Šeštadienis, 7 gruodžio, 2024
-2.6 C
Kėdainiai
PradžiaIš arčiauAtsiskyrėlė Rugilė: ,,Dažniausiai žmonės į mane žiūri su dideliu pasibaisėjimu arba su...

Atsiskyrėlė Rugilė: ,,Dažniausiai žmonės į mane žiūri su dideliu pasibaisėjimu arba su didele nuostaba“

-

Ji kūrybiška, kartais atrodo nežemiška, nors, kaip pati prisipažįsta, esanti labai arti žemės, gamtos, to, kas natūralu, nepagražinta, nepadidinta. Vienu metu ji gali būti tikras kaimo vaikas, o už akimirkos atrodyti tarsi nulipusi nuo podiumo. Pati sau gyvenime ,,duodama“ ne kiekvienam įveikiamų užduočių, ji su jomis susidoroja.

Ji viena dviračiu apvažiavo Lietuvą, nakvodama net po atviru dangumi, hamake. Supratusi, kad geriausiai jaučiasi gamtoje, o ne miesto šurmulyje, ji vertina vienatvę ir atsiskyrimą, pastaruosius trejus metus gyvena vienkiemyje viena. Ji vadinanti save kūrėja ir keliautoja.

Ji trykšta visomis gyvenimo spalvomis ir gyvenimą sugeria su visais jo skoniais. Savo mintimis, pamąstymais, įžvalgomis, įspūdžiais ir išgyvenimais ji dalinasi socialiniuose tinkluose. Savo gyvenimo dalimi ji sutiko pasidalinti ir su ,,Kėdainių mugės“ skaitytojais. Su josvainiete Rugilė Gaučaite kalbamės jai sugrįžus iš kelionės.

Tavo kūrybiškumas liejosi per kraštus dar besimokant Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje – buvai išskirtinė su savo pačios kurtais rūbais, nestandartine mokykline uniforma, suorganizuotu ne vienu susižavėjimą ir nuostabą sukėlusiu renginiu, jo dekoravimu ir t. t. Kur pasuko tavo kelias baigus gimnaziją?

Dvyliktos klasės pabaigoje gimnazijoje pristačiau savo kurtų vakarinių suknelių kolekciją. Turėjau savo darbų kolekciją, kuri puikiai iliustravo mano galimybes ir tai, kad nuo mažens užsiėmiau siuvimu, kūryba ir domiuosi mada.

Išvykau gyventi prie jūros, susiradau darbą siuvykloje, ten dirbau dizainere. Vėliau persikėliau į Kauną, kur darbavausi kaip projektų vadovė tarptautinėje įmonėje, taip pat mados srityje.

Neišvažiavau studijuoti dizaino į Angliją, nors buvau įstojusi. Aplinka sunkiai „pergyveno“ mano šį spendimą, juk visi mano bendraamžiai studijavo.

Tačiau diplomo man neprireikė tam, kad susirasčiau darbą, apie kurį svajojau. Prireikė tik labai stipraus tikėjimo savimi ir sugebėjimo neklausyti kitų nuomonės.

Gal gali papasakoti apie savo kūrybinius ieškojimus, ar buvo lemta pildytis tavo svajonėms?

Gyvendama mieste ir dirbdama tradiciškai nuo 8 iki 17 val., laisvu laiku kaupiau resursus ir ieškojau būdų, kaip įsirengti siuvyklą savo namuose, kad galėčiau kurti. Sunkiai sekėsi suderinti darbą ir asmeninę kūrybą po darbo. Per dažnas komandiruotes beveik nelikdavo laisvų savaitgalių.

Tada ištiko karantinas ir viską sulėtino. Labai mylėjau savo darbą, bet metams bėgant vis kažko trūko. Priėmiau sprendimą išeiti ir išsikraustyti į Pervalką. Pagrindinė svajonė buvo būti arčiau gamtos ir pasinerti į kūrybą.

Grįžau ir „krapštausi“ savo mažose dirbtuvėse. Jau trejus metus gyvenu vienkiemyje viena ant ežero kranto. Siuvu, rašau, užsiimu statybomis ir visais metų laikais maudausi ežere.

Sugalvojai dviračiu apvažiuoti Lietuvą, viena, nakvojant kur papuola – hamake, žmonių sodybose, prie bažnyčių. Kodėl ir kaip tam ryžaisi?

