Search
Pradžia

Minint Pasaulinę pabėgėlių dieną kėdainiečiai buvo kviečiami į Kėdainių rajono M. Daukšos viešojoje bibliotekoje vykusią diskusiją ,,Kad pagalba nevirstų pavydu. Pabėgėliai ir Lietuvos visuomenė.“

Diskusijoje dalyvavo Vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius,  Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Martynas Šiurkus, Seimo narė Dalia Asanavičiūtė, Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė Luka Lesauskaitė. Diskusiją moderavo Seimo narys bei politikos diskusijų klubo iniciatorius Mindaugas Lingė.

Reikia ruoštis įvairiems scenarijams

Pasak M. Lingės, karas Ukrainoje sukrečia, demaskuoja, keičia, perkainuoja, moko. Visa tai verta politinių diskusijų ir aptarimų. Ne tik TV, socialiniuose tinkluose ar sostinėje.

M. Lingės nuomone, esame išbandomi kiek esame atsparūs, vardan ko darome, kokias vertybes gindami tai darome.

Žmonių susitelkimas, ypatingai pačioje pradžioje tik prasidėjus karui, parodė mūsų žmogiškąjį paveikslą ir supratimą – jei nepadėsime už mus kovojančiai Ukrainos tautai, mes patys galime turėti daug didesnių ir rimtesnių iššūkių kalbant apie saugumą.

Be to, diskusijos apie pabėgėlius Lietuvoje suintensyvėjo nuo 2015 metų, kilus pirmai bangai, kuomet dar neturėjome patirties, kaip su tuo gyventi ir kovoti.

Vidaus reikalų viceministro A. Abramavičiaus teigimu, tiek centrinė, tiek vietinė valdžia turi  įvertinti situaciją ir atvirai diskutuoti su visuomene, kaip pasiruošti įvairiems scenarijams. Ne tik kalbant pabėgėlių tema, bet ir apie šios dienos aktualiją – Kaliningrado tranzito klausimą.

,,Aš nemanau, kad mes viską atiduodam Ukrainai. Atiduodam tiek, kiek reikia, kiek esam įsipareigoję ir kokius sprendimus yra priėmusi ES. Visi kiti namų darbai turi būti padaryti mūsų pačių. Pirma aktualija būtų įvertinti, kas atsitiko iš tikrųjų, po to maksimaliai organizuoti ukrainiečių priėmimą – šiuo atveju tą etapą mes jau praėję ir dabar mūsų iššūkiai šiek tiek kiti. Tai –pasirengimas krizėms, tam tikriems civilinės saugos aspektams.

Žingsnis po žingsnio naujoje realybėje mes visi apsiprantame. Nereikia pamiršti, kad turime ne tik ukrainiečius, bet ir kitų šalių gyventojus, kurie neteisėtu būdu bandė kirsti Lietuvos teritoriją, dalis jų yra čia. Iš tiesų, situacija neeilinė Lietuvai – jeigu anksčiau pabėgėlių tema buvo kažkurios kitos šalies problema, pernai metais prasidėjusi, ji išaugo. Niekas tam nebuvo pasiruošęs,“ – komentavo A. Abramavičius.

Pastebimas karo nuovargis

Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė L. Lesauskaitė kalbėjo apie pastebimą karo nuovargį. ,,Tai pastebi psichologai, sociologai. Ir patys tą  jaučiame. Visų pirma, kalbant apie finansinį prisidėjimą, kas yra natūralu – žmonės tris mėnesius, emocijų pagauti, išleido ne vieną eurą ir gal net ne kelis šimtus.

Kitas dalykas – priprato prie vaizdų, kurie ne taip stipriai paveikia ir sujaudina. Kalbant apie savanorius, apie žmones, kurie skiria savo laiką, pastebime, kad pradžioje buvo milžiniškas jų srautas, visi norėjo čia ir dabar imti ir kažką daryti.

Šiandien matome, kad yra vasara, atostogos ar kitos priežastys, kartais net pamainų nesurenkame. Kai kas paklausia, ar trūksta savanorių, negaliu sakyti, kad trūksta, nes dabar jų turime virš 17 tūkst.

Žmonėms noriu nusiųsti pagrindinę žinutę: kad jie labai gerai įsivertintų savo laiką ir savo finansus. Galbūt suteikti ne vienkartinę didesnę paramą, bet geriau paaukoti kiekvieną mėnesį po kelis eurus, nes tos organizacijos, kurios dirba kiekvieną dieną ir padeda žmonėms, nė dienos negali nutraukti savo veiklos.

