Atsakas draugams ukrainiečiams – cepelinų ragautuvės

Pirmąją pavasario dienos pavakarę Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre (SJMC) buvo surengtos cepelinų ragautuvės. Cepelinų vaišės buvo atsakas draugams ukrainiečiams, kurie praėjusiais metais prieš Kalėdas Kėdainių SJMC surengė ukrainietiškų barščių ragautuves.

Buvo ir neragavusių cepelinų

Kone po dviejų valandų bulvių skutimo, tarkavimo, padažo gaminimo, cepelinų formavimo ir virimo, Atvirajame jaunimo centre ,,Langas“ mini virtuvėje pakvipo tarsi restorane, gaminančiame lietuviškus patiekalus.

Paragauti cepelinų atvyko ukrainietės moterys, kurios Kėdainių SJMC mokėsi lietuvių kalbos, kitos čia lankė ar tebelanko vairavimo kursus, jos atsivedė ir savo draugių bei du mažuosius šeimos narius. Renginyje taip pat dalyvavo Atvirajame jaunimo centre besilankantys jaunuoliai ir jaunimo darbuotojai.

Cepelinus pasisiūlė pagaminti bei jais pavaišinti Kėdainių SJMC Individualios priežiūros darbuotojo specialybės besimokančios mokinės.

Ukrainietės prisipažino, kad su lietuviškais cepelinais turinčios įvairių patirčių – yra ragavusios ir labai skanių ir ne itin gardžių. Kažkuriai nepatiko jų spalva. Skanių cepelinų jos yra valgiusios Kaune.

Buvo tokių, kurios cepelinus tą vakarą valgė pirmą kartą, nei viena iš jų cepelinų iki šiol nėra gaminusios. Cepelinų gamybos procesą visos stebėjo pirmą kartą.

Domėjosi, kaip sulimpa tešla

Stebint gamybos procesą, joms kilo klausimų ar į bulvių masę nesideda kiaušinis, kaip ta tešla sulimpa ir verdant neišsileidžia, kaip ją ,,nusausinti“, kas dedama į mėsą, ar į vidų negalima dėti kepto mėsos faršo ir pan.

Ukrainietės moterys pasakojo, kad panašus patiekalas yra ir ukrainietiškoje virtuvėje, tik jis vadinamas zrazais. Gaminant tą patiekalą, į virtų trintų bulvių masę dedama miltų, kiaušinis, o formuojant ,,kukulį“ panašų į cepeliną, į vidų dedama jau paruošta valgymui malta mėsa, galima dėti grybų ir kepti keptuvėje.

Olena, atvykusi iš Ukrainos Nikolajevo miesto sakė, kad cepelinus yra valgiusi ir Kėdainiuose, ir Kaune, tiesa, kaunietiški buvę skanesni, nors jų skonis – neįprastas.

Kiek šeimininkių, tiek receptų

Pakalbintos bulves skutančios, šios ,,akcijos“ sumanytojos – būsimos Individualios priežiūros darbuotojos sakė, kad po ukrainietiškų barščių ragautuvių jos nusprendė padaryti atsakomąjį kvietimą ir išvirti lietuviškų cepelinų.

,,Bulvės iš kaimo. Lašinukai pirkti iš ūkininko. Grietinė, svogūnai, malta kiauliena – iš prekybos centro“, – vardino moterys.

Paklaustos, ar dažnai namuose verdančios cepelinus, Auksė sakė, kad virtinius gaminanti dažniau, o cepelinai būtini po bulviakasio.

Moterys sakė, kad vieno cepelinų recepto nėra – viskas priklauso nuo šeimos tradicijų ar juos gaminančios šeimininkės.

Vieni mėgsta kietesnius, kiti – minkštesnius. Vieni cepelinams bulves verda su lupena, kiti – nuskustas. Ir skonis jau skirsis. O visiems nuo seno žinomi didieji cepelinai, pasirodo gaminami vietoj virtų bulvių dedant manų košę.

,,Kad bulvių tarkiai nepajuoduotų, galima įdėti vitamino C. Tai dažniausiai daro viešo maitinimo įstaigose. O mes šį kartą jokių priedų nedėjome, kad cepelinai atrodytų klasikinės ,,cepelinų“ pilkos spalvos. Bet užtat būtų natūralaus skonio, kaip naminiai“, – papildė Raminta.

Sunaudota daugiau nei 20 kg bulvių

Tą vakarą virtiems cepelinams prireikė 20 kg bulvių, dar apie 5 kg virtų bulvių, 2 kg mėsos faršo, pusę kilogramo svogūnų, daugiau nei kilogramo lašinukų. ,,Buvo pagaminta ir išvirta 50 cepelinų ir dar porą padėklų ,,bulvinukų“ be mėsos.

