Neseniai viešoje erdvėje nuskambėjo daug žadanti žinia – Estijos bendrovė ketina Kėdainių laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) statyti bioetanolio gamyklą. Jis būtų gaminamas iš vietos ūkininkų tiekiamų šiaudų, o investicijos į gamyklą siektų net 180 mln. eurų. Tačiau ar šie planai realūs, juolab kad analogiškas šių investuotojų projektas Latvijoje vis dar netapo realybe? Žemdirbius vienijančios organizacijos vadovas šiuos planus vadina niekiniais ir tikina, kad joks protingas ūkininkas savo šiaudų neparduos.
Investicija taptų rekordine
„Estijoje registruota „Baltic Bioethanol“ Kėdainių LEZ planuoja statyti 180 mln. Eur vertės bioetanolio gamyklą. Antros kartos bioetanolis bus gaminamas iš šiaudų“, – ši „Verslo žinių“ paskelbta žinia Kėdainių rajone prilygsta sensacijai.
Tai būtų ne tik pati didžiausia investicija Kėdainių LEZ. Iškilus gamyklai būtų sukurta nemažai naujų darbo vietų. O kur dar paskata ūkininkams tiekti šiaudus, o mainais iš gamyklos gauti laukams tręšti tinkamus šalutinius bioetanolio gamybos produktus.
Pasak publikacijoje cituojamo žinomo šalies verslininko ir politiko Remigijaus Lapinsko, VšĮ „Žaliosios politikos instituto“ steigėjo ir dalininko, Estijoje registruotos „Baltic Bioethanol“ akcininkai – trys fiziniai asmenys iš Austrijos, Suomijos ir Estijos.
Bioetanolis, kuris sutrumpintai vadinamas E85, – etilo alkoholio pagrindu gaminamas kuras, kuriame yra 85 proc. etanolio ir 15 proc. benzino. Bioetanolio gamybos išlaidos maždaug 2–3 kartus didesnės nei benzino gamybos išlaidos iš žalios naftos. Todėl tokio kuro vartojimo skatinimui būtinas mokesčių mažinimas ar kitos lengvatos.
Šiuo metu didžiausia investicija Kėdainių LEZ siekia 20 mln. eurų. Tiek į greitai iškilsiančią dujų skaidymo gamyklą investuoja tarptautinei korporacijai „The Linde Group“ priklausanti pramoninių dujų gamybos lyderė Šiaurės Europoje, bendrovė „AGA“.
Projektas – parengiamojoje stadijoje
„Supraskite teisingai, nei aš asmeniškai, nei Lietuvos Žaliosios politikos institutas neinvestuojame, o tik padedama populiarinti šią idėją“, – „Kėdainių mugei“ sakė bioetanolio gamyklos Kėdainiuose statybos idėją pristatęs R. Lapinskas.
Pasak jo, pradžioje į šį projektą investuos tarptautinė vystymo kompanija, o po to ketinama pritraukti pačių įvairiausių investuotojų.
„Kėdainiai buvo pasirinkti ne tik dėl reikiamo ploto sklypą turinčio LEZ, bet ir dėl to, kad tai žemės ūkio kraštas, kuriame veikia žemdirbių organizacijos, šalia yra mokslo institucijos. Todėl ši vieta ir buvo pasirinkta“, – sakė R. Lapinskas.
Jis užsiminė, kad šiuo metu vyksta parengiamasis etapas, bioetanolio gamybos iš šiaudų idėja platinama tarp žemdirbių.
„Tikslas – darniuoju, tvariuoju būdu, nepakenkiant dirvos kokybei, surinkti tą šiaudų dalį, kuri gali būti surenkama. Mainais už tai pirmuosius metus žemdirbiams bus nemokamai dalinamas šalutinis bioetanolio gamybos produktas, kuris naudojamas kaip trąša laukams tręšti“, – sakė R. Lapinskas.
Gamykla taptų ir mokslo inovacijų centru
Pasaulio biomasės energetikos asociacijos prezidentas R. Lapinskas tikino, jog iš šiaudų gaminti antrosios kartos bioetanolį – sveikintina idėja.
