Spalio 4-oji yra ta diena, kai į Šv. Jurgio bažnyčią galima atsivesti ar atsinešti savo augintinį ir gauti palaiminimą. Ši šv. Pranciškaus ir Tarptautinei gyvūnų globos dienai skirta tradicija gyvuoja jau ne vienerius metus ir kaskart sulaukia gyvūnų mylėtojų dėmesio.
„Tokia tradicija užgimė dar 2010 metais ir nuo to laiko kasmet, išskyrus pandeminius 2020 metus, rengiame maldos valandėlę. Laiminu gyvūnus, kad jie nesirgtų, gerai jaustųsi, kad šeimininkai būtų jiems geri, tinkamai rūpintųsi, pašertų, neskriaustų, prireikus, gydytų, kad žaidimai jiems nebūtų skausmingi, žinot, juk būna, kad vaikai taip užniurko tuos gyvūnus, kad jie vargšai bėga slėptis.
Žmonės taip priprato prie šios tradicijos, kad kasmet daugiau ar mažiau, bet visada susirenka į bažnyčią, atsinešdami arba atsivesdami savo augintinius. Kartais būna net po 50 įvairių gyvūnų. Daugiausia sulaukiam šuniukų, kačiukų, triušiukų, būna žiurkėnų, dekoratyvinių balandžių, vienais metais net ežiuką buvo atsinešę. Galėtų ir kokį roplį atsinešti, bet gal nelabai jau kas ir laiko juos.
Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II, gyvūnai irgi turi sielą ir nusipelnė būti arti Dievo. Bendravimas su gyvūnais praturtina žmogaus vidinį pasaulį. Jie labai teigiamai veikia mus, tiesiog gydo.
Aš pagal save žinau, turiu šuniuką, būna, grįžtu pavargęs ir norisi pabūti su juo. Gali būti apimtas blogiausių minčių – visa tai išnyksta ir jautiesi lyg naujai gimęs. Žmonės pasakoja, kad gyvūnas atsigula ant skaudamos vietos ir, žiūrėk, palengvėja. Gyvūnai – tai Dievo dovana mums, kad mes būtume geresni“, – sako kun. Artūras Stanevičius.
Atvažiuoja net iš kaimų
Į bažnyčioje kasmet rengiamą maldos valandėlę kartu su savo augintiniais atskuba ne tik miesto gyventojai. Pavyzdžiui, Vacys atvyko iš Okainių.
„Ankstesnį mūsų augintinį papjovė į kiemą atbėgę šunys, tad vaikas mums atvežė kitą šuniuką, kurį jau auginam šeštus metus. Kudlius yra mūsų šeimos narys, jis suteikia daug džiaugsmo. Gal tik iš pradžių buvo sunkoka – graužė viską iš eilės, bet po metų susitvarkė. Šį šuniuką laikom kambaryje, nes jis tikras šalčmirys, vedant į lauką reikia aprengti, kad nedrebėtų. O kitą – didesnį laikome voljere, nerišam prie grandinės, vakare paleidžiame palakstyti po teritoriją. Šunims irgi norisi laisvės. Reikia jiems ir geros priežiūros.
Neteko girdėti, kad kurioje kitoje rajono bažnyčioje laimintų gyvūnus, tad atvežiau čia. Esam tikintys, todėl tai mums svarbu“, – kalbėjo gražiai aprengtą Kudlių atsivedęs Vacys.
„Namuose laikau stambų, gal 9 kilogramus sveriantį katiną – Meino meškėną, norėjau ir jį atsivesti, paruošiau baltą apykaklę, susiradau pavadėlį, bet, kai jau reikėjo išeiti, jis taip drėskė, taip kando, nulėkė ir pasislėpė, tad atsivedžiau tik šuniuką Tūzą. Be jo dabar nebegalėčiau gyventi. Kai grįžtu namo, jis visada mane pasitinka, jaučiasi, kad laukia.
Man labai patinka ši klebono A. Stanevičiaus puoselėjama tradicija laiminti gyvūnėlius, nes visas pasaulis švenčia tą dieną“, – sako Tūzo šeimininkė Rita.
„Aš gal jau 30 metų laikau šunis, ir tik vilkinius, man patinka stambūs gyvūnai. Vedžioti ne, nesunku, dar nėra buvę, kad jis manę stipriai timptelėtų. Nelankėme jokių dresūros mokyklų, aš pati su juo užsiimu, mokau komandų.
Norint laikyti šunį, reikia įsivertinti, ar galėsi juo tinkamai pasirūpinti, skirti pakankamai laiko, ar jis atitinka tavo gyvenimo būdą. Reikia suprasti, kad bus ir išlaidų, nes ėdalas labai pabrangęs, o norisi ir skanėstų nupirkti, palepinti.
Šunys, kaip ir žmonės, serga, kartais prireikia operacijų, reikia vesti pas veterinarus, visa tai daug kainuoja, tad reikia labai apgalvoti, ar tikrai galėsi užtikrinti gyvūnui gerą priežiūrą“, – savo nuomonę išsakė Beatričė, į bažnyčią atsivedusi augintinį Arą.
