Apie žydų papročius, kultūrą bei virtuvę

Krakių bendruomenės centro kavinėje ,,Svetainė“ Josvainių kultūros centro Pernaravos skyrius pernaraviškius pakvietė dalyvauti žydų kulinarinio ir kultūrinio paveldo edukaciniame užsiėmime „Žydų kaimynystėje 150 metų. Kodėl „žydiškai“ reiškia „atvirkščiai?”, skirtame 80-osioms Holokausto Lietuvoje pradžios metinėms paminėti. Edukacinę programą vedė puikios ,,žydaitės“, Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos pedagogės – Vilma Cechanavičienė ir Daiva Dubinkienė, kuri taip pat yra Krakių bendruomenės centro pirmininkė, Krakių kultūros centro renginių organizatorė.

Laimėjo projektą ir rengia edukacijas

Krakių bendruomenės centras 2020–2021 metais įgyvendina vietos projektą „Krakių krašto kultūrinio ir kulinarinio paveldo išsaugojimas“, kuris finansuojamas ES ŽŪFKP, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Kėdainių rajono savivaldybės biudžeto lėšomis. Pagal šį projektą nuo šių metų liepos 1-osios startavo edukacinė programa „Žydų kaimynystėje 150 metų: kodėl „žydiškai“ reiškia „atvirkščiai?“ Šios programos metu kalbama, kaip anksčiau gyveno žydai, kokie kultūriniai skirtumai tarp lietuvių ir žydų.

Žavios edukatorės Daiva ir Vilma buvo apsirengusios XVIII a. pabaigos – XIX a. žydiškais rūbais, kuriuos, kaip sakė, pačios ir pasisiuvo. „Edukacijų metu kalbam apie žydiškus papročius, elgesio normas, virtuvę. Pastebėjom, kad žmonėms daug kas įdomu. Įtraukiam ir dalyvius į edukacinę programą, duodam paskaityti „žydiškai“, užduodam įvairių klausimų, jei pageidauja, žmonės patys nusipina šventinę baltos duonos pynutę chalą, kurią vėliau iškepam, duodam ragauti su humusu ar foršmaku“, – edukaciją pristatė projekto autorė Daiva Dubinkienė.

Visos edukacijos skirtos vaikų ir suaugusiųjų „chebroms“ 10–25 asmenų.

Norintiems dalyvauti edukacijose siūlomos net kelios programos už atitinkamą kainą. „Eksperto programoje“ galima užsisakyti ekskursiją po „žydiškąsias“ Krakes bei žydiškų patiekalų degustaciją. „Mėgėjo programoje“ kepsite ir ragausite „chalas“, bus degustuojami žydiški patiekalai. Užsisakiusiems „Gurmano programą“ lauks soti žydiškų patiekalų degustacija bei trumpa edukacinė programa.

Visos edukacijos vyksta Krakių bendruomenės centro kavinėje. Tai puiki vieta su draugais bei artimaisiais švęsti asmenines šventes – kartu paragauti nekasdieniškų patiekalų bei sužinoti labai įdomių dalykų apie žydus. Ši edukacinė programa tinka švenčiant gimtadienius, kolektyvo vakarėlius, net ir mergvakarius su tichel rišimu ir fotosesija.

Kodėl „žydiškai“ reiškia „atvirkščiai“?

„Bandysim atsakyti į klausimą „Kodėl „žydiškai“ reiškia „atvirkščiai?“ Pažadam, kad po edukacijos išeisit „skersi“, sočiai prisivalgę. O tu, Daiva, ar pavalgei prieš edukaciją?“ – paklausė jos Vilma.

„Išgėriau kavos ir pajutau didelį „kaifą“, – atsakė Daiva.

„Kaip tu čia kalbi? Atrodo, kad vartoji lietuvių kalboje nevartotiną žodį. Nors mes jį dažnai vartojame“, – vėl klausė Vilma.

„Šį žodį mums paliko žydai. Jis yra kildinamas nuo žodžio „kofe“ – kava, o kaifuoti reiškia patirti malonumą. Aš, atsigėrusi kavos, patyriau malonumą, o dabar pakviesime tą malonumą patirti ir jus. Edukacinę programą pradėsime nuo kavos. Kava prekiavo žydai visoje Europoje, jie buvo vieni didžiausių kavos prekybininkų. O kad kavą geriant jaučiame malonumą, iš to ir kilo žodis „kaifas“, – toliau atsakinėjo Daiva.

„Mes savo programoje ne tik norime supažindinti su žydų gyvenimu Krakėse ir Lietuvoje. Visada mums buvo įdomu stebėti, ką jie daro kitaip. Mūsų programos tikslas – lyginti žydų kultūrą su lietuvių kultūra. Žydų papročius su lietuvių papročiais. Žydišką maistą su lietuvišku maistu, taip pat ir aprangą, o lygindami ir save geriau pažįstame“, – toliau programą pristatė D. Dubinkienė.