Anot jo, Lietuva pasaulyje jau žinoma kaip pažangi šilumos iš biokuro gamintoja, tad norėtųsi, kad mūsų šalis taip pat pozityviai nuskambėtų ir transporto degalų srityje.
„Praėjusiais metais priimta Europos Sąjungos direktyva skatina gaminti degalus iš nemaistinių medžiagų. Tai yra ne iš grūdų, bet iš įvairios celiuliozinės medžiagos, žemės ūkio atliekų. Todėl aš manau, kad tai – pakankamai naudinga“, – sakė R. Lapinskas.
Anot pašnekovo, dar vienas teigiamas veiksnys būtų tai, kad Kėdainiuose formuotųsi šios srities kompetencijos centras.
„Žemės ūkio ir biochemijos mokslai galėtų pastiprėti ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygmeniu. Nes ši gamykla tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai sukurs šimtus naujų darbo vietų įvairiausiose srityse. Pradedant nuo šiaudų surinkimo bei logistikos iki biochemijos, paties jų perdirbimo ir taip toliau“, – ateities viziją piešė R. Lapinskas.
Kitą gamyklą žada statyti Latvijoje
Tačiau kiek pagrįstos šios vizijos? Juolab kad viešoje erdvėje galima rasti informacijos apie tos pačios estų bendrovės „Baltic Bioethanol“ planus Latvijoje, Bauskės mieste statyti analogišką gamyklą. Planai investuoti 150 mln. eurų buvo paskelbti prieš metus, tačiau statybos dar nėra pradėtos.
Skelbiama, jog per metus Latvijoje iškilsianti gamykla galės perdirbti net 300 tūkst. tonų šiaudų per metus, o visą pagamintą bioetanolį ketinama eksportuoti.
Pasak R. Lapinsko, Latvijoje šiuo metu vyksta parengiamasis procesas, panašus į tą, kurį išjudinti bandoma Lietuvoje.
„Supraskite teisingai – suruošti dirvą tokiai didelei investicijai – ne vieno mėnesio klausimas. Būtina išsiaiškinti tiek su ūkininkais ir jų organizacijomis, tiek su žemės ūkio mokslu, tiek su prižiūrinčiomis institucijomis ir taip toliau“, – sakė R. Lapinskas bei užsiminė, jog gamykla Kėdainiuose galėtų pradėti veikti 2021–2022 metais.
Kėdainių LEZ vadovas nuo komentarų susilaiko
Nors Estijoje registruotos bendrovės ketinimai investuoti Kėdainių LEZ rekordinę sumą, 180 mln. eurų, ir pastatyti biokuro gamyklą skamba itin patraukliai, tačiau šioje istorijoje esama nemažai neatsakytų klausimų. Būtent jie kelia abejonių greita šio projekto sėkme.
Paklausus apie šių investuotojų planų realumą, nuo platesnių komentarų susilaikė Kėdainių LEZ valdymo bendrovės direktorius Artūras Klangauskas.
Jis užsiminė, jog būta susitikimo su „Baltic Bioethanol“ atstovais, jame dalyvavo ir vienas stambiausių Kėdainių rajono ūkininkų. Anot A. Klangausko, diskutuota tiek apie galimybę statyti gamyklą, tiek apie ūkininkų požiūrį į šiaudų žaliavos tiekimą.
Pasak A. Klangausko, kol kas jokių sutarčių ar ketinimų protokolų su potencialiais investuotojais nėra pasirašyta. Todėl jis minėjo susilaikantis nuo platesnių komentarų apie viešoje erdvėje pasirodžiusius gamyklos statybų planus.
Biodegalų asociacijos vadovas abejoja projekto sėkme
O kaip idėją Kėdainiuose iš šiaudų gaminti bioetanolį ir jį eksportuoti vertina biodegalų rinkoje dirbančius verslininkus vienijanti asociacija?
Jos vadovas Mindaugas Palijanskas neslėpė abejojantis tokio sumanymo pagrįstumu. Pasak jo, pirmiausia kyla klausimas, iš kur pavyks gauti žaliavą, šimtus tūkstančių tonų grūdų. M. Palijanskas minėjo prieš kelis metus atliktą galimybių studiją, kurios metu nustatyta, kad didelių pajėgumų gamyklai tiesiog neužtenka šalyje esančių grūdinių kultūrų laukų.
