, Pepės kostiumą kūrė, interjere padėjo, sūnų Ąžuolą prižiūrėjo. Juk vienas lauke – ne karys, ir šiuo atveju aš turėjau armiją! Didelis ačiū jiems.

Namelio viduje kruopščiai įrengtas interjeras, kuriame esančius daiktus galima liesti.

Kvėpuoti gyvenimu

– Kada įvyko didysis „Pepės vilaitės“ atidarymas?

– Greit laikas bėga (šypsosi). Tai įvyko jau prieš trejetą metų. 2017 metų gegužės 5 dieną nuotykių parke „Lokės pėda“, kuriame dabar ir yra „Pepės vilaitė“, šventėme mano brolio jubiliejų. Atvažiavę jo draugai apžiūrėjo namą, kuris vienišas, neįrengtas stovėjo pilnu lentų prigrūstu vidumi. Vienas draugas paklausė: „Kada atidarymas?“. Atsakiau: „Gegužės 17 dieną“. Tai yra lygiai po 12 dienų. Tuomet jis šmaikščiai pasiteiravo: „Kurių metų?“ Kadangi vilaitės atidarymą buvau paskelbus 2017 gegužės 17 dieną, trauktis nebebuvo kur. Nors laiko buvo mažai, tačiau buvau pakankamai rami, nors kiti pergyveno, kad tikrai nespėsiu! Spėjome.

Po atidarymo šventės supratau, jog tikrai įvyko stebuklas, nes padarėme nelabai įmanomus dalykus.

– „Pepės vilaitė“ – ryškiaspalvis namelis, traukiantis vaikus, kuriame viską galima liesti rankomis. Kaip surinkote tokią gausą interjero daiktų?

– Viskas namelyje kaupiasi po truputį, tarsi savaime. Labai mėgstu sendaikčių parduotuves. Pas mus Jonavoje yra labai gera parduotuvė, į kurią eidama kartais sąmoningai neimu daug pinigų, kad neišleisčiau ar neprisipirkčiau per daug. Ir dažniausiai tada būna išpardavimas! Išeinu nešina maišais, nes viskas paimta „ant skolos“ (juokiasi). Taip pat dalis daiktų atvažiavo iš mano namų. Mėgstu šiuolaikinį interjero stilių, kuriame yra ir daiktų su istorija.

Tačiau „Pepės vilaitė“ – tai ne tik gražus namelis ar keistai pakrypusi tvora, kur viską galima čiupinėti. Čia atvykę vaikai išgirsta apie drąsą, nes drąsus žmogus yra laimingas. Drąsos kelias nėra lengvas, bet prasmingas. Turėti drąsos pasakyti savo nuomonę, turėti drąsos pasielgti situacijoje taip, kaip atrodo teisinga, gyvenime daryti tai, ką norisi – su atsakomybe už savo elgesį ir empatiją. Pagaliau turėti drąsos atrodyti taip, kaip norisi, o ne taip, kaip primeta kiti. Ir kvėpuoti gyvenimu pilna krūtine!

– Kaip plačiai išvystėte savo veiklą?

– Pradėję nuo įprastų ekskursijų, dabar rengiame ir dienos stovyklas vaikams „Įkvėpti gamtos“, taip pat organizuojame įvairias vaikiškas šventės, asmeninius susitikimus su Pepe. Smagu, kad visos vaikų šventės turi didelę paklausą, nes viskas vyksta gryname ore, o nuotaikinga ir linksma Pepės bei kitų personažų programa vaikams suteikia daug džiaugsmo.

Nuovargio nemažai, bet telefone išgirdus: „Ar su Pepe kalbu?!“, staiga pakyla nuotaika, suteikianti sparnus.

Mūsų kieme gyvena ožkos, vištos, triušiai, balandžiai, kurie Pepės pavadinti neįprastais vardais: raguoti meškai, liūtas, povas, papūgai. Kieme taip pat įrengti įdomūs kiemo žaidimai: meškeriojimas, mažoji katapulta, kankorėžių mėtymas į kibirus, ekskavatorius, lauko virtuvėlė su tikrais indais, žiedų mėtymas ir kiti. Čia įdomu ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Juolab kad vyresnioji karta ir užaugo su Pepės Ilgakojinės personažu.

– Esate miestietė. Kaip sekasi tvarkytis su gyvūnais?

– Nors gyvenau mieste, tačiau visada turėjau kaimą, kuriame močiutei padėdavau nudirbti visus ūkio darbus. Nuo vaikystės labai mylėjau gyvūnus, namuose esu laikiusi papūgas, putpeles, žiurkėnus, triušius, jūrų kiaulytę, balkone – viščiukus, net kaime trijų litrų stiklainyje auginau varles, o dėžutėje sliekus (šypsosi). Ožką buvo nupirkusi močiutė, nes prisiekiau ja rūpintis ir melžti. Tad ūkis vilaitėje – vaikystės norų išsipildymas.

Vaikus ypač žavi šis mažas automobiliukas.

