Apie „kitokių vaikų“ kitokį gyvenimą

Su Jurgita Gasiūnienė, asociacijos „Mes kitokie vaikai“ vadove, susitikome rekordiškai karštą liepos popietę Kėdainių specialiosios mokyklos patalpose įsikūrusios asociacijos būstinėje.

Tiesiog prie durų nusiavusios batus (taip daro visi), atėjusios į vadinamąjį juodąjį kambarį, mes su Jurgita patogiai įsitaisome ant sėdmaišių, o prieš mus ant sienos didžiulis ekranas, kuriame raminamai plaukioja žuvytės su vos girdima relaksacine muzika. Aišku, tvankuma daro savo, šluostomės prakaituotus veidus, o ji tarsi teisinasi, kad šiuo metu asociacijos veikla nevyksta ir to priežastys akivaizdžios.

Atvirai kalbamės apie Jurgitos asmenines patirtis, jos pačios „kitokius vaikus“ – apie du jos sūnus ir dvi jos šeimos globojamas mergaites. Apie tai, kad, ieškodama pagalbos pati, kaip ji drąsiai sako, savo keturiems vaikams, savo šeimai ir sau, ji visai netikėtai visa galva pasinėrė į pagalbos paieškas kitiems.

Viskas prasidėjo šeimoje

– Jurgita, pristatykite savo asociaciją „Mes kitokie vaikai“: koks jos tikslas, kokia veikla…

– Pradėsiu nuo šeimos, kadangi savo šeimoje labai daug turime to kitoniškumo. O kas yra tas kitoks vaikas? Kitoks vaikas yra tas, kurio mes nepažįstame. Jis gali būti su negalia, raidos sutrikimais ar šiaip atsidurti mokyklos užribyje, iš globos namų, probleminių šeimų ir paliestas netekčių. Mes prie jo negalim prieiti tradiciškai. Tai ne tas tobulas vaikas, kuriam iš pažiūros viskas sekasi, kurį galime iškelti ant scenos ir tiesiog įteikti garbės raštą. Tai mūsų įprastai sistemai nepatogus vaikas. Jis yra kitoks ir jį reikia priimti kitaip, jis reikalauja įdėti labai daug pastangų ir darbo.

– Kokią patirtį jūs turite savo šeimoje, kalbėdama apie kitokius vaikus?

– Mūsų šeimoje keturi vaikai – dvi globojamos mergaitės ir du biologiniai berniukai. Du vaikai šeimoje turi negalias. Diagnozių spektras platus – nuo sunkaus vaikystės autizmo, protinio atsilikimo iki alopecijos. Kiekvienas iš atvejų reikalauja labai savito priėjimo prie vaiko, jau nekalbant apie prasidėjusį paauglystės laikotarpį ir globojamų vaikų raidos specifiką. Vaikams augant, matai, kaip tavo šeimą ir vaikus priima visuomenė, ką sako kaimynai, kaip tu juos pristatai giminėms ir kaip jie tai suvokia, ką šneka, kokios jų nuomonės, kas su jais vyksta mokykloje, kaip vaikai bendrauja su bendraamžiais, koks santykis su mokytojais ir gydymo įstaiga. Kol tu neturėjai vaikų ir dalinai patarimus – nėra tas pats, kai tu jų susilauki. Kai turi vaikų iš globos namų, matai, kad tai dar kitokie vaikai – tai ne tas pats, kas tiesiog turėti savo vaikų. Kai turi vaikų su negalia, jau privalai aukotis – čia dar kitas variantas. Ir visos šios patirtys, visa tai ir yra apie kitokį vaiką. 

– Nuo ko viskas prasidėjo?