Kai prieš trejus metus iš Neringos krausčiausi prie ežero, netilpo dviratis. Palikau jį kieme Juodkrantėje su pažadu sugrįžti. Po kelių mėnesių grįžau, sėdau ant dviračio ir parmyniau į Zarasus.

Užtrukau savaitę, keliavau viena, nakvojau hamake, lankiau dvarus, ežerus, upes ir tyrinėjau Lietuvą. Taip prasidėjo mano kelionės. Iki šiol minu su paprastu dviračiu, neprofesionalia įranga ir be specialaus pasiruošimo. Kitiems žmonėms pasiruošti užtrunka visą gyvenimą. Dėl to aš nesiruošiu, aš minu.

Kai grįžau, įspūdžiai susigulėjo ir galvoje pradėjo suktis mintys apie kitą kelionę dviračiu. Vieną vėsų rudens vakarą, lauke temo ir kartu su lapais krito lašai. Tokia atmosfera, kai pliaupia lietus, priminė kai numynusi 100 km guli hamake nakties vėsoje vidury niekur. Tada saldžios nostalgijos apimta ištariau garsiai, kad vasarą „apminsiu” Lietuvą.

Atėjo vasara, taip ir padariau. Užtrukau dvi dienas susidėti daiktus, maršrutą planavau kelyje. Tikslas buvo važiuoti pasienio ruožu aplink šalį. Gavosi daugiau nei 1300 km.

Beveik visą laiką nakvojau hamake tarp dviejų medžių bet kur. Kartais žmonės pakviesdavo keliautoją į kiemą ar net paklodavo lovą namuose. Kartais lietaus išmaudyta prisiglausdavau į hostelį.

Nakvynė „svečių namuose“ mažame miestelyje nustebindavo ne mažiau nei žvėrys naktį miške ar vagys besiknisantys po tavo daiktus paryčiais. Už 10-15 Eur nakčiai gali gauti kelionę laiku į sovietmetį, pusryčius su vaizdu į ežerą, nepažįstamojo gyvenimo istoriją arba kartais ir visą viešbutį tik sau.

Kokią Lietuvą pamatei, o gal atradai?

Tikrą. Iki skausmo mylimą, išglostytą ir paliktą. Tamsią, niūrią ir slystančią iš rankų. Kalbančią kita kalba, pamiršusią savo žodį, nenorinčią prisiminti. Su šimtametėmis giriomis ir plikais laukais, kuriuose kvepia duona. Su žmonėmis, kurie pasidalintų paskutiniu kąsniu. Su kaimais, kuriuose gyvos tik kapinės. Su miestais, kuriuose nebeblizga net auksas. Dvarais, didikais ir jų turtais. Mūsų turtais. Su viena vienintele likusia karve laukuose…

Rašei kelionės dienoraštį, kuriame įvairūs išgyvenimai…

Momentais nebegalėjau minti pedalų, galvoje smailia plunksna rašėsi eilėraščiai ir skaudėjo nuo minčių. Jei būčiau nulipusi nuo dviračio ir atsisėdusi po obelimi, būčiau parašiusi knygą.

Visada su savimi turiu sesės man surištą užrašų knygutę, rašiklį ir eiliuotą lietuvišką žodį.

Iš kelionės po Lietuvą užrašų:

,,Nida, 2022 m. rugsėjo 5 diena.

14-ta diena kelyje.

Jis nieko neskolina ir antrą kartą nekartoja.

Gyvenimas labai lengvas, nepriekaištingas ir puikus. Kavos puodelis paliečia dar nuo vakar raudonas lūpas. Moteris nešasi drobę su jūra. Jūra telpa vienoje rankoje. Aš norėčiau būti rašytoja. Nesuprantu, kodėl nesu. Būsiu rašytoja ir rašysiu. Norėčiau būti ir tapytoja. Bet nebūsiu.

Degtukai jaukia mano stalo natiurmortą. Puodelis ne lėkštėje, puodelio lėkštėje trupiniai. Skanus gyvenimas, kur padėjau žiebtuvėlį?

Iš Neringos išvažiuoti yra sunkiau nei minti dviračiu aplink Lietuvą. Dabar šviečia saulė, bučiuoja jau ir taip laimingų žmonių veidus. Marios banguoja imituodamos jūrą, o jūra šalta banga kviečia tik drąsiausius. Čia gyvena žmonių atostogos ir žmonės važiuoja pas jas į svečius. Lengva, kažkas vėl sustabdė laiką.“

Kokios patirties per tą laiką įgijai?