Nuo ko prasideda žydiškas gyvenimas

Į Lietuvą žydų kultūra atėjo XVIII a. antroje pusėje, kai ir Krakėse apsigyveno pirmieji žydai. Iki tol žydų bendruomenė gyveno carinėje Rusijoje, neturėdama teisės gyventi didžiuosiuose miestuose. Kai carinė Rusija okupavo Lietuvą, tada ir žydai palaipsniui atsikėlė į Lietuvą. Krakėse žydai labiausiai gyvavo XIX a. – jų buvo apie 1 tūkst., vėliau jų mažėjo, 1930–1940 metais jų buvo tik apie 500.

Ar žydai pritapo Lietuvoje? Galima sakyti – taip. Vilma su Daiva edukacijos dalyvius ragino „statyti“ žydišką miestelį, klausdamos, ko pirmiausia reikia, kad atsirastų toks miestelis, kaip Krakės, kurios šiemet minėjo garbingą 600 metų jubiliejų? Nuo ko pradėjo kurtis lietuviai? Pasirodo, kad žydiškam miesteliui kurtis reikia skirtingų dalykų negu lietuvių.

„Lietuvis pirmiausia pastatydavo bažnyčią, valdžios namus, o žydai – sinagogą – maldos namus. Krakėse sinagoga stovėjo ten, kur dabar stovi seniūnijos pastatas. Atsikrausčiusi žydų bendruomenė pirmiausia pastatydavo mikvą – tai yra baseinas, skirtas ritualinėms apeigoms, dvasiniam bei fiziniam apsišvarinimui. Krakėse buvo įkurta apie 60 parduotuvėlių, pardavinėjusių nuo silkių iki įvairiausių geležų. O kaip vaikštant po Krakes atspėti, kuris buvo žydų namas, o kuris lietuvių?“ – klausė edukacijos dalyvių.

Kada neliks žydų tautos?

Saldumynais buvo vaišinami edukacijos dalyviai ne už atsakymus. Kadangi žydų tauta yra žingeidi, klausinėjanti tauta, todėl dovanų gavo tie, kurie daug ir protingai klausinėjo.

„Kada nebeliks žydų tautos?“ – vėl klausė edukatorės.

Atsakymas paprastas: „Kada neliks pasaulyje klausimų“.

Žydės moterys, viena kitą papildydamos, pasakojo, kokia Krakėse buvo švietimo sistema. Pasirodo, kad žydų pradinę religinę berniukų mokyklą chederį galėjo lankyti berniukai nuo 3 metų, nors Krakėse pradžios mokyklą lankė penkiamečiai. Berniukai mokydavosi iki 13 metų, po to keliaudavo į ješivą – tai aukštesnioji religinė vaikinų mokykla. Tėvai, augindavę dukras, eidavo žiūrėti į vaikinus, kuris iš jų geriausiai mokosi, geriausiai studijuoja Torą, tas ir bus geriausias žentas – nugali ne pinigai ir ne grožis, o protas. Trečioji pakopa – nacionalistinės pakraipos mokykla Tarbut (hebr. „kultūra“), kurioje Krakėse mokėsi 80 vaikinų.

O kaip buvo auklėjamos mergaitės? Pirmoji jų mokykla buvo mama ir namai. Mergaitės mokėsi mokykloje atskirai nuo berniukų.

Vilma su Daiva pasakojo ir apie žydiškas kapines, kurios XVIII a. buvo pačiame Krakių miestelyje, dabar iškeltos į pamiškę. Jos kalbėjo apie laidojimo tradicijas, ritualus. Žydus laidodavo kitaip negu lietuvius: tą pačią dieną, suvyniotus į drobulę, ne horizontalioje padėtyje, bet pusės metro gylyje, pusiau sėdom.

Apie šabatą

„Daug surinkome atsiminimų apie žydus, dar suspėjome užrašyti ir užfiksuoti. Kasmet sulaukiame svečių, turėjusių ryšį su Krakėse gyvenusiais žydais. Kai tik pasirodo žydų kilmės žmogus, iš karto kreipiamasi į Robertą Dubinką, kuris turi daugiausiai surinkęs informacijos apie Krakių žydus“, – teigė edukatorės.

Kas iš žydų gyvenimo labiausiai domina žmones? Edukatorės kalbėjo apie košerinį maistą, labai griežtas maisto paruošimo taisykles, kai negalima maišyti mėsiškų ir pieniškų produktų – virtuvinės kriauklės ir indai yra atskiri.