„Kitas dalykas – kiek kainuos logistika, juk šiaudai pakankamai sunkūs. Tad kokia bus galutinė žaliavos, o tuo pačiu ir galutinio produkto kaina? Aišku, galima viską padaryti, jeigu neturi kur dėti pinigų“, – sakė Lietuvos biodegalų asociacijos prezidentas M. Palijanskas.
Jis prisiminė, kad prieš dešimtmetį šalia Kėdainių verslininkai jau buvo išsinuomavę žemės sklypą, ketinta statyti biodegalų gamyklą, tačiau dėl situacijos rinkoje šio projekto teko atsisakyti.
„Mano galva, tiesiog esama daug svajoti mėgstančių žmonių“, – savo nuomonę išsakė biodegalų asociacijos prezidentas.
Jis minėjo, kad asociacijos nariai bioetanolį gamina iš kitų žaliavų. Tam naudojami grūdai, kuriuose esantis krakmolas iš pradžių paverčiamas cukrinėmis medžiagomis, po to fermentuojamas ir distiliuojamas. Biokuro gamybai naudojamos rapsų sėklos, iš kurių spaudžiamas aliejus po tam tikrų procedūrų virsta biodyzelinu.
Ūkininkų sąjungos vadovas: „Jiems niekas šiaudų neparduos“
Vienas stambiausių Kėdainių rajono žemdirbių, šalies ūkininkų sąjungos vadovas, Jonas Talmantas, paklaustas apie idėją statyti šiaudų perdirbimo į bioetanolį gamyklą, neslėpė nuostabos. Jis minėjo prieš dešimtmetį girdėjęs pasiūlymus atiduoti perdirbimui šiaudus.
„Pirmiausia, jiems šiaudų niekas neparduos. Tik neprotingas ūkininkas gali parduoti savo šiaudus. Įsivaizduokite, su keturiomis tonomis šiaudų iš hektaro išimtume 70 kg kalio, 30 kg fosforo. Tad viską sudėjus, 1 tona šiaudų turėtų kainuoti virš 100 eurų. Kas tokius pinigus mokės? Juk išvežus šiaudus dirvožemyje būtina atstatyti tai, kas iš jo paimta. Tik nemąstantis ūkininkas gali šiaudus parduoti, tie kurie mąsto, to nedaro. Nes mokslininkai sakė, kas iš žemės išauga, atgal į žemę turi sugrįžti“, – kalbėjo J. Talmantas.
Dar vienas priežastis, kelianti pagrįstų abejonių, jog pavyks itin pigiai iš ūkininkų gauti šiaudų, yra ta, jog jie dabar yra tapę gana paklausia žaliava.
Šiaudus superka ekologiškus namus renčiantys statybininkai, Lietuvoje gaminami šiaudų skydai eksportuojami į užsienio šalis, kur iš jų surenkami namai. Šiaudai granulių pavidalu naudojami kaip biokuras.
„Neturi jie sutarčių su šiaudų tiekėjais, tik antis leidžia. Statyti gali, bet kas iš to, jeigu žaliavos nėra“, – skelbiamus investicinius planus apibūdino Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas J.Talmantas.
Iš nederlingų žemių kuriama vertė
Kasmet biokuro gamybai už maždaug 200 mln. Eur superkama apie 500 tūkst. tonų grūdų ir sėklų, išaugintų nederlingose Lietuvos žemėse. Taip pridėtinė vertė yra kuriama Lietuvoje ir ji viršija valgomųjų grūdų eksporto sukuriamą vertę.
Pripažinti Europoje
70 proc. Lietuvoje pagamintų biodegalų eksportuojami į Vakarų Europą ir Skandinavijos šalis, kur pripažįstami tik aukščiausios kokybės biodegalai.
Gamybos procesas be atliekų
Lietuviškų biodegalų gamybos procese sunaudojamos visos medžiagos, į aplinką neišmetant jokių atliekų. Viskas, kas lieka po biodegalų gamybos, yra sunaudojama gyvuliniams pašarams arba biodujoms, iš kurių gaminama žalia elektra ir šiluma.