Stipriausias patyrimas ir įgyta dovana – besąlygiška laisvė. Laisvė, kuri prisiuva sparnus ir paralyžiuoja vienu metu. Suvokimas, kiek mažai reikia, kad turėtum labai daug.

Iš kelionės po Lietuvą užrašų:

„Koks miręs Lietuvos kaimas ir kokia gyva jaučiuosi aš jame. Kartojau sau pirmąją kelionės savaitę. Sugriuvusios trobos, apaugę kiemai, šviesa tik viename lange visoje gatvėje. Čia sugrįžta tik į kapines. Gyvi ir mirę.

Smailiau už nukultų laukų stagarus kyšo bažnyčios bokštai, bet beribiai Lietuvos laukai atrodo galingesni už dievą.
Koks miręs Lietuvos kaimas ir kokia gyva jaučiuosi aš jame…

Vakar ėjo penkioliktoji kelionės diena. Mane jau pasivijo ruduo ir nuovargis.

Nuovargis ir nuolatinis alkis gadina nuotaiką. Prieš sutemas atvažiuoju į Darbėnus, 2/2 vietų pavalgyti nedirba. Prisistato neviltis su kartėliu.

Atidarau degalinės duris, ta pati daina: ,,ar galiu pasikrauti telefoną?”

Paeinu toliau nuo kolonėlių ir šildausi sriubą. Dabar jau nebeatrodau kaip keliautoja, dabar jau labiau kaip bomžautoja. Žmonės nebežiūri į mane tiriančiai, žiūri tik priešiškai.

Jaučiuosi labai svetima gyvame Lietuvos kaime.

Pavalgau ir sėdu ant dviračio, vėl yra jėgų. Kelyje pečius apgaubia vėsi tamsa ir pasitinka rūkas. Vis dar svetima, pažįstamas tik mėnuo apvalus kaip dviračio ratas, rodo man kelią.

Brendu per tirštą rūką, nieko nematau. Akys randa du medžių siluetus, apkabinu juos hamako virvėmis ir bandau miegoti. Nejaučiu kojų, kodėl neįsidėjau vilnonių kojinių… Visas pliko lauko rūkas įsitaiso mano miegamajame. Naktis užsimaskavus ir vėsi. Važiuoja mašina. Sulėtina, bet ne mano širdies plakimą. Žinau, tikrai nebris per aukštą šlapią pievą. Nebrenda.

Prabundu lauke be paslapties ir rūko. Minti aplink Lietuvą yra ką veikti.

536 km dviračiu po Lietuvą. Žvaigždėtos rugpjūčio naktys hamake. Istorijas pasakojantys dvarai ir bažnyčios. Istorijų klausanti aš. Beribiai laukai ir miškai, ežerai ir vingiuojančios upės. Vienatvė. Viduje tyla, ramybė, tik ratai sukasi… Ratu. Kol veidrodžiu į save atsimuša, kas anksčiau pasivyt nesuspėjo. Kas nespėjo ratu į Tave.“

Iš kur atsivėrė tie kūrybos klodai? Ar žadi toliau eiti kūrybos keliu – kurti, pasakoti, rašyti? Gal išleisti knygą?

Gyvenu atsiskyrus. Rašyti ir kurti yra mano būdas bendrauti su žmonėmis. Kitų būdų neieškau. Galbūt. Galbūt kažkada raitysiu parašą tituliniame puslapyje su palinkėjimu, bet kol kas dar ne laikas.

Kaip sugebi pastebėti detales, gyvenime fiksuoti smulkmenas, kurios atrodo nereikšmingos, bet kai tu aprašai, atrodo visiškai kitaip?

Gyvenu kitokį gyvenimą. Mano dienos atrodo kitaip, man laikas eina kitaip. Sunku būtų nepastebėti, kai kasdien kasas pina laukų vėjas, odą glosto rasa, ežero dugne kužda žuvys…

2023 kovas:

,,Kalnas. Ežeras. Ir upė.