Kalbant apie laiką, būtų lygiai taip pat – reikėtų įsivertinti, ar aš galiu ateiti ir skirti savo laiką. Valandą ar pusdienį, nes nieko nėra blogiau, kai žmogus prižada, kad ateis, o po to persigalvoja ir neateina. Vasara yra nelengva ir bus nelengva ir aišku, negalime atsipalaiduoti, nes karas tebesitęsia ir nežinome, ką atneš ruduo. Matome daug sugriautų namų, pastatų, ir gali būti, kai pradės šalti, didelė dalis ukrainiečių važiuos vėl čia, nes jiems nebus kur gyventi. Ir tam reikės pasiruošti“, – įžvalgomis dalinosi L. Lesauskaitė.

Pasak Lukos, kalbant apie pagalbą ukrainiečiams, visą laiką bus nepatenkintų. Tiesa, mažiau sulaukiama pareiškimų, kodėl nepadedame lietuviams, o padedame ukrainiečiams. Bet Raudonasis Kryžius padeda ir lietuviams, kaip būdavo iki šiol – vienišiems senjorams, žmonėms su negalia, skurstantiems žmonėms.

Tenka spręsti įvairias problemas

L. Lesauskaitė pasakojo, kad sunkiausia buvo algoritmai, schemos ir sistemos kaip veikti, nes tokios patirties niekas neturėjo. Dirbant migracijos, prieglobsčio srityje iki šiol būdavo keli šimtai žmonių per metus, o dabar vien ukrainiečių pabėgėlių yra apie 56 tūkst. 

,,Pirmomis dienomis buvo sunku ir mums. Gali diskutuoti, svarstyti, bet situacija buvo tokia, kai reikėjo veikti čia ir dabar. Sunkiausia buvo suburti ir sutelkti visus į vieną vietą, nes pirmomis savaitėmis buvo didžiulis chaosas visoje valstybėje.

 Šiandien vis dar veikia registracijos centrai, kuriuose dirba nemaža dalis savanorių, kurie dirba dieną ir naktį, kad galėtų ukrainiečius priimti ir atsakyti į visus rūpimus klausimus.

Turime 16 savo skyrių, šiais metais toks skyrius įsikūrė ir Kėdainiuose. Atsakome į pačius įvairiausius klausimus: kaip nueiti į banką, dėl socialinių paslaugų, medicinos, švietimo. Kita dalis yra humanitarinė pagalba – maistas, medikamentai, drabužiai, kitos priemonės. Kai labai lijo, paklausiausia prekė buvo skėčiai, turėjom didžiulę problemą gauti keliasdešimt tūkstančių skėčių. Žmonės teikia ir finansinę, ir moralinę pagalbą, nes be visuomenės paramos nieko nebūtų“, – įgauta patirtimi dalinosi L. Lesauskaitė.

Sunkiausia buvo neapibrėžtumas ir nežinomybė

Kas sunkiausia buvo socialinės apsaugos sistemoje ir ar jau galima pasimokyti iš pamokų bei kaip atrodo tas organizacinis procesas iš šios dienos taško, pristatė Socialinės apsaugos ir darbo viceministras M. Šiurkus. ,,Jeigu nebūtų tokio visuomenės, nevyriausybinių organizacijų susitelkimo, aš neįsivaizduoju, ar būtų pavykę taip susitvarkyti.

Nacionalinio savanorių koordinavimo centro ,,Stiprūs kartu“ dėka 31 tūkst. ukrainiečių gyvena nuosavuose būstuose pas žmones. Sunkiausia buvo neapibrėžtumas ir nežinomybė, kada tai baigsis. ES atstovai galvojo, kad galėtų būti apie 600 tūkst. karo Ukrainoje pabėgėlių, vėliau kalbėta apie 2–3 mln., o šiandien turime apie 5 mln. išvykusių iš Ukrainos.

Sunkiausia buvo greitai sureaguoti. Teisinėje valstybėje veikia  biurokratinis mechanizmas, turi būti priimti teisės aktai, derinami jų keitimai. O kur dar biudžetas, kai kalba eina apie lėšų gavimą, jų paskirstymą. Todėl susitelkimas tarp institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bei tarp visuomenės buvo labai svarbus.

Dabar turime kitus iššūkius. Jie susiję su apgyvendinimu, su integracija, su paslaugų tiekimu ir pan. Šiandien Lietuvoje dirba 12,5 tūkst. Ukrainos karo pabėgėlių. Ir tas skaičius nuolat didėja. Tai labai išsilavinę, labai nuoširdūs, darbštūs žmonės, kiek teko išgirsti, visi norintys grįžti atgal, tik nemaža dalis artimiausiu laiku sugrįžti neturės kur.

