Kėdainiuose įsikūrusios vienos iš moderniausių ir didžiausių pagardų gamybos įmonių Baltijos regione UAB „Daumantai LT“ vadovo Sauliaus Grinkevičiaus žibantis Dubajus (Jungtiniai Arabų Emiratai), švelniai tariant, nesužavėjo.
Verslininko nuomonė prieštarauja masinei opinijai. „Gal aš jau nepamatysiu, o gal ir matysiu, bet tas burbulas kada nors sprogs“, – atviras pusę pasaulio išmaišęs verslininkas.
Kaip nebūtų keista, bet įvairiose šalyse verslo ir asmeniniais reikalais keliaujantis, žinomas verslininkas ir politikas, ne paslaptis – milijonierius, S. Grinkevičius Dubajų šiemet aplankė pirmą kartą.
Ne kaip turistas – verslo reikalais. Prieš keletą savaičių savo įmonei jis atstovavo pasaulinėje maisto, gėrimų ir svetingumo parodoje „Gulfood 2026“.
Įdomu buvo išgirsti kitokius įspūdžius iš tolimojo krašto, kuris pristatomas, kaip spindinti viso pasaulio turtuolių „meka“.
Kadangi parodoje dirbo ne vienas, „Daumantų LT“ vadovas turėjo laiko savo akimis pamatyti Dubajų bei įvertinti kritišku žvilgsniu.
„Jame nepatogu gyventi“
„Nei ten paukštis čiulba, nei bitė dūzgia, nei jokio kvapo, išskyrus – dulkių, kai vėjas pasisuka iš dykumų pusės“, – pirmuoju Dubajaus įvertinimu pasidalijo S. Grinkevičius.
Pirmiausiai, buvusio rajono mero nuomone, miestas yra nepatogus gyventojams – dideli atstumai ir automobilių srautai bei kamščiai.
„Apsistojęs buvau viešbutyje netoli žymiosios Burdž Chalifos, nuo parodų centro, kuriame vyko „Gulfood 2026“, nutolusiame apie 40 km. O taksi, stoviniuojant kamščiuose, tą atstumą tekdavo važiuoti valandą – pusantros ir dar apie 10 min. kulniuoti pėsčiomis, – megapolio nepatogumus vardijo S. Grinkevičius. – Tai vien kelionė į parodą, kurioje pristatėme savo produkciją, ir atgal – kasdien atimdavo apie 3 valandas mūsų laiko.“
Buvę iššūkių ir susikalbėti anglų kalba su taksi vairuotojais bei kitu aptarnaujančiu personalu.
Įžymybės
Paroda Dubajuje vyko 5-ias dienas.
Vieną dieną verslininkas nuvažiavo į, kaip jis sako – „visų išgirtąjį“, senąjį Dubajaus žuvų turgų. Ir ten S. Grinkevičių ištikęs nusivylimas.
„Tai, kad jis (t. y. Dubajaus žuvų turgus) dabar naujai pastatytas, švarus, tvarkingas, – įspūdžiais dalijosi jis. – Taip, žuvies įvairovė jame didelė, bet senoviško autentiško arabiško žuvų turgaus toje vietoje nebėra“.
Turėdamas kitos dienos laisvą pusdienį, S. Grinkevičius išsiruošė į viešą Dubajaus pliažą.
Viešbučiai ten teikia nuvežimo ir parvežimo paslaugą. Viešbučio autobusas į pliažą vežė apie 20 min. Bet labiausiai verslininką nustebino, jog autobusu jis važiavo vienas – pirmyn ir atgal.
„Vanduo maudytis jūroje buvo šaltas, alaus išgerti ten pliaže negali, pasivaikščiojau pirmyn – atgal ir tuo pačiu autobusu mane vieną parvežė į viešbutį“, – su humoru pasakojo S. Grinkevičius, pridurdamas, jog infrastruktūra pliažo teritorijoje ir aplink jį tikrai puikiai įrengta.
Na kaip gi būti Dubajuje ir nepakilti į aukščiausią pasaulio pastatą – Burdž Chalifą (828 m., 163 aukštų). Ir čia kėdainietis „neapako“.