– Nebūtų mūsų Taduko, tai nebūtų ir mergaičių šeimoje, asociacijos ir projekto taip pat nebūtų. Tadui – 10 metų. Tai nekalbantis ir mažai kalbą suvokiantis vaikas, kuriam diagnozuotas sunkus vaikystės autizmas. Labai uždaras ir sunkiai lavinamas. Lyginant su asociacijos vaikais, matai, kaip jie tobulėja, kaip jie skleidžiasi, bet Tado pokyčiai palyginti nedideli. Aš vis dar nerandu būdo, kaip jį atskleisti, motyvuoti, sudominti aplinkiniu pasauliu. Jis ir yra mano pagrindinis variklis. Vaikas bendrauja tik emocijomis – tyli, juokiasi arba spiegia, rėkia, jei kas nepatinka. Tadą ištinkančios krizės kaip nuolat įsiplieskiantis gaisras, kurį gesinti tenka nedelsiant. Ilgainiui tai labai atsiliepė visai šeimai, santykiui su vyresniu sūnumi. Jis dažnai likdavo nuošalyje, pats sau vienas. Tada šeimoje ir prakalbome, kad reikia dar vieno žmogaus, galbūt panašaus į tą, dėl kurio mums labiausiai skauda. Taip šeimoje atsiranda Marija (jai dabar 16 metų) kaip tarpinis žmogus, dar vienas kitoks vaikas, kitoks džiaugsmas. Ji truputį atsveria šeimos skausmą, praturtina ir pagyvina kasdienybę. Vaikai labai susidraugauja, užsimezga emocinis ryšys. Dabar ji daug reiškia ir Tadukui. Jis mielai ją savaip pakibina, kviesdamas padūkti. Ir ji sau iš to kažką pasiima – gabalėlį šeimos ir kiekvieno mūsų širdies dalelę. Dar po metų prie mūsų šeimos prisijungia ir Marijos sesuo Austėja. Tiesiog – pavieši per Naujuosius metus ir lieka. Toks atsitiktinumas.

Tie kriziniai laikotarpiai, kai Tadukui buvo vos 3–4 metai, isterijos proveržiai su tada dar savęs žalojimo momentais mūsų šeimai paliko labai daug randų. Atrodo, viską padarysi dėl savo vaiko, ta energija, nemigo naktys, dvasinis skausmas vienaip arba kitaip atsiliepė visiems šeimos nariams. Dabar, kai tiek daug išgyventa patirčių, supranti, kaip svarbu, kad kuo anksčiau su šeima pradėtų dirbti komanda specialistų ar bent jau psichologas. Kad būtų kur kreiptis. Ir dabar dauguma tėvų, kurie ateina į veiklas su savo vaikais, galvoja, kad jie viską gali patys, kad susitvarkys su sunkumais. Jie susivokia tik tada, kai pervargsta, perdega. Tie dalykai niekur nedingsta. Jie kaupiasi. Pats irgi ne kitaip galvoji iš pradžių: kad „ištrauksi“, išgydysi, pakeisi, išlyginsi pasaulį, bet ilgainiui matai, kad galbūt taip nebus ar išvis ištiks regresas. 

Paieškos padėti sau ir kitiems

– Padvigubinot džiaugsmo, bet padvigubinot ir skausmo…

– Kai pradedi įsigyventi į tų vaikų gyvenimą, tu gali būti tobulas, bet nori to ar nenori, gauni labai daug skausmo, daug netradicinių situacijų. Kai Taduką ištikdavo emociniai išlydžiai, jis labai daug rėkdavo, šaukdavo, tai nuolat traumavo mūsų šeimą. Mes vis manėm, kad atlaikysim, bet kai jis iki šiol tas emocijas reiškia rėkdamas, nors ilgainiui kažkiek pripranti, tačiau tai vis tiek labai veikia. Tokia šeima laikui bėgant „apsivelka“ lengvu stresu ir tada matai, kaip labai skirtingai visus veikia. Mergaites papildomai savaip ir jų pačių netektys, nes jos augo neturėdamos tėvų, kiekviena netradiciškai adaptuojasi, jų kitoks požiūris į šeimą, jų kitokie santykiai su žmonėmis. Tos mergaitės į mūsų šeimą neatėjo labai mažos. Marija – būdama 11 metų, Austėja – jaunesnė. Pagal tyrimus, kiek vaikas yra gyvenęs be šeimos, tiek metų jam reikės adaptuotis gyvenant šeimoje. 

– Ar teko ilgai ieškoti pagalbos?  

