Spalio 15-ąją minima Pasaulinė baltosios lazdelės diena, raginanti atidžiau pažvelgti į šalia mūsų gyvenančius žmones, kuriems dėl regos sutrikimų gyvenime kyla daug daugiau iššūkių nei sveikam žmogui. O miesto infrastruktūra, nors situacija pamažu ir gerėja, vis dar nėra pritaikyta taip, kaip turėtų būti. Kliūčių prasčiau matantiems gyventojams sudaro ir visuomenė.
Prašo atkreipti dėmesį į taktilinius paviršius
Ant kai kurių miesto šaligatvių, prie pėsčiųjų perėjų yra suklotos skirtingos spalvos ir grublėtą paviršių turinčios trinkelės, tačiau ne visi gyventojai žino jų paskirtį. Tai yra taktiliniai vedimo paviršiai, reikalingi tam, kad regėjimo problemų turintiems asmenims būtų lengviau orientuotis aplinkoje ir keliauti saugiau. Plytelių iškilimai svarbūs neregiams, o kontrastinga spalva – silpnaregiams.
Ant šaligatvių įrengti taktiliniai paviršiai žmonėms su negalia padeda orientuotis aplinkoje. Prašoma jų neužstatyti.
LASS Kėdainių rajono filialo pirmininkė Asta Miliauskienė.
„Su savo draugijos nariais dažnai kalbame apie bendrą infrastruktūrą, jos pritaikymą. Niekas kitas geriau už juos pačius nežino, kokiose miesto vietose dar reikėtų kažką keisti, kiek to kontrasto reikėtų ant takų, laiptų pakopų, kad būtų lengviau judėti. Jei šaligatviai yra duobėti, be nuolydžio, tai irgi tampa kliūtimi einant.
Taktiliniai paviršiai dalyje miesto jau įrengti, bet jų nėra pakankamai. Be to, jie ne visada atitinka tikslą, kai kur jie labiau orientuoti į grožį, o ne į tai, kad labiau pasitarnautų neįgaliesiems. Kartais pritrūksta ir elementarios logikos.
Būna atvejų, kai ties vieta, kur baigiasi šaligatvis su taktiliniais paviršiais, yra įrengta automobilio stovėjimo vieta, neregiui nebėra kur eiti arba ant tokių pažymėtų paviršių būna užstatomi gėlių vazonai, reklaminiai stendai, žmonės numeta paspirtuką, dviratį ar taip kokią kliūtį palieka, prastai matantis arba aklas žmogus gali atsitrenkti ir parkristi.
Apie tai sveiki žmonės turbūt nė nepagalvoja, o gal ir nežino, ką reiškia toks žymėjimas ant šaligatvių. Supratome, kad reikia šviesti žmones, kad jie žinotų, kaip elgtis, kad nesukeltų nepatogumų regėjimo negalią turintiems žmonėms.
Rudenį, kai prikrenta lapų ar žiemą, kai sninga, taktiliniai paviršiai yra sunkiau matomi. Norėtųsi, kad jie būtų laiku nuvalomi, kad ant jų nebūtų palikti maišai su lapais ar kad nebūtų sukastos sniego krūvos. Tokiu atveju mūsų žmonės negali naudotis jiems orientuotis padedančiu žymėjimu, jie nebegali savarankiškai keliauti.
Kita problema – skiriamosiomis juostomis nepaženklintos stiklinės parduotuvių ar kitų įstaigų durys. Neprimatančiam žmogui sunku susivokti, kur yra vitrina, o kur įėjimas. Ne visur sužymėtos ir laiptų pakopos.
Jei palygintume Kėdainius su kitais miestais, pagal infrastruktūros pritaikymą nesame prasčiausioje vietoje, sakyčiau, per vidurį, gal kiek aukščiau, tad pasitempti dar yra kur“, – sako 115 narių vienijančio Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kėdainių rajono filialo pirmininkė Asta Miliauskienė.
Problemų neišvengia įvairiose situacijose
„Man pirmiausiai kas užkliūna mieste – tai ne vietoje pastatyti ar ant žemės suguldyti paspirtukai, jau ne kartą dėl jų vos nepargriuvau. Dar didelė problema dėl viešojo transporto. Autobusai sustoja per toli nuo šaligatvio, neprimatančiam žmogui sunku įlipti ir išlipti, be to, yra autobusų, ant kurių galo ir šono nebeliko užrašų, koks autobuso numeris ir maršrutas. Priekyje yra tik švieslentės, bet ant jų nelabai kas matosi, turi klausinėti žmonių arba vairuotojų, koks čia autobusas. Būna, kad net piktai atrėžia: – „Tai, ką, nematai?“.
Neįgalieji skundžiasi, kad kai kurie autobusai sustoja per toli nuo šaligatvio, ant jų galo ir šono nėra. užrašyta, koks autobuso numeris.
Ant šaligatvio numestas dviratis, nelygi danga, nepažymėtos laiptų pakopos apsunkina aklųjų ir silpnaregių judėjimą.
Dalia Kasčiukienė.
Nematau, todėl ir klausiu. Ir tokių neprimatančių žmonių yra daugiau, tikrai ne aš viena. Pastebėjau, kad Kaune autobusų švieslentėse užrašai yra ryškesni, juos lengviau perskaityti. Ten ir autobusų tvarkaraščiai yra geriau matomi. Čia, Kėdainiuose, turi sukti ir sukti, net matančiam žmogui kebloka suprasti, kas parašyta, o ką jau kalbėti žmonėms su regėjimo negalia?
Parduotuvėse kainos irgi mažu šriftu parašytos, uždėtos per aukštai, negali pamatyti, kiek kas kainuoja. Tokiu atveju turiu fotografuoti ir priartinti vaizdą. Galėtų ryškiau parašyti, kad būtų patogu visiems pirkėjams.
Bendrai situacija, gal kiek ir gerėja, atsiranda daugiau kontrastingų spalvų lipdukais pažymėtų laiptų, bet dar yra vietų, kur, pavyzdžiui, stulpas pastatytas vidury šaligatvio ar taip kokių kliūčių pristatyta, tai sudėtinga mums vaikščioti. Norėtųsi, kad projektuojantys žmonės atkreiptų didesnį dėmesį į tai.
Gal dėl tokių sunkumų neregiai dažniau ir lieka namuose, nes ten jie jaučiasi saugiau. Jei miesto infrastruktūra būtų geriau pritaikyta, silpnaregiai ir aklieji galėtų dažniau išeiti į miestą ir vaikščioti savarankiškai“, – apie regėjimo negalią turinčių žmonių kasdienybės iššūkius pasakoja Dalia Kasčiukienė.
Paminėjo Baltosios lazdelės dieną
LASS Kėdainių rajono filialo nariai Pasaulinę baltosios lazdelės dieną paminėjo M. Daukšos viešosios bibliotekos „Liepų“ filiale. Į renginį atvyko ir kolegos iš Jonavos filialo, Kėdainių literatų klubo narės, Kėdainių Lions moterų klubo atstovės. Susirinkusieji klausėsi poezijos ir iš Kauno atvykusios neregės Lauros atliekamų kūrinių, gitaros skambesio, o po to šiltai bendravo prie arbatos puodelio.