Matau kaip per sniegą nepalikdama pėdų eina lapė. Gal ne upė, labiau upelis… Girdžiu kaip tolumoje loja užkimęs šuo. Mano kieme nėra pėdų. Čia niekas neateina. Niekur neinu ir aš. Žiūriu pro didelį langą. Daugiausia pėdsakų nuo išpiltų pelenų. Geriau už kitus žinodami savo galią ant balto sniego, jie sukasi ratais ir kyla į viršų. Ežeras nepajudinamas tyli nuo lapkričio. Nebepamenu kaip atrodo judantis vanduo. Žvejai. Nebeateina ir jie. Turbūt susilaiko kartu su pavasariu. Kartais dangų sparnais supjausto paukščiai. Vietoj ežero vandens plaukiantys debesys susiuva žaizdas. Mėnulis išdavikas. Skruostą atsuka saulė, nuo pavadžio pasileidžia užkimęs šuo. Pridaro pėdsakų ir išgąsdina pelenus. Vakare pakyla žvaigždės arba vėjas.“

Gal ir savo 25-metį sutikai kelyje, buvai viena? Savo Instagram‘e (gile_ru) užfiksavai tos akimirkos, tos dienos ar tų metų pastebėjimą…

Gyvenimas kaip pienės pūkas. Tame ir prakeiksmas, ir laimė.

Iš užrašų iš gyvenimo vienkiemyje:

,,Baigėsi sėja, prasidės šienapjūtė“, – sako man Jis. Vėl tranzavau namo per pusę Lietuvos, kad atsidurčiau šiame pokalbyje. Buvau pamiršusi, kad dar yra gyvenimų ir žmonių, kurių metai pagal Donelaitį. Važiuojam pustuščiu keliu, kol pievose sproginėja geltonos galvos. Nežinau ar kada mačiau tokius baltus laukus gegužę. Tiek pienių pūkų. Ir tada nuliūdina mane šita mintis. Reikėjo 25 metų, kad pastebėčiau. Kur dar žiūrėjau užsimerkus? Kai gyvenau mieste, nematydavau kada nusidažo lapai, kada apsinuogina. Nespėdavau paskui rudenį ir save. O visi kiti metų laikai be vasaros neegzistavo. Dėl to ir nemėgau šalčio, nes pati buvau atbukus ir šalta.

,,O kodėl jūs viena? Aš maniau kažkas nutiko, kad vidury laukų stabdot,“ – nutraukia mano mintis. Dažnas klausimas iš sustojusio Nepažįstamojo.

Ir kaskart neturiu tinkamo atsakymo.

Aš pienė. Aš nupūstas pienės pūkas. O Jūs eilutės iš Donelaičio metų. Dabar man dažnai sustoja laikas. Nežinau, kokia diena. Kartais būna taip ramu, kad girdžiu, ką šnara beržo lapai. Girdžiu, kaip kraustosi sraigė ir jos lėtai kilnojamas turtas. Pažįstu vietines gerves iš klyksmo. Ir kasdien vis labiau pažįstu save.

Tik negirdžiu, kaip nutupia ant rankos uodas. Bet žinau, kad nutupia. Niežti.“

Iš kur pas tave tas noras gyventi kitaip nei kiti, nestandartiškai. O atsiverdama tarsi įrodai, kad patyrei daug išgyvenimų, turėjai įvairių patirčių… Kad tarsi pati ieškai tokių situacijų, kurios užgrūdintų, suteiktų kitokio gyvenimo skonio, gal kančios, skausmo, gal džiaugsmo?

Vadinu save kūrėja ir keliautoja. Ieškau. Per nuolatines paieškas atsiduriu situacijose, kuriose susipažįstu su savimi iš naujo. Mokausi. Geras jausmas, žinoti kiek gali. Geras jausmas galėti atsistoti ir išeiti iš pokalbio, situacijos, vietos.

Aš galiu gyventi visaip. Galiu miegoti miško samanose, tarp dviejų medžių. Galiu sėsti ant dviračio arba iškelti nykštį ir būti ten, kur noriu būti. Mane sunku sustabdyti, nes aš nebijau nežinomybės.

Man nereikia krūvos pinigų, kad jausčiausi saugi ir nepriklausoma. Mano stiprybė yra mano valioje ir užsispyrime, o ne blizgučiuose ar kitų žmonių nuomonėse. Sunku nupasakoti tokią būseną. Tokie žodžiai skamba kontroversiškai. Ypač dėl to, kad esu jauna ir mergina.

„Lengva tau šnekėti, kai neturi vaikų, šeimos, paskolos“… Neturiu, nes toks mano pasirinkimas. Visi renkamės kaip gyvename, o norint kažko daugiau, visada reikės dėl to dirbti.

Dažniausiai žmonės į mane žiūri su dideliu pasibaisėjimu arba su didele nuostaba. Bet likusi viena aš žiūriu į „veidrodį“ ir man tinka. Svarbiausia tinka man.

Bet, žinoma, kartais bijau visko ir nenoriu nieko… Būna visokių dienų.

Neseniai gavau žinutę iš kažkada sutiktos merginos: „Buvai tokia primadona ir pagaliau susipratai, atradai gamtą ir vertini lėtą gyvenimą“.

Akimirkai susipynė mintys. Žmonės linkę vertinti ir spręsti pagal vidines savo projekcijas, nusistatymus. Paauglystėje susitikti su draugais vasaros vakarą eidavau su aukštakulniais ir suknele prieš tai atidirbus 8 valandas darže. Iš arimo į suknelę.

Tėvai turėjo didelį ūkį ir visi bendrai juo rūpinomės. Turėjau dvi ryškias veiklas: ūkininkės ir madistės. Sodindavau, ravėdavau ir dar turgelyje prekiaudavau daržovėmis, o gatvėje mane sutikę sakydavo: „Ji turbūt gyvenime nėra net šluotos laikiusi“.

Kontrastai. Nematau prasmės rinktis tik vieną ir atsisakyti kitos savo pusės. Derinu abi. Šiuo metu dominuoja Rugilė basa žemėje, o ne su aukštakulniais.

Ar palaiko tavo keliones ir tokį gyvenimo būdą tėvai? O laiko tave maištininke? Juk ir aš esu tavo bendraamžės mama, kuriai ne visada lengva sutikti su dukters sumanymais, gyvenimo planais, svajonėmis. Bet, deja, tenka..

Vadinasi, puikiai suprantate. Būtent, žodis – ,,tenka.“ Grįžusi iš paskutinės savo kelionės dviračiu juokiausi – mamai prireikė tik 3 mano išvykų, kad prieš miegą nebereikėtų gerti valerijono. Tėvai mokėsi priimti mane ir mano gyvenimo būdą, nes neturėjo kitos išeities.

Kasdien mokausi ir aš, susitinkame kažkur per vidurį. Bet kokiuose santykiuose svarbu gebėti priimti kitą ir leisti jam būti savimi. Nėra vieno recepto bendravimui, todėl jei nemėgsti kavos, galiu pasiūlyti tau arbatos ir tai netrukdys valgyti obuolių pyrago, kurį mėgstame abu.

Ar esi panašiai keliavusi ir už Lietuvos ribų? Kai tarėmės pokalbiui, rašei, kad per Varšuvą keliausi į Sakartvelą. Ar irgi viena, savais keliais?

Šį rudenį grįžau iš kelionės dviračiu Latvijos pajūriu. Išmyniau iš Nidos Rygos link ir tada per Biržus – namo į vienkiemį. Kelionė užtruko šešiolika dienų, kojos ant dviračio susuko virš 850 km. Lengvas prasimynimas kaimynystėje.

Galutinai įsimylėjau Baltijos jūrą ir pamilau Latvijos kaimus šalia jos. Manau, kad šią žiemą mintys suksis apie Estijos aplankymą, o dažniausiai būna, kad jei žiemą sukasi mintys – vasarą sukasi pedalai… Pažiūrėsime.

Sakartvelą aplankiau ne viena, kelionę gavau dovanų gimtadienio proga.

Ar gali pasidalinti įžvalgomis apie gyvenimą? Sutikai daugiau gero linkinčių ar piktų žmonių?

Žmonių yra visokių. Pati irgi esu visokia. Kažkam labai gera, kažkam gal nepakenčiama. Nesijaučiu kaip gyvenimo ekspertė, nesu atradusi vienatinės tiesos KAIP gyventi. Nemanau, kad tokia išvis egzistuoja. Todėl nepuolu drąsiai mėtytis įžvalgomis.

Turiu tik patarimą, kuriuo vadovaujuosi pati – labai svarbu būti taikoje su savimi. Nuolatos to siekti ir ties tuo dirbti. Kai viduje ramybė ir taika, tada lengviau kvėpuoti lipant į savo gyvenimo kalną.

Ar turi svajonių, planų, ar tiesiog gyveni šia diena ir mėgaujiesi ja?

„Aš gyvenu pilnom kišenėm ežero vandens, o ausyje gegutės lizdas. Kukū kukū man kasdien. Nes taip gyvenu.” Parašiau tai rugsėjį, nemokėčiau kitais žodžiais atsakyti į šį klausimą.

Ar ne paslaptis, kas tame gyvenimo kelyje tave taip meniškai įamžina? Ar pati save?

Visos nuotraukos ir kitas turinys užfiksuotas telefonu mano pačios, tik kadrus režisuoja gyvenimo tėkmė, gamta ir metų laikas.

Taip pat skaitykite