– Kol pats nesusidūrei su ta problema, atrodo, kad ji ir neegzistuoja. O kai susiduri, tada pradedi matyti tik tuos vaikus, kitokius vaikus ir kiek jiems reikia įvairios pagalbos, atjautos ir supratimo. Norėtum kreiptis į specialistą, bet kaip ir nėra kur. Kartais net išvis neaišku, nuo ko pradėti. Visą laiką save grauži, ar viską padarei kaip tėvas, mama. Gal nerandi reikiamo specialisto, ar tu dėl to kaltas, kodėl tau… Realiai Lietuvoje tai yra tik tėvų problema, jų vienų našta. Jau tada pradėjau kurti – jei būtų toks emocinis „taškas“, kur galėtum ateiti ir bent išsišnekėti, tikrai palengvėtų. Aš tik dabar supratau, kad tai yra labai daug – ateiti ir kalbėtis su savo bendraminčiais, su tais, kurie tave supranta, net jeigu nėra specialisto. Kai ateini ir kalbiesi, tu bent jau paleidi tą „debesį“ iš savęs, nes tai kaupiasi.

Laikui bėgant supratau, kad nepadėjęs sau, nesusitaikęs, nesusivokęs, negali padėti ir savo artimajam. Procesas neretai ilgas, labai proporcingas ir negalios sudėtingumo lygiui. Tik kiek vėliau pradėjau bendrauti, ieškoti bendraminčių, šeimų su tokiu pat likimu. Bendraudamas pamatai, kad tu ne vienas ir kitiems yra panašiai. Pradėjome šnekėtis interneto platybėse, vėliau susitikinėti ir pradėjo rutuliotis idėja po idėjos. Pradėjom ieškoti būdų, metodų, gal čia taip daryti, gal čia kitaip. Aptinki, kad kažkas kažką matęs, kažką girdėjęs, skaitęs, dirbęs tokioje srityje užsienyje, galų gale, pats kažkur ieškojai, žiūrėjai, girdėjai. Pradėjo dėliotis, klijuotis, atsirado minčių, norėjosi ieškoti kitoniškumo, netgi to kitokio priėjimo prie savęs pačios ir prie savo šeimos. Bet kai ieškai sau, tu atrandi ir kitam, nes jis to paties laukia.

Išgyvena ir dėl vyresnio sūnaus

– Mergaitėms ieškojot tinkamos mokyklos?

– Su mūsų globojamomis mergaitėmis, žinoma, buvo savitų problemų. Dar tie jų paauglystės lūžiai. Ir mokyklas keitėm, ir klases keitėm. Ir taip blogai, ir taip. Ieškojom, kaip geriau vaikui. Tiesiog trūko, kas tau ir tavo šeimai padės, kai, atrodo, neberandi atsakymo, kas padės konkrečiam vaikui. Kartais reikia tiesiog dėmesio, bendravimo. Reikia, kad ir mokykla suprastų, analizuotų, kad apie tuos atvejus padiskutuotų, veiktų vieningai. Austėja save iki galo atrado tik Kėdainių specialiojoje mokykloje. Teisingi sprendimai buvo padaryti laiku, ir prašom – ji dabar daugiausiai motyvuotas vaikas. Jai čia ramiausia atmosfera ir, sakyčiau, todėl, kad šita mokykla, šita programa ir šitie pedagogai labai teisingai ir profesionaliai žiūri į kitokį vaiką. Jie mato, suvokia, jaučia ir motyvuoja vaiką kitaip. Kai Austėja pradėjo lankyti šią mokyklą, buvau tarsi smerkiama aplinkinių: „Ką jūs darot, ar žinot, kur vedat vaiką ir kaip čia bus?“ Vis dėlto dar egzistuoja šablonas, už kurio mes nematom plačiau. Mes visą laiką galvojam, kad, jei mano vaikas čia ateis, sugrius pasaulis. Kitokį vaiką palikdami tradicinėje mokykloje, kitąkart manom, kad mes jį „suintegravom“ į visuomenę, jis pasivys kitus ir bus kaip „naujas”, bet vaikas ten gali ir kentėti, gali jausti atskirtį, palūžti psichologiškai, norėti būti pirmas, pastebėtas, o galų gale suvokti, kad amžinai bus paskutinis. Vyresnėse klasėse gali visai nustoti dirbti, nes motyvacijos išvis nebelieka. Įdomu, kad kai tik buvo išspręsti Austėjos mokyklos reikalai, iškart susitvarkė ir didelė dalis emocinio fono šeimoje. Atvirai pasakius, atėjo ramybė. O vyresnėlė Marija taip čia ir neprisitaikė niekur. Sunku padėti vaikui ten, kur nėra motyvacijos. Dabar Marija mokosi R. Sargūno gimnazijoje Panevėžyje ir čia labiausiai ją motyvuoja sportas – krepšinis. Labai ja džiaugiuosi.