Kas suteikia sparnus

– Jūsų įgyvendinta svajonė tapo visos šeimos verslu. Jūs dirbate Pepe, vyras – Piratu, sūnus padeda vesti ekskursijas.

– Taip, vasarą aš būnu Pepė – programų atlikėja, o kai baigiasi veikla, tampu vilaitės vadove ir administratore. Laimei, dirbu ne viena. Man tenka kūryba, o už ūkinę dalį atsakingas mano mylimas vyras, be kurio viskas sugriūtų.

Vyras Mindaugas yra kariškis ir gana rimtas gyvenime. Tačiau ir jis vilaitėje atrado kitą savo pusę – žaismingesnę ir linksmesnę. Švenčių metu jis rengiasi senovinės mašinytės vairuotoju arba piratu ir vežioja vaikus. Vaikams tai sukelia daug gerų emocijų!

Tuo metu mūsų sūnus Ąžuolas taip pat kartu dalyvauja šventėse ir padeda man vesti ekskursijas vilaitėje, kviečia vaikus, parodo įvairius daiktus, kurių kiti nespėja apžiūrėti. Ąžuolas labai komunikabilus ir drąsus, todėl ateityje dar labiau galės įsijungti į Pepės programas.

Dar turiu nuostabių kolegių–draugių, kurios padeda vesti programas ir apsikuopti po švenčių. Su kolegomis turime pastatę spektaklį vaikams „Keturios Tavo emocijos“, su kuriuo rudenį–žiemą važiuojame į vaikų darželius ir kalbame apie labai svarbius dalykus – emocijas.

Vilaitė, kaip juokiuosi, mano antrasis išlauktas ir išmylėtas vaikas. Tai – mano gyvenimo avantiūra ir mylima veikla.

– Ar „Pepės vilaitėje“ sulaukiate daug kėdainiečių?

– Svečių labai daug, tad daug ir darbo. Žmonės apie mus sužino iš socialinių tinklų, iš lūpų į lūpas, neseniai šią vietą atrado populiariausių portalų žurnalistai, tad lankytojų srautas nenutrūksta.

Reikia viską sustyguoti, apgalvoti, suderinti, kad klientai būtų patenkinti ir išvyktų kupini įspūdžių. Nuovargio nemažai, bet telefone išgirdus: „Ar su Pepe kalbu?!“, staiga pakyla nuotaika, suteikianti sparnus (šypsosi).
Labai smagu, kad atvyksta daug kėdainiečių. Tikrai džiaugiuosi, kraštiečiai myli šią vietą. Labai dažnai trumpai pasikalbėję išsiaiškiname, kad  kažkada mokėmės kartu ar turime bendrų pažįstamų.

Tiesą pasakius, turime tiek lankytojų iš visos Lietuvos, kad „Pepės vilaitės“ vartai galėtų būti atviri ištisus metus, ne tik pavasarį–rudenį.

Kol kas vos spėjame suktis vilaitėje, dar porą sezonų padirbsime tokiu ritmu, o po to galbūt kažką naujo vėl kursime. Turime su vyru svajonių apie įdomias veiklas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Mano šūkis: „Kas lemta, tas būtinai atsitiks!“ Tad įvykių neskubiname, kiek įmanoma daugiau mėgaujamės dabartimi, turime planų ir laukiame palankių vėjų!

G. Černiauskaitės, V. Stundienės,
J. Šimonienės, „Pepės Vilaitės“ nuotr.
Pepės kostiumo autorius Česlovas Časas

7 komentarai

  1. malinauskiene@gmail.con

    Kai apie kėdainietę Pelę aprašo visi Lietuvos portalai, tada galų gale ją pastebi Kėdainių mugė. AR NEGĖDA TAU malinauskiene?

    Atsakyti
    • Apmaudu

      Su didžiausiu susižavėjimu perskaičiau straipsnelį apie kūrybingą žmogų. Deja piktas komentatorius rado būdą kaip sugadinti nuotaiką parašydamas storžievišką komentarą.

      Atsakyti
  2. Laima

    ,, Negalima kontroliuoti kitų žmonių liežuvių, tačiau mūsų geras gyvenimas leidžia jų nepaisyti ” (M. P. Cato)
    Sėkmės,, Kėdainių mugei”jos puikioms , nuostabiomis žurnalistėms!!!

    Atsakyti
    • Jorune

      Laima, kodėl tik žurnalistėms? Ką, Kartavičių pamiršai? Jis juk buvo direktorius, bet neilgai 😀

      Atsakyti
  3. Valentinas

    Man tai keista, kad Muge parase ant galo, kai visi jau seniai portalai aprase. Kazkaip pati muge nieko neranda naujienu

    Atsakyti
  4. Valentinui ir netikėtai Malinauskienei

    Ale jūsų rinkos aikste tai apie ją neparase tai kas, kad kiti rašė. Ot nuostolis, mažai kas Kėdainiuose žinojo, kad ji kraštietė.rupinkites, kad Tamulio prie Matijosaicio per ledų balių nepasodinoMatyt gėda tokios valdžios šalia saves, kad neapsitrauktu prieš didelius ponus.tai va, valentinai

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.