,,Labai panikavome ar užteks visiems cepelinų, ar nepasileis puode verdant. Juk, kai namuose verdi saviems, viskas pavyksta gerai, o kai ateina svečių, stengiesi, žiūrėk ir pasileidžia kuris“, – atvirai pasakojo Kristina.

Kol virė cepelinai

Kol virė cepelinai, juos gaminusios moterys pasakojo, kad mokytis čia jas nukreipė Užimtumo tarnyba. Kai kurios iš jų yra dirbusios ir užsienyje, yra netekę darbo ar nori keisti darbo profilį, o svarbiausia – gyvenime išmokti naujų dalykų.

,,Čia įgytas žinias galima pritaikyti ir kasdieniame gyvenime, gauname labai naudingų psichologinių, kolektyvinio bendravimo, kompiuterinio raštingumo žinių.

Nors esame skirtingo amžiaus, bet mes labai draugiškai bendraujame. Internete esame susikūrę savo pokalbių grupę, dalinamės informacija, tiesiog kalbamės apie gyvenimą.

Mes su dideliu noru einame į šiuos mokymus, nes čia labai gera atmosfera“, – viena per kitą kalbėjo Individualios priežiūros darbuotojo specialybės besimokančios mokinės.

Kaip gyvena ukrainietės

Ukrainietės moterys, kurioms ši aplinka jau žinoma pasakojo, kad ne visos galinčios rasti joms norimo darbo. Moterys rūpinasi su jomis kartu atvykusiais vaikais, palaiko nuolatinį ryšį su Ukrainoje likusiais giminaičiais, draugais.

Olga, atvykusi iš Ukrainos, Nikolajevo miesto, kuri organizavo ukrainietiškų barščių ragautuves pasakojo, kad šventes atšventė liūdnai.

,,Mes pripratę, kad per Kalėdas būna labai linksma. Pas mus būna daug svečių, mes einame į svečius. Pripratę, kad kartu būna visi artimieji. O dabar visi artimieji – tenai. Žiema mums buvo atostogos, laukiame, kada prasidės sezoninis darbas. Aš pati rūpinuosi vaikais, šeima. Toks ir gyvenimas“, – pasakojo Olga.

Olia iš Krematorsko pasakojo, kad į Lietuvą atvyko 2022 metų kovą, kai dauguma bėgo nuo karo baisumų. Vyras galėjo vykti kartu, kadangi jų šeima daugiavaikė. Ji dirbanti Kėdainių rajone, šunų viešbutyje.

Paklausta, ar darbe panaudojanti lietuvių kalbą, kurios pramoko lankydama lietuvių kalbos kursus, juokavo, kad žmonės supranta, jei ir netaisyklingai ištari lietuvišką žodį, o su šunimis daug sunkiau. Su jais reikia ,,kalbėtis“ tik lietuviškai, nes jie supranta tik lietuviškas komandas.

Ukrainietės gyrė cepelinus

Ragavusios cepelinus, ukrainietės gyrė jų skonį, nors jų išvaizda iš tiesų buvo ,,cepeliniška“. Ne viena sakė, kad mėgintų jų pasigaminti ir namuose, jeigu turėtų bulvių tarkavimo mašiną.

Cepelinus gaminusi Auksė pripažino, kad vakaras buvo puikus.

,,Svarbu, kad liko patenkinti mūsų svečiai, pasikonsultavo, kaip gaminami cepelinai. Jeigu ukrainietės suvalgė po 3 cepelinus, reiškia joms patiko“, – komentavo ji.

Sėdėdamos prie lietuviškų vaišių stalo, ukrainietės sutiko, kad perimti ,,estafetę“ virtuvėje vėl turi jos. Svarstė, kokį ukrainietišką patiekalą jos galėtų pagaminti kitą kartą. Galima sakyti, kad buvo ir nutarta, kuo bus vaišinami lietuviai draugai.

Kai gausime kvietimą apsilankyti dar vieno ukrainietiško patiekalo degustacijoje, būtinai apsilankysime ir skaitytojams išduosime dar vieną ukrainietiško patiekalo receptą.

Palaiko integraciją

,,Manau, kad yra puiku, kai vyksta bendradarbiavimas tarp tų, kurie pas mus mokosi profesijos, įgyja Individualios priežiūros darbuotojo specialybę ir į centrą ateinančių ukrainiečių, kurie yra jų, galima teigti, – būsimieji klientai, socialinę atskirtį patirianti grupė, o taip pat dalyvauja ir čia besilankantis jaunimas. Bendrame atviro darbo su jaunimu, mokymosi ir integracijos kontekste – tai nemenka praktinė pridėtinė vertė“, – teigė Kėdainių SJMC neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriaus vedėja Jūratė Vaitonienė.