Pasak jo, nors pakilimas į viršutinį aukštą su visu pasiūlymų paketu kainavęs per 100 eurų, diena buvusi ūkanota, vaizdas pro langus nesužavėjęs. Tikėjęsis aukščiausiame taške žvelgdamas į Dubajaus panoramą bent puodelį kavos maloniai išgerti, ir tuo liko nuviltas – kavos buvę tiek, kad net skonio nepajutęs.
Pasak S. Grinkevičiaus, pasikėlimas į aukščiausią Seulo (Pietų Korėja) pastatą (555 m, 123 a.), kuriame teko būti, jam palikęs didesnį įspūdį.
Nustebino kainos ir švara
Bet yra dalykų Dubajuje, kurie verslininką nustebino gerąją prasme.
Vienas iš jų – maisto kainos restoranuose, kurias jis prilygino Palangos restorano „Žuvinė“ kainoms.
„Restorane lankomiausioje Dubajaus vietoje – prieš didžiausią pasaulyje prekybos centrą Dubai Mall ir Burdž Chalifą bei garsųjį fontaną, kuriame kas pusvalandį vyksta vandens, šviesos ir muzikos šou – vakarienė dviems kainavo panašiai, kaip Palangos „Žuvinėje“, – pasakojo S. Grinkevičius.
Bet, pasak verslininko, alkoholiniai gėrimai ten labai brangūs. Balto vyno butelis prie vakarienės kainavęs tris kartus brangiau, nei toks pat vynas Lietuvos restorane. Taip pat ir alaus bokalas Dubajuje kainuoja 12-14 ir daugiau eurų.
„Perskaičiau keliautojų rekomendaciją apie seniausią ir „mieliausią“ žuvies restoraną Dubajuje“, – pasakojo S. Grinkevičius ir juokdamasis perspėjo neišsigąsti, rodydamas nufilmuotą iš ten vaizdelį.
Pakistaniečių mikrorajone įsikūrusio žuvies restorano interjeras – labai kuklus, kaip sakė pašnekovas, patiekalų asortimentas taip pat nedidelis. Tačiau pirmą įspūdį kompensavo patiekalų skonis, porcijų dydis ir kainos.
„Dviese vos suvalgėme pusę kilogramo krevečių ir kilograminę žuvį, – pasakojo S. Grinkevičius. – Susumavus dar už garnyrą ir gaiviuosius gėrimus, mes sumokėjome 35 eurus“.
Pasak verslininko, Dubajuje „kišenės nedrasko“ ir taksi kainos – už valandos kelionę tesumokėdavęs apie 15 Eur.
Taip pat S. Grinkevičius Dubajuje atkreipė dėmesį į preciziškai prižiūrimą švarą viešose vietose.
Prabangūs automobiliai – pasipuikavimui
Girdėjęs daug pabuvojusiųjų Dubajuje aikčiojimų „kokie ten automobiliai!“, S. Grinkevičius susidarė įspūdį, jog super automobilių paskirtis ten – ne kasdieniam naudojimui.
„Taip, yra ten gerų ir prabangių markių automobilių, negaliu neigti“, – pripažino pašnekovas, bet pastebėjo, jog didžioji dalis Dubajaus gatvėmis važinėjančių automobilių – japoniškos „Tojotos“.
„Mačiau prabangių automobilių vairuotojus, besipuikuojančius vienas prieš kitą, – pasakojo S. Grinkevičius. – Bet padariau išvadą, jog darbo, verslo reikalais jie važinėja gerais, bet ne prabangiais, automobiliais. O super automobilius jie turi pasipuikavimui vieniems prieš kitus“.
Burbulas sprogs
„Aš ten prognozuoju didelį, didelį burbulą, kuris anksčiau ar vėliau sprogs, – nebijodamas pasirodyti nepopuliariu atvirauja S. Grinkevičius. – Kiek ten investuota į nekilnojamąjį turtą ir dar statoma… Dar ne turizmo sezonas, tai pustuščiai tie pastatai – prisipirkę žmonės neklinojamojo turto ir tikisi, kad jo vertė tik augs. Bet, mano galva, vienu metu ten bus didelis „pokšt!”.