Kėdainietė Živilė su sūnumi Matu į bažnyčią atsinešė net tris savo augintinius. Išėmę juos iš dėžutės, meiliai glaudė savo glėbyje ir noriai apie juos pasakojo.
„Mano žiurkytė dabar serga, tad atnešiau į bažnyčią palaiminti, kad greičiau pasveiktų. Kai gyvūnai serga, juos reikia globoti. Aš labai norėjau auginti ir triušiukus, jiems duodu visokių skanėstų – labai graužia morkas ir kopūstus, o savo žiurkytę palepinu dešra ir sūriu, nes ji tai labai mėgsta.
Šie gyvūnėliai labai mieli, gražūs ir visada pakelia nuotaiką. Jais rūpinasi visa mūsų šeima, daug laiko su jais praleidžiame. Jei jie iškrečia kokią išdaigą, nepykstam.
Kitiems vaikams irgi patarčiau turėti augintinių, nes su jais labai linksma. Reikia mylėti gyvūnus, jų negalima skriausti, nes jie gyvi ir viską jaučia“, – išmintingai kalbėjo Matas.
Gyvūnų skriaudėjų vis dar pasitaiko
Kiek tiksliai Kėdainių rajone yra laikoma naminių augintinių, tokių duomenų nėra. Skaičiai turbūt būtų tūkstantiniai. Vien per 2022 metų 9 mėnesius poodinėmis mikrochemomis buvo paženklinta ir Gyvūnų augintinių registre užregistruota daugiau nei 1 100 šunų, kačių ir šeškų.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno departamento Kėdainių skyrius, kuris ką tik persikėlė į naujas patalpas (Dotnuvos g. 2, Kėdainiai) šiemet iš gyventojų arba gyvūnų globos organizacijų jau sulaukė 18-os pranešimų apie netinkamomis sąlygomis laikomus, neprižiūrimus arba kitaip skriaudžiamus gyvūnus, daugiausia skundų dėl šunų, trim atvejais – dėl ūkinių gyvūnų. Buvo atvejų, kai reikėjo iš nelegalių veisyklų konfiskuoti po keliasdešimt gyvūnų.
„Gavę pranešimą visada važiuojame į vietą, aiškinamės kokia yra situacija, jei reikia, imamės tam tikrų priemonių. Galiu pasakyti, kad nepasitvirtina maždaug pusė gautų pranešimų. Pasitaiko, kad tarpusavyje susipykę kaimynai apskundžia vienas kitą dėl gyvūnų nepriežiūros, bet ne visada tai būna tiesa.
Raginame gyventojus, jei jie pastebi, kad gyvūnas yra mušamas, nešeriamas, jo laikymo sąlygos yra netinkamos, būtinai pranešti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistams arba galima kreiptis į savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių, su kurio darbuotojais mes irgi bendradarbiaujame ir keičiamės informacija“, – nelikti abejingais kviečia VMVT Kauno departamento Kėdainių skyriaus vedėjas-valstybinis veterinarijos inspektorius Alfonsas Genys, kuris beje, ir pats atvedė palaiminti savo augintinį.
„Negaliu suprasti tokių asmenų, kurie vis dar karpo savo augintiniams ausis arba uodegas, net balso stygas pažeidžia, kad augintinis nelotų. Argi galima šitaip elgtis? Gaila, kad gyvūnai negali kalbėti ir pasiskųsti, todėl mes, žmonės, turim būti atidūs ir netoleruoti tokio blogio“, – nesitaikstyti su pastebėtomis negerovėmis ragina ir vilainietė Marija.
Kasmet vis kitaip
Maldos valandėlės Šv. Jurgio bažnyčioje kasmet būna vis kitokios. Šiemet buvo meldžiamasi už augintinius ir jų šeimininkus ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, kur daugybė gyvų būtybių kenčia nuo alkio, patiria stresą nuo sprogimų ir net žūsta. Buvo sugiedotas ir Ukrainos himnas, pagerbiant visus žuvusiuosius ir kenčiančius. Prašant šv. Pranciškaus Asyžiečio, kuris laikomas gyvūnų globėju, užtarimo buvo giedamos ir giesmės. Kol kunigas laimino augintinius, šie elgėsi gana ramiai, lyg suprasdami, kas vyksta.
Baigiantis maldos valandėlei nuskambėjo raginimas mylėti ne tik savo augintinius, bet ir kitus gyvūnus, nepamirštant ir tų, kurie klaidžioja gatvėse ar glaudžiasi prieglaudose.
Auginti gyvūną – tai prisiimti atsakomybę už jį 10-čiai, gal net 20-čiai metų. Tai pareiga, neišmesti jo į gatvę, kai tik jis nusibosta, kai sugraužia kokį baldą, prišlapina į batus, suserga ar atsiveda jauniklių vadą. Tai išbandymas, leidžiantis įvertinti, ar išties esi geras ir jautrus žmogus.
L. Pranckevičiūtės nuotraukose – akimirkos iš Šv. Jurgio bažnyčioje vykusios maldos valandėlės, kurios metu palaiminta keliasdešimt mūsų kraštiečių augintinių.
