Išsisklaidžius šiurpiausia metų naktimi vadinamo Helovino mistikai, lietuviai vyksta į kapines minėti senas tradicijas turinčių Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių.

Pasak Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo, tradicijos keičiasi, bet Helovinas mūsų kultūroje vis dar atrodo keistai. Nedaugelis žino jo prasmę, o lapkričio 1-ąją kapus užliejančioje žvakių ir gėlių jūroje retas prisimena sukalbėti maldą.

Pamirštame prasmę

Kaip teigia arkivyskupas K. Kėvalas, besirūpindami, kokia žvake ar gėle papuošti artimojo kapą, kartais pamirštame, jog lapkričio 1-ąją minima Visų Šventųjų diena yra džiaugsmo ir triumfo šventė, per kurią prisimename šventaisiais tapusius iškeliavusius žmones.

„Kad tai yra džiaugsmo šventė, simbolizuoja ir balti bažnyčios rūbai, vyraujanti triumfo nuotaika. Visų Šventųjų dieną prisimename iškeliavusius šventuosius, palydime juos džiaugsmu ir pasisemiame įkvėpimo iš jų gyvenimo“, – krikščioniškąją Visų Šventųjų dienos prasmę primena Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas.

Prisiminti sielas

Lapkričio 2 d. minimos Vėlinės. Ši diena skirta prisiminti ne tik šventųjų, bet ir visų mirusiųjų sielas.

„Galbūt kai kurie iškeliavusieji nebuvo šventi žmonės, jiems iki visiškos pilnatvės pritrūko įkvėpimo, tačiau jie vis tiek verti mūsų pagarbos ir maldos. Jeigu tiems žmonėms ko nors trūko, mes tarsi dovaną jiems įteikiame savo maldą, ja užtariame juos Viešpačiui ir, žinoma, prisimename“, – sako arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas.

Atrodo keistai

Anot jo, abi lapkričio pradžios šventės kviečia prisiminti amžinąjį gyvenimą ir turi ilgesingo džiaugsmo atspalvį.

„Žinoma, Visų Šventųjų diena ir Vėlinės nėra džiūgavimo šventė, nes žmonės, kuriuos prisimename, yra iškeliavę. Tačiau vertėtų prisiminti, kad viltingas liūdesys tikinčiam žmogui gali būti giedras“, – dėsto arkivyskupas K. Kėvalas.

Švenčia Heloviną

Helovinas mūsų tradicijų kontekste atrodo keistai, teigia Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas, nes tai – vis dar nauja, svetima, iš užsienio atkeliavusi šventė.

„Helovinas mūsų kultūroje yra labai jauna šventė, kurią minime dar tik 5–7 metus. Iš pradžių ji mūsų šalyje įsitvirtino kaip vaikų žaidimas. Vis daugiau žmonių ėmė keliauti po kitus kraštus, parsivežti jų tradicijas, kopijuoti tai, ką mato per televiziją. Visgi mūsų kultūroje, kurioje turime įsišaknijusias lapkričio švenčių tradicijas, Helovinas atrodo keistai“, – įsitikinęs K. Kėvalas.

Anot arkivyskupo, mūsų kultūroje Helovinas nėra iki galo apmąstyta ir suvokta šventė, o jį vienaip ar kitaip minintys žmonės dažnai iki galo nesupranta šios šventės prasmės.

Bando „atidirbti“

„Visos Bažnyčios iškilmės turi išvakares, Visų Šventųjų diena – ne išimtis. Jau nuo seno per Heloviną minimos Visų Šventųjų dienos išvakarės, tą patvirtina ir iš anglų kalbos kilęs šventės pavadinimas, reiškiantis Visų Šventųjų dienos išvakares (angl. All Hallows’ Eve). Tačiau ilgainiui ši šventė buvo sukomercinta ir jos simboliu tapo kostiumais pasipuošę, nuo durų iki durų vaikštantys, saldainių prašantys vaikai“, – pasakoja Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas.

Siejama su mirtimi

Helovino šventė yra kilusi iš anglosaksiškų tradicijų ir pas mus atkeliavusi iš Airijos. Pagal keltų tradicijas, Helovinas buvo vasaros pabaigos ir tamsiojo laikotarpio pradžios minėjimo šventė, skirta keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė buvo laikoma šalčio ir tamsos meto pradžia ir siejama su žmogaus mirtimi.