Edukacijos dalyviai su įdomumu klausėsi pasakojimo apie šabą – kassavaitinę žydų šventę šeštadieniais, kuri prasidėdavo penktadienio vakare ir trukdavo iki saulės nusileidimo šeštadienį. Iki šabo reikėdavo suspėti nudirbti visus darbus, nes prasideda laisvas laikas, skirtas praėjusios savaitės darbų apmąstymams, kai meldžiamasi, einama į sinagogą. Kaip prasideda šabatas (taip oficialiau vadinamas šabas)? Namų šeimininkė pirmiausiai uždega dvi žvakes, bet ji tai daro prisidengusi akis. Įdomu kodėl?

Apie žydiškus patiekalus

Edukacijos pradžioje jos dalyviai buvo pavaišinti kavos puodeliu su žydišku varškės beigeliu. O pagrindinis žydų maistas yra chala – puri šventinė baltos duonos pynutė. Edukacijos dalyviai, gavę po išminkytos ir pakildintos tešlos gabalą, iš dviejų „virvelių“ pynė „kasą“, gamindami chalą. Ji pinama, kad valgant būtų plėšoma. Chalos kepimas – viena iš trijų žydės moters priedermių. Įpusėjus edukacijai, kiekvienas dalyvis sulaukė savosios iškeptos chalos, kurią čia pat ir valgė su foršmaku, t. y., kapota silke su kiaušiniu bei obuoliu.

Visi buvo vaišinami žydišku kugeliu, kuris kepamas kitaip nei mes įpratę – jame daugiau morkų, kurios patiekalui suteikia saldumo, minkštumo, lengvumo, bet nėra nei kiaušinių, nei spirgučių.

Vėliau visus dalyvius nustebino ne pats patiekalas, bet jo pavadinimas. Tai buvo žydiškas penicilinas – ilgai virtas naminės vištos sultinys su tos pačios vištienos mėsos kukuliais, kuris tikrai turi gydančių galių.

Visiems vaišinantis, edukatorės pasakojo ne vieną anekdotą, kurių veikėjai žydai – šykštūs, gudrūs ir išmintingi.

Apie žydišką aprangą

Daiva su Vilma pakvietė palyginti, kaip rengėsi lietuvaitės moterys ir kaip žydės. Vilma atkreipė dėmesį, kad žydaitės visada ant galvos nešiojo tichelį – tai moteriškas galvos apdangalas, surištas iš kelių skarų. „Daugelyje kultūrų ištekėjusios moterys privalėjo slėpti plaukus. Vienas niuansas, o tai yra didelis skirtumas nuo lietuvių, kad ištekėjusios žydės moterys tą pačią dieną būdavo nukerpamos plikai. Žydų ortodoksių šeimose iki šiolei taip daroma, nes plaukai viliojimo ir gundymo priemonė, kurią ištekėjusios moterys privalėjo slėpti. Bet žydės nebūtų žydės, jos rado išeitį. Vietoj savų plaukų, jos dėdavosi dirbtinius plaukus, nešiojo perukus. Netekėjusios moterys nešiojo kaseles, bet irgi lenktyniaudavo su lietuvaitėmis. Jeigu lietuvaitė vienakasė, žydaitė dvi susipins, jei lietuvaitė turi dvi kasas, žydaitė turės keturias“, – pasakojo D. Dubinkienė.

Vilma su Daiva prisipažino, kad prieš kiekvieną edukaciją jos niekada galvos apdangalų nesusirišo vienodai, nes skarų rišimo būdų yra begalės. Moterys atskleidė paslaptį, ką vietoj plaukų dedasi žydės moterys, kad atrodytų tarsi būtų su plaukų kuodais. Į turbaną surištos skaros ypač išryškindavo moters veido grožį.

Edukatorės toliau supažindino su moterų žydžių vilkimais rūbais. Klausė, ką žino apie vyriškų rūbų kitoniškumą. Demonstravo žydų vyrų galvos apdangalą, paaiškino, kada nešiojamos kipos, o kada jarmulkos. Pasirodo, kad yra 32 rūšys žydiškų vyriškų kepurių, kurios kiekviena turi savo reikšmę, kaip, beje, ir kojinės.

Edukacijos dalyviai skaitė žydiškai parašytą tekstą (iš dešinės į kairę, iš apačios į viršų) lotyniškais rašmenimis. Kiekvienas skaitęs gavo skaitymo įrankį – yad, kad nereiktų pirštu vedžioti per tekstą. Vieniems sekėsi sunkokai, o kitiems skaityti ėjosi labai lengvai. Pasirodo, kad daugelyje vietų ir žydų buityje dešinė pusė yra „pirmaujanti“.

Pasibaigus edukacijai, Daiva su Vilma klausė dalyvių: „Ar jūs pajutote „kaifą“, čia praleidę dvi valandas?“

Visų atsakymai buvo šypsenos.

Astos Raicevičienės nuotraukos