Turime suprasti, kad kiekvieną dieną darydami po mažą žingsnį ir padėdami tiems žmonėms, mes padedame laimėti karą. Mes esame ketvirti Europos Sąjungoje pagal registruotų ukrainiečių skaičių. Tai mums ir iššūkis, ir nemaža našta. Yra iššūkių ir su darželiais, ir su mokyklomis“, – mintimis dalinosi Ma. Šiurkus.

Diskutuota ir kitomis temomis

Diskusijos metu buvo paliesta ir neteisėtų migrantų iš Baltarusijos bei kitų užsienio šalių problema. Kalbėta apie sėkmingus integracijos pavyzdžius, kuomet Ukrainos piliečiai puikai išmoko kalbą ir patys dalyvauja savanoriškose veiklose. Paliesta švietimo tema bei problemos.

Diskutuota apie tai, kad pagalba nevirstų pavydu, ar iš tiesų mūsų žmonės yra užmiršti ir ar visas dėmesys ir pagalba yra nukreipta į atvykstančiuosius ir kokios politikos reikėtų laikytis, kad žmonės taip nesijaustų.

,,Mes gyvendami taip gerai, negalime suprasti, kad kažkas gali gyventi taip blogai ir kad neturi kito pasirinkimo, kad pas tave nebūtų karo. Mums labiausiai reikia nepavargti padėti tiems žmonėms. Nes nuo to, kiek mes nepavargsime, tiek mes padėsime Ukrainai.

Šiandien Ukrainos gyventojai, priėmus teisės aktus, yra pilnaverčiai Lietuvos gyventojai visomis prasmėmis, išskyrus, jog neturi  balsavimo teisės. Jiems reikia padėti mokytis kalbos, buitinių dalykų. ,,Kibirkštėlių“ gali atsirasti, nes propaganda yra labai stiprus įrankis. Kai toks kiekis žmonių ir atvejų gali būti visokių,“ – savo nuomone dalinosi D. Asanavičiūtė.

Už pagalbą dėkota kėdainiečiams

Diskusijoje dalyvavo ir labdaros organizacijos ,,Kėdainių samariečiai“ viena iš organizatorių Sonata Patkauskaitė su trimis ukrainietėmis.

S. Patkauskaitė pagarsino, kad  patys pirmieji ukrainiečiai į Kėdainius atvyko vasario 27 d. Ji pastebėjo, kad kol valstybėje buvo priimami teisės aktai, sprendžiantys karo Ukrainoje pabėgėlių klausimą, nebuvo bendradarbiavimo tarp nevyriausybinių organizacijų. ,,Mes patys ėmėmės iniciatyvos, žmonės atėjo pas mus, nes jie norėjo valgyti. Mes juos pamaitinome ir jiems padėjome.

Pasaulinės pabėgėlių dienos išvakarėse buvo neoficialiai pakrikštyta nauja ukrainiečių pabėgėlių bendruomenė Kėdainiuose ,,Stefanija“. Čia savanoriauja patys ukrainiečiai. Tai geriausias sėkmės pavyzdys. Žmogus nori gauti paslaugą čia ir dabar, šito padaryti demokratinėje valstybėje neįmanoma, tačiau mes galime ,,amortizuoti“ tą laiką, kol bus priimti reikalingi sprendimai,“ – teigė ,,Kėdainių samtariečių“ atstovė.

Plojimų susilaukė ukrainietė, atvykusi iš Luhansko regiono, prakalbusi pakankamai taisyklinga lietuvių kalba. Moteris papasakojo savo istoriją, kėlė klausimus, kurie vis dar aktualūs jos tautiečiams pabėgėliams. Ir žinoma dėkojo kėdainiečiams, ypatingai ,,Kėdainių samariečiams“.    

Sureagavusi į pastabas, Seimo narė D. Asanavičiūtė teigė, kad valstybė yra kiekvienas žmogus, kuris gyvena toje valstybėje ir kuris tokios nelaimės atveju prisideda tiek, kiek gali: ,,Niekada nebus per maža dėkoti nevyriausybinėms organizacijoms, asmenims, kurie nieko nelaukia, kol kažkas kažką duos. Mes priimame žmones, kurie neturi namų, iš atjautos ir savo sąskaita, savo resursais. Kuo mes daugiau skatinsime savo visuomenę būti pilietiškais, kuo daugiau keisime savo aplinką, tuo labiau keisis ir valstybė.“

A. Raicevičienės nuotr.

Titulinė nuotr. Diskusijoje dalyvavo Socialinės apsaugos ir darbo viceministras M. Šiurkus (iš kairės), Seimo narė D. Asanavičiūtė, Vidaus reikalų viceministras A. Abramavičius, Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė L. Lesauskaitė. Diskusiją moderavo M. Lingė.