Ikikrikščioniškuoju periodu žmonės tikėjo, jog tą vakarą mirusiųjų sielos sugrįžta į savo namus. Todėl gyventojai kūrendavo laužą, aukodavo gyvulius ir žmones, o patys persirenginėdavo tikėdamiesi, kad kostiumai apsaugos juos nuo mirusiųjų vėlių.

(A. Barzdžiaus nuotraukos)

Ištakos pagoniškos

Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas pastebi, jog nors Helovino ištakos yra pagoniškos, ilgainiui ši šventė buvo sukrikščioninta, o savo prasme šiek tiek primena mūsų švenčiamas Užgavėnes.

„Senieji pagonys švęsdavo vasaros pabaigą, o mes turime žiemos išvarymo šventę. Anksčiau pagoniškoms šventėms buvo suteikiama krikščioniška prasmė, pavyzdžiui, derliaus nuėmimo šventei, kurioje ir glūdi Helovino ištakos. Šiandien stebime atvirkštinį procesą – krikščioniškos šventės tarsi grįžta į pagonišką sampratą“, – pastebi K. Kėvalas.

Pamirštame maldą

Su laiku keičiasi ir Visų Šventųjų bei Vėlinių minėjimo tradicijos, pastebi arkivyskupas K. Kėvalas, tačiau dėl to nebūtinai kaltas į mūsų krikščioniškąją kultūrą besibraunantis Helovinas.

„Pavyzdžiui, prieš karą Lietuvos Bažnyčioje Visų Šventųjų šventė buvo daug iškilmingesnė. Šiandien pastebime, kad lapkričio 1-osios minėjimas tarsi susiliejo su lapkričio 2-ąja.

Turėdami laisvadienį, žmonės naudojasi proga aplankyti kapus, o prie to derinasi ir Bažnyčia, kuri mirusiųjų dieną dabar jau mini Vėlinių išvakarėse, t. y. lapkričio 1-ąją“, – teigia K. Kėvalas ir priduria, kad tradicijų pokyčiai kultūrų sandūroje – neišvengiami.

Kapų lankymas

Artimųjų kapų lankymas Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines, anot arkivyskupo, yra sena, pagonybės laikus menanti tradicija. Visgi šiandien gali kilti įspūdis, jog dažnai persistengiame su gėlėmis ir žvakėmis, tačiau pamirštame nuoširdžiai prisiminti ir pagerbti artimą žmogų sukalbėdami maldą.

 „Matant gėlių ir žvakių jūrą, užliejančią kapus per Vėlines, kyla įspūdis, jog žmonės tam tikra prasme bando „atidirbti“ už visus metus, per kuriuos nelankė artimųjų kapų. Tačiau nereikėtų pamiršti, jog mirusiuosius trumpa malda galime prisiminti per kiekvienas mišias. Dėl to nebūtina lankyti kapų, pakanka ateiti į bažnyčią“, – pastebi Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas.

Gyvųjų projekcijos

Kita vertus, susiklosčiusią situaciją galėjo nulemti gyvenimo mobilumas ir didelė migracija, svarsto vyskupas.

„Galbūt kai kurie žmonės iš tiesų aplankyti artimųjų kapus gali tik kartą metuose. Gal jie galvoja, kad didesnė žvakė ar gausesnė gėlių puokštė turės kažkokios įtakos mirusiajam, tačiau toks mąstymas tėra mūsų, gyvųjų, projekcijos. Kapų lankymas yra graži praktika, glaudžiai susijusi su mūsų tradicijomis, tačiau kai žmonės lapkričio 1-ąją stovi eilėse ir automobilių spūstyse, kyla įspūdis, jog šiek tiek perlenkiame lazdą“, – sako arkivyskupas.