Mokinės, kurios mokosi individualios priežiūros, prieš tai yra įgiję įvairių kitų specialybių, kurių nepritaikė ar nebenori taikyti savo profesinėje veikloje. Tarp jų yra virėjų, yra barmenių, todėl tokiuose integruotuose renginiuose jos gali panaudoti visas turimas kompetencijas – ir maisto gamybos, ir bendravimo, socialinio darbo, teikiant pagalbą grupėms, su kuriomis ateityje joms ir reikės dirbti.

Anksčiau ši specialybė vadinosi Socialinio darbuotojo padėjėjo, o dabar – Individualios priežiūros darbuotojo. Pastaruoju metu šiai specialybei suteikta daugiau savarankiškumo. Besimokantys mokiniai gali dirbti ir savarankiškai – tiesiog prižiūrėti žmones individualiai, arba dirbti socialines paslaugas teikiančiose įstaigose ir pan.

,,Todėl profesijos besimokančių mokinių savanoriška veikla su Kėdainiuose gyvenančiais ukrainiečiais, kaip socialiai pažeidžiama grupe, suteikia puikias praktinio darbo galimybes būsimoms Individualios priežiūros darbuotojoms. Teorija ir praktika čia susiveda į vieną ,,tašką“ – tie, kuriems reikia pagalbos bei tie, kurie vėliau ją teiks.

Be to, tai pozityvus savanorystės pavyzdys. Mūsų mokinės pačios atsinešė visus produktus, kurių reikėjo cepelinų ragautuvėms. Klausėm, ką mums reikia nupirkti, ko reikia šiai edukacijai parūpinti. Bet jos atsakė: ,,Mums nieko nereikia, mes viską norim pačios atsinešti ir padaryti“, – komentavo Neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriaus vedėja.

Jūratė Vaitonienė pastebėjo, kad visose profesijos grupėse besimokantys ir centre dirbantys labai geranoriškai prisidėjo ir prisideda bendraujant su Kėdainių SJMC lankančiais ukrainiečiais – rodo dėmesį, artumą, rūpestį.

Idėja kilo nuo pusryčių

Rengti lietuviškų ir ukrainietiškų valgių edukacijas gimė tuomet, kai Kėdainių SJMC besimokančios būsimosios individualios priežiūros darbuotojos (tai buvo kita grupė – A. R.) su mokytojomis neformaliai pabendrauti prie pusryčių stalo pakvietė tuo metu lietuvių kalbos besimokančių ukrainiečių grupę.

Tai įvyko praėjusių metų lapkričio pabaigoje, kai Kėdainių SJMC atsiliepė į Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras kvietimą prisijungti prie komunikacijos kampanijos „Draugystė šildo labiau nei megztinis“ ir tapo iniciatyvos „Pakviesk kaimyną ukrainietį pusryčių!“ dalimi.

Pakviestiems pusryčių ukrainiečiams labai patiko ši iniciatyva, nes pusryčius gaminusios darbuotojos juos labai šiltai priėmė, pačios organizavo ir pačios viską pagamino. Pusryčių metu kaip atsidėkojimo ženklas, gimė bendradarbiavimo tęstinumas.

Virtuvių pažintis tęsiasi

Bet svarbiausia, pusryčiais pažintis nesibaigė. Susipažinę su Kėdainių SJMC Atvirojo jaunimo centro veikla ir norėdamos atsidėkoti už pusryčius, ukrainietės mielai sutiko išmokyti jaunimą ir komandos narius virti ukrainietiškus barščius ir tai padaryti iki Kalėdų.

Savo pažadą ukrainietės išpildė.Prieš Kalėdas toje pačioje vietoje Atvirajame jaunimo centre ,,Langas“ mini virtuvėje kvepėjo ukrainietiškais barščiais. Tuomet vyko ne tik barščių gamybos edukaciją ir ragautuvės, bet šiltas priešventinis vakaras. Apie tai portalo skaitytojai jau supažindinti.

Kėdainių SJMC neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriaus vedėja Jūratė Vaitonienė besivaišindama barščiais svarstė, kad tęsiant draugystę su ukrainiečiais, kitos vaišės vėl galėtų būti lietuviškos. Buvo klausiama, ko jie norėtų paragauti iš lietuviškos virtuvės. Tarp patiekalų buvo paminėti ir cepelinai. Taip po dviejų su trupučiu mėnesio įvyko lietuviškos virtuvės pasididžiavimo – cepelinų edukacija ir ragautuvės.

,,Ir dar labai smagu, kad cepelinų gamybos procesą stebėjo ir Atvirajame jaunimo centre ,,Langas“ besilankantis jaunimas. Gyvenimo įgūdžių mokėsi ir jaunimas, nes ne visi jauni žmonės yra matę kaip gaminami cepelinai. Aišku, paskui mielai visi norintys kartu juos degustavo“, – teigė J. Vaitonienė.

Viršelio nuotr.: Kėdainių SJMC draugams iš Ukrainos buvo surengtos cepelinų ragautuvės. (A. Raicevičienė nuotr.)