Janinos Monkutės-Marks muziejų-galeriją iki gruodžio 5-osios puoš paroda „Baltų ženklai tekstilėje“. Tarp šešiolikos ekspozicijos autorių kėdainiečiai ras ir pažįstamų kūrėjų. Viena jų – Aušra Sedlevičiūtė, galerijos parodų kuratorė, paprastai pristatanti ekspozicijas, o šįkart kukliai stojusi į autorių gretas.
„Apie savo darbus daug kalbėti nenoriu. Tegul darbai kalba už save. Man didelė garbė būti šalia savo dėstytojų, patyrusių kūrėjų“, – paklausta apie įsijungimą į parodą sakė A. Sedlevičiūtė.
Paroda „Baltų ženklai tekstilėje“ organizuojama projekto „Kitokia tekstilė“ kontekste, kurį nuo 2009 metų kasmet rengia Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Tekstilės sekcija. Pagrindinis projekto tikslas ir misija – skleisti tekstilės meno idėjas Lietuvos (o taip pat ir kaimyninių šalių) regionuose, įsikūrusiuose atokiau nuo kultūros ir meno centrų.
„Šiųmetės parodos tema aktualizuoja mūsų tautos kultūrinį palikimą. Nuo pasaulio suvokimo pradžios vaizdinės formos keliauja iš vienos epochos į kitą. Kintantys kontekstai gimdo vis kitokį vaizdinio prasminį turinį. Tai, kas „seniai“ žinoma atrandama iš naujo, atgimsta sakraliai reikšminguose, amžinuose dalykuose. Senosios formos ir vaizdiniai apipinti dvasinės bei racionalios patirties atskleidžia naujus aspektus, sukuria savojo laikmečio ženklus, savo kultūros įvaizdį“, – sakė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gintautas Vaičys.
Pasak projekto vadovės Birutės Sarapienės, visi tekstilininkai turi savitą kūrybos braižą ir savas kūrybos technologijas. Tad labai smagu visą įvairiapusiškumą sudėti į vieną vietą ir parodyti žiūrovams: „Parodoje pristatomi kūriniai – semantinės ženklų struktūros, nurodančios į Lietuvos kultūros palikimą, tautos dvasią. Stilizuotai vaizduojami senieji Baltų simboliai ir ženklai (svastika, kryžius, ratas ir kt.) įvairiuose šiuolaikiniuose kontekstuose įgauna kitą (istorinėmis, socialinėmis, politinėmis konotacijomis apipintą) prasmę.“
Atėjusieji susipažinti su ekspozicija norom nenorom stabteli ties Danguolės Brogienės ryškiaspalviais darbais. Autorė neslepia, kad nori tautiečiams grąžinti spalvas: „Mes nepelnytai tapome pilki prisidengdami santūrumu. Istorija rodo, kad spalvos mus lydi nuo seno – tautinių drabužių koloritai, močiučių skarelių, kuriomis jos prisidengdavo galvas, eidamos į bažnyčias margumas. Mano ryškios darbų spalvos yra iš mūsų lobynų skrynių. Tik jas kiek suintensyvinau. Pilki atspalviai veikia ramiai, o aš noriu surasti ryškių spalvų dermę, kad ji pakeltų nuotaiką.“
[tribulant_slideshow gallery_id=”134″]