Kol Helovinas – žaidimas

Pasak K. Kėvalo, iki galo nesuvokę Helovino prasmės, kartais balansuojame tarp šviesiojo ir tamsiojo šventės aspekto. Tačiau dvasininkas viliasi, kad Helovinas Lietuvoje ir toliau liks žaidimu, o ne proga garbinti blogį ar šėtoną: „Tikėkimės, kad Helovinas nevirs ta tamsiąja puse, kurioje garbinamas blogio ar šėtono pasireiškimas.“

Visgi Kauno arkivyskupas metropolitas baiminasi, jog linksmas vaikų žaidimas ar proga dar vienoms nerūpestingoms jaunuolių linksmybėms ilgainiui nepakeistų Visų Šventųjų šventės. „Tikėjimo prasme šiek tiek nerimauju, kad Helovinas netaptų tikrosios mūsų šventės pakaitalu“, – nuogąstauja K. Kėvalas.

Kuriasi tradicijos

„Galime manyti, kad procesas, jog senas tradicijas pamažu keičia besikuriančios naujos tradicijos, yra natūralus, o Helovinas, kaip globalizacijos pasekmė, ir yra būtent tokia naujai besiformuojanti šventė. Tačiau Helovinas nėra mūsų šventė. Žmonės, kurie praranda tikėjimą ar jo nepraktikuoja, vienaip ar kitaip siekia turėti santykį su mirusiųjų pasauliu. Todėl Helovinas tampa puikia proga“, – sako arkivyskupas K. Kėvalas.

Tačiau dvasininkas įsitikinęs, kad kol kas per daug nerimauti dėl Helovino nereikėtų.

„Manau, kad drausti švęsti Heloviną nevertėtų, nes tai, galbūt, apkartintų ir Visų Šventųjų dienos minėjimą. Jei Helovinas ir toliau lieka žaidimų lygmenyje – tebūnie. Tačiau skatinti Helovino taip pat nederėtų“, – dėsto K. Kėvalas.

Proga pasikalbėti

„Galbūt Helovinas – puiki proga pasikalbėti su šeima ir vaikais apie šios šventės prasmę, paaiškinti mažiesiems, kad tai – Visų Šventųjų dienos išvakarės, kuomet prisimename ir pagerbiame mirusiuosius.

Helovinas dažnai mirusiųjų pasaulį pristato kaip gąsdinantį, kupiną atgrasančių šmėklų. Toks vertinimas nesutampa su tikinčio žmogaus matymu ir mąstymu“, – svarsto Kauno arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas.

NuotraukojeKauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.  (BNS/Pexels nuotr. fotomontažas)

Viktorija Lideikytė, LRT.lt

https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/1111595/vyskupas-kestutis-kevalas-apie-helovina-viliuosi-kad-tai-liks-zaidimu-o-ne-proga-garbinti-setona

About The Author

Related Posts

3 komentarai

  1. Didelis

    dėkui,, Kėdainių mugei,, už pateiktą informaciją. Su malonumu perskaičiau.
    ,, Degančios žvakeles – tai siekis santarvės su tais, kurie jau iškeliavo Anapilin. Skenda paukščiai, krinta pageltę lapai, šiurena rudens vėjyje šalnos pakasta, pavytusi žolė. Vis ilgėjančios naktys dar labiau paryškina rudenišką liūdesio nuotaiką. Visa gamta išgyvena ypatingą laikotarpį – perėjimą iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltą žiemos sapnų rimtį. Rudeniniame gamtos virsme švenčiamos Vėlinės.. dega vėlinių žvakutės…,,

    Atsakyti
  2. ,, Mes

    iškreipiame gyvenimo prasmę, manydami, kad gyvenimas – tai malonumų ir atlygio vaikimasis . Neramūs, kupini neišsipildžiusių troškimų braunamės pro savo dienų ir metų brūzgynus, ieškodami atlygio ir pripažinimo, kuris suteiktų mūsų gyvenimui vertę. Tarsi tie šiukšlinėtojai tarp šiukšlių ieškantys vertingų dalykų, išleidžiame iš akių aiškiausią atsakymą:kai būsite išmokę gyventi, pats gyvenimas mums bus atlygis. Nes gyvenimas-tai visa, ką turime.,,

    Atsakyti
  3. XVl a.

    vykusį Reformacija negrįžtamai pakeitė visos Europos istoriją ir kultūrą. Paliko neišdildomą įspūdį Lietuvos istorijai.
    Sveikinu Reformacijos dienos proga. Linkiu naujų jėgų, įkvėpimo ir paguodos.

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.