Search
Pradžia

Pirmas sekmadienis po Velykų dar vadinamas vaikų Velykėlėmis. Anot etnologės G. Kadžytės, jei per Velykas vaikai stebi suaugusiųjų apeigas, tai per Atvelykį turi patys pakartoti jų veiksmus: savo rankomis, kad ir negrabiai, numarginti kiaušinius.

„Juos vėliau vaikai laikydavo krikštatėviams, su kuriais tą savaitę buvo tradicija susitikti: krikštatėviai vaikus palepindavo saldumynais, o vaikai dovanodavo jiems kokį piešinį ar rankdarbį. Vaikai būryje vėl ridendavo margučius, supdavosi tėvų pakabintose sūpynėse. Taip buvo stengiamasi savo patirtį perduoti vaikams, kad jie nepamirštų velykinių papročių“, – sako protėvių tradicijų žinovė.

Pasak etnologės, iš senųjų laikų išlikęs dar vienas Velykų personažas – Velykė, kuri nuo praėjusio amžiaus pabaigos geriau žinoma kaip Velykų bobutė: „Iš senų žmonių pasakojimų aiškėja, kad Velyke laikyta ilgakasė mergina, kuri vaikams per Velykas atnešdavo margučių – tai tarsi Kalėdų Senelio atitikmuo. Senovės žmonės pavasarį siejo su jaunystės žydėjimu, tad kai kuriose Lietuvos vietose ji buvo įsivaizduojama kaip didžiulė paukštė. Suvalkijoje vaikai prieš Velykas net darydavo lizdelius, padėdavo juos sode ant medžių, krūmų šakų ir laukdavo Velykės atnešamų margučių.“ 

Dar vienas Velykų personažas – zuikis. Juos, traukiančius vežimėlį su margučiais, anksčiau piešdavo ant senų atvirukų, o dabar jų figūrėlėmis dažnai dekoruojamas Velykų stalas. „Zuikiai – tarsi gyvosios gamtos personifikacija, savotiška žmonių meilės gamtai išraiška: gūdžiomis žiemomis mūsų protėviai paberdavo grūdų paukščiams, į miško ėdžias nuveždavo prastesnių daržovių žvėreliams. Kai prieš Velykas rytais pamiškėse tvyrodavo rūkas, vaikams sakydavo, kad Velykė krosnį kūrena, o zuikučiai kiaušinius margina“, – pasakoja G. Kadžytė.

Parengta pagal pranešimą spaudai

Asociatyvi nuotr.