– Minėjote, kad daug išgyvenimų patyrėte ir dėl savo vyresnio sūnaus. 

– Mano vyresnėlis Ignas visą laiką buvo gan uždaras vaikas. Pradinėse klasėse sekėsi labai neblogai, ketvirtoje klasėje ruošėmės, ir jis dalyvavo ir mokyklos, ir rajono matematikos olimpiadoje. Pamenu, kai atėjo į mokyklą, mokytojos pirmiausia paklausė: „O kodėl čia visi vaikai taip rėkia?“ Mokslai jam sekėsi, buvo gabus, bet penktoje, šeštoje, septintoje klasėje mokslai pradėjo smukti. Sunku suvokti, kaip tai gali atsitikti. Vaikui kartu su paauglyste, siaučiančiais hormonais, turinčiam autoimuninių ligų ištinka alopecija (plaukų slinkimas). Plaukai iškrito staiga, gabalais, po to jam nukrito antakiai, blakstienos. Eidamas į penktą klasę, jis jau nebesusitvarkė su savimi, o aš nežinojau, kaip jam padėti. Matai, kaip tavo akyse įprastas vaikas, nors ir uždaresnis, nei kiti, keičiasi. Nors nuo to momento praėjo dveji metai, bet jis negali susitaikyti. Neina iš namų, slepiasi, visus metus nešioja žieminę kepurę. Daugiausia sėdi namie, pasislėpęs už kompiuterio, už žaidimų, už programavimo.

Trūko teorinių žinių

– Esate įgijusi ir teorinių žinių?

– Kai sutinku kitokių vaikų mamas, mes pradedame apie juos kalbėtis. Pamenu, viena iš mamų mane įtraukė į socialinių tinklų uždarą grupę, kurių vaikai autistiški. Atsirado ir kėdainiečių, su kuriais užsimezgė draugystė. Taip mūsų grupėje atsirado vis daugiau bendraminčių. Tai pažintys su žmonėmis, gyvenančiais tomis pačiomis nuotaikomis. Vykdyti projektinę veiklą iš tikrųjų mane paskatino mama, Jūratė Burlingienė, dirbanti UAB „Jurasta“, kurioje ir aš dirbu. Dalyvavome Kėdainių vietos veiklos grupės (VVG) rengiamuose mokymuose kaip UAB „Jurasta” įmonės atstovai. Ši įmonė ir dabar gausiai remia asociacijos „Mes kitokie vaikai” veiklas. 

Kai pradėjau dirbti su vaikais, susirūpinau, kad man gali nepakakti teorinių žinių, nes iki tol mano išsilavinimas  buvo drabužių modeliavimas, kadangi esu baigusi tuometinį Stepo Žuko dailės technikumą. Bet šiuo atveju atrodė, tarsi būčiau be specialybės. Viską, ką turiu, įgijau iš smalsumo – ieškau, skaitau, darau ir taip daug ką „susirenku“. Neseniai baigiau Neformaliojo švietimo pedagogo-psichologo mokymus ir, turėdama pažymėjimą rankose, jaučiuosi tvirčiau, nes galiu atsakingiau dirbti su vaikais. 

– Kaip sekėsi rengti projektą?

– Prieš dvejus metus parašiau Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamą projektą. Nebūčiau jo parengusi, jeigu įmonė, kurioje dirbu, nebūtų priklausiusi Kėdainių vietos veiklos grupei (VVG). Čia labai daug padėjo Kristina Vainauskienė. Aišku, prieš tai buvo lankytasi Vilniaus vaiko raidos centre, buvau panašiose įstaigose Kaune, stebėjau, kaip kiti veikia, domėjausi, kaip pažįstama su panašiais vaikais Anglijoje dirba. Atrodo, visur nevalingai rinkausi informaciją.

Vienas iš projekto reikalavimų buvo įkurti asociaciją. Taip pamažu ir pradėjo skleistis „Mes kitokie vaikai”. Į VVG konsultacijas atėjau vėlai, beveik besibaigiant terminui, bet po to prisėdau, vieną naktį, kitą, pagalvojau ir padariau. Konsultacijos padėjo suguldyti visas reikiamas mintis į vietas.  

Per karantiną mūsų veikla buvo beveik sustojusi, net nebuvo galimybės patekti į Kėdainių specialiąją mokyklą, vėliau atsirado atskiras įėjimas. Mes itin laikėmės saugumo reikalavimų, patys nesirgome ir nieko neužkrėtėme. 

„Mes kitokie vaikai“ apie kitokius vaikus

– Kaip gimė asociacijos pavadinimas?

Asociaciją pavadinome „Mes kitokie vaikai“, nes tai ir yra apie kitokius vaikus, vaikus, kurių nelaukiame, nesitikime, nematome ir visą laiką svajojame, kad tas mūsų vaikas bus tobulas. Susikūrus asociacijai, dar kurį laiką dirbau prie projekto, kol jis buvo galutinai užbaigtas. Paskutiniai suderinimo darbai buvo sudėtingi ir užtruko iki pat metų galo. Jis labai specifiškas, netradicinis ir reikalaujantis įsigilinti. Atsimenu, po Naujųjų metų sužinojom, kad mūsų projektas laimėjo ir gauname finansavimą. Labai apsidžiaugėm. Prie projekto finansavimo prisidėjo ir Kėdainių rajono savivaldybė. Kėdainių specialioji internatinė mokykla mielai sutiko būti mūsų partneriais. Taip mes gavome projektui vykdyti reikalingas patalpas. Džiaugiamės tuo, kad šią mokyklą lanko mūsų tikslinė grupė vaikų. Labai daug ir mokykla prisidėjo, kad atsirastumėme jų pašonėje. Šios mokyklos mokiniai yra nuolatiniai mūsų lankytojai. Labai esu dėkinga, kad mokyklos pedagogai rytais mūsų sensorinius kambarius integruoja į edukacijas. Pati bendrauju su dauguma šeimų, auginančių kitokius vaikus iš Kėdainių rajono mokyklų, ir juos pasikviečiu į sensorinius kambarius iš miesto popietinei veiklai.

– Kiek narių vienija ši asociacija? 

– Asociacijoje narių dar nėra labai daug – per 40, bet vis daugiau atsiranda šeimų, kurios domisi mūsų veiklomis, planuoja prisijungti su vaikais, savanoriauti, taip pat paremti veiklas, pervesdami dalį gyventojų pajamų mokesčio. Asociacija jau sulaukė daugiau kaip 100 unikalių lankytojų. Pamažu atrandame savo braižą, kuriame unikalias veiklas, metodikas. 

Kas yra asociacija, labai padėjo suvokti Neringa Vaicekauskienė, kuri tada buvo Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros” progimnazijos direktorė. Tuo metu mokykloje dar vis mokėsi trys mūsų šeimos vaikai. Lankiausi čia įsteigtame Tėvų klube. Čia nejučia ir susiformavo reikalingas suvokimas, pradmenys, kaip dirbti kartu, kam to reikia, kokia didelė jėga ir malonumas būti kartu. Pamenu, tada ir kalbėjomės apie integraciją, toleranciją, apie tai, kad mokyklos yra perpildytos ir kaip sunku, kur trūksta galimybių tai kokybiškai padaryti. Esu jai labai dėkinga už laiką kartu.

Individuali ir grupinė veikla

– Papasakokit apie asociacijos veiklą.

– Mes labai kviečiame šeimas prisijungti, reikia, kad tie žmonės neliktų vieni. Kuo didesnė bendruomenė ir kuo daugiau mes viena kryptim einam, tuo greičiau ir sprendimus randi. Žinoma, būna ir išimčių, kai dėl kažkokių priežasčių vaiką sunku įtraukti, tačiau nenuleidžiame rankų, aptariame, pailsime ir bandome vėl. Pagal vykdomą projektą turime 4 specialistus konsultacijoms (logopedas, psichologas, ruošiasi ateiti kineziterapeutas, ergoterapeutas). Kiekvieno žmogaus atėjimas mums yra įvykis, kiekvieną atėjusįjį, jo šeimą turime „išlukštenti kaip svogūniuką“. Niekada nežinai, kuo tas vaikas bus kitoks ir kaip jis santykiaus su kitais vaikais. Gal bus galima integruoti į grupę, o gal tiks tik individualūs užsiėmimai. Pradžioje reikia stebėti, bendrauti su tėvais, pasikeisti patirtimis, suvokti šeimos poreikius.

Mes priimam visus vaikus su specialiaisiais poreikiais – sergančius cerebriniu paralyžiumi, raidos sutrikimais, autizmu, epilepsija, sutrikusio intelekto ir kt. Siekiame integruoti visus šeimos narius – brolius, seseris, neturinčius sutrikimų, Pas mus apsilanko mamos, tėčiai, močiutės ir seneliai. Turi būti lydintis asmuo, nebent vaikas išskirtinai savarankiškas. 

Vaikai veiklose dalyvauja pagal grafiką. Šiuo metu su tėvais nusprendėme, kol dar vasara ir alina karščiai, pailsėsime. Šie metai buvo labai sunkūs, ypač tiems, kurie per karantiną mokėsi su vaikais prie kompiuterių. Jau dabar matome, kad valandų darbui su specialistais tikrai trūks ir reikia ieškoti papildomų galimybių, papildomų lėšų. Specialistai, tarkim, turi vos po 150 val. – tai nėra daug. Kitą kartą vos vienam atvejui čia tiek valandų reikėtų ir dar mažai būtų, jei nori rimtos terapijos ar pagalbos žmogui. Pas mus dirba logopedė Eglė Leikuvienė, kuriai dėkojame už drąsą čia ateiti, nes ne visi morališkai pasiruošę su mumis dirbti. Taip pat labai reikalingos psichologės Ritos Bagdonaitės paslaugos, nors tėvai psichologų prisibijo, tačiau be reikalo, vėliau įsitikina jų nauda. Laukiame prisijungiant kinezeterapeutės Santos Vareikienės.

– Kokias sąlygas ar reikalavimus keliate atėjusiems?

– Ypatingų sąlygų nėra. Tiesiog reikia turėti sutrikimą įrodančius dokumentus ar negalios pažymėjimą. Džiaugiamės, jei šeimos renkasi mūsų paslaugas, mato prasmę, dalyvauja, o vėliau įstoja į asociaciją ir paremia 20 Eur metiniu mokesčiu, kuriuos vėliau galime panaudoti kad ir higienos reikmenims įsigyti, nes kitokių įplaukų asociacija kol kas nesugeneruoja. Tai yra savanorystės ir bendruomenės kūrimo projektas. Galėjome tik pasitelkti specialistus konsultacijoms, tai šiuo metu ir atliekame.

Mus labai palaiko rajono savivaldybė. Šiuo metu laukiame pagalbos lėšomis patalpose įrengti kondicionierius, gal jau ir tik kitą vasarą jie atsiras, svarbu, kad jie kada nors būtų. Nuo asociacijos gyvavimo pradžios mūsų veiklas ir teikiamas paslaugas išbandė apie 100 unikalių lankytojų, manau, kad tai yra daug. Nebūtina turėti negalios dokumentą, užtenka išrašo iš e.sveikatos sistemos ar gydytojo parašytos pažymos apie vaiko sutrikimus. Minėti kambariai atviri tik vaikams su specialiaisiais poreikiais, negaliomis ir jų šeimos nariams.

Sensoriniai šokiai – maišuose 

– Teko girdėti apie jūsų ypatingus šokius.

– Mūsų šokiai su sensoriniais maišais šių metų Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) projektų sėkmės istorijų̨ konkurse „Žingsniai 2021“ tapo nugalėtojais. Džiaugiamės, kad pelnėme daugiausiai simpatijų. Per projektą įsigyti sensoriniai maišai ir šokiai su jais padeda atsiskleisti specialiųjų poreikių turintiems vaikams.

Iš pirmo žvilgsnio šie spalvingi maišai atrodo tiesiog medžiagos gabalas. Tačiau iš tiesų tai – unikali priemonė, suteikianti galimybę lavinti ne tik fizines, bet ir verbalines bei emocines šokančiųjų savybes. Į maišą įlįsti nėra taip paprasta, kitiems baisu. Choreografiją šokiui sugalvojo ir muziką parinko Kėdainių specialiosios mokyklos choreografijos mokytoja Ilona Medelinskienė. Sakė, buvo sunku, kol vaikai priprato, bet pats atradimas ir pojūtis, stebėjimas, kaip dirba rankos, juda kūnas, teikia teigiamų emocijų. Esu labai dėkinga Ilonai už tokį puikų darbą.

Keičiant kūno padėtį, atliekant judesius, maišas taip pat reaguoja: tempiasi, slysta. Ištempus audinį, per jį matosi ryškiau, suglaudus – blankiau. Tai taip pat didina žmogaus, naudojančio sensorinį maišą, susikaupimą, vysto motorinę koordinaciją. Maišas turi užtrauktuką, tad juo galima „apsirengti“, t. y. į jį galima įlipti ir iš jo išlipti.

Kitiems metams planuojame paruošti kitokių sėkmės istorijų, kurių dabar neminėsiu. 

Lavinami pagrindiniai pojūčiai

– Papasakokit apie stovyklą.

– Šią vasarą savaitę vyko dieninė vasaros stovykla. Labai džiaugiamės gavę finansavimą iš rajono savivaldybės. Stovyklos veikla buvo vykdoma vietoje, mokyklos kieme, šalia mūsų buveinės. Nors buvo labai karšta, bet mes daug padarėme, dar giliau vienas kitą pažinome, pamatėme, kiek to reikia mūsų vaikams ir kaip geriau prie jų prieiti. Dar geriau pažinome vienas kitą. Jie lipdė, piešė, vykdė kitas veiklas, atskleisdami savo gebėjimus. Esame dėkingi Kėdainių miesto gaisrinės ir policijos darbuotojams už nuostabias edukacijas. Daug padėjo stovykloje dirbę savanoriai – Simona Poderienė, Živilė Morkūnienė, Lina Kilikevičienė, Genė Galinkevičiūtė, Irena Gaudešienė, Sandra Dabulskytė. Ant kelio užvedė ir į rišlų dokumentą idėjas suguldė nuostabios pedagogės-savanorės Vilma Pilkienė ir Laura Krivickytė. Be jų vargiai būtų buvęs toks puikus laikas ir dar šiemet sukurta stovykla.

– Ką vaikai veikia, kai susirenka savo būstinėje?

– Vadinamasis juodasis sensorinis kambarys skirtas pojūčiams atskleisti. Čia daugiau dirba psichologas su vienu vaiku, gali būti poromis arba grupelėmis. Arba ateinam visi ir kaip foną ekrane užsidedam raminančius vaizdus, kas nori išbando kitus interaktyvius žaidimus, kalba apie tai, bendrauja, dainuoja. Svarbiausia, kad būtų stimuliuojami penki žmogaus pojūčiai – rega, klausa, uoslė, jutimas ir, žinoma, tarpusavio bendravimas. Esmė yra socializacija. Atrandam, kas mus jaudina, kas ramina, taip ir turi būti. Čia mes piešiam šviesa, lengvai pasportuojam, ilsimės, išsikalbam. 

Baltasis sensorinis kambarys – dar kitoks. Jame kas nori žaidžia su smulkiomis detalėmis, žaidimais, dėlionėmis, lego konstruktoriais, panyra į burbuliukų baseiną. Dalis vaikų žaidžia su interaktyviomis panelėmis. Stebim ir tyrinėjam vaiko pomėgius. Nemažai atrandam vaikų talentų – kas muzikai gabus, kas piešimui, kas sportui. Šeimos lankosi pagal sudarytą grafiką. Kruopščiai laikomės karantino reikalavimų. Vaikai iš Specialiosios mokyklos ateina lydimi pedagogų. Dirbame vakarais, kad tėvai, grįžę po darbų, galėtų atvesti savo vaiką. 

Pajuto, kad pati paaugo

– Stebiuosi jūsų atsidavimu. Ar niekada savęs nepaklausėte, kam reikėjo taip giliai pasinerti į tą veiklą, juk pakako rūpintis tik savo vaikais?

– Nežinau. Kai ištekėjau, rūpesčiai ir džiaugsmas padvigubėjo. Kiekvienas šeimoje atsiradęs vaikas taip pat papildė mūsų šeimą. Aišku, sunkumų visada yra, visada klausi, kam man to reikėjo. Kam reikėjo asociacijos, kam reikėjo eiti į darbą, kam reikėjo kurti šeimą. Iš tiesų pagalvojau – ar aš pajėgsiu, tiek visko yra daug. Čia dirbdama pradėjau matyti, kaip man pačiai tai naudinga kaip žmogui – pajutau, kad ne aš mokau, bet mane moko. Aš taip sau sakau, kad, jeigu man taip gyvenimas davė, vadinasi, tai yra mano uždavinys. Aišku, aš to galiu atsisakyti, bet turbūt gaučiau kitą išbandymą, kitą, dar didesnę pamoką. O kai tau mesteli ir vieną, ir kitą išbandymą, ta kryptimi ir turi eiti, turi spręsti ir galbūt tik tu ir gali išspręsti. Gyvenant kaip per sviestą ir su pagyrimo raštais tiek daug pamatyti ir išjausti negali. O dabar tu gali pabūti ir vienoje pusėje, ir kitoje. Gali būti ir pagirtas, ir papeiktas, o esmė yra santykis su žmonėmis. Man reikia žmonių, nes tik bendraudama aš pati pasikraunu.

– Kuo šiandien jus džiugina jūsų šeimoje augantys vaikai?

– Jaunesnysis sūnus Tadas vystosi ypač lėtai, tačiau yra mielas, švelnus, puikus vaikas. Jis tyras kaip vanduo ir švelnus kaip pienės pūkas, prie kurio visada gera priglusti. Mergaitės yra kiekviena savaip nuostabi ir belieka tik šiek tiek padėti joms atrasti save, šiek tiek pastūmėti sėkmės link. Džiaugiuosi, kad Austėja atranda save šokyje. Ji labai meniška, darbšti, kūrybinga asmenybė. Puiki namų pagalbininkė, šeimininkė, skaniai gamina valgyti. Mažesnį už save globoja kaip mamytė. Marija save atrado sporte – krepšinyje. Džiaugiuosi, kaip pagal išgales adaptuojasi Panevėžio R. Sargūno sporto gimnazijoje. Žaidžia merginų komandoje A lygoje. Čia ji motyvuota. Puiku, kad ji tokia draugiška, gyva, nepasiduodanti, kovojanti. Visada bet kokios grupės ir komandos siela. Jau galiu nemažai ką jai patikėti atlikti savarankiškai. Ignas auga išskirtinai protingas, įdomus pašnekovas, puikiai žaidžia šachmatais. Vaikai auga, vystosi, keičiasi, nereiškia, kad buvimas mūsų asociacijoje kažkaip juos paveiks – į gerą ar į blogą, o gal visai įtakos neturės. Jie jau paaugliai ir pamažu kuria savo gyvenimą. Tikiu, kad jie bus dori žmonės.

Su savo vyru sustiprėjo 

– Kaip į jūsų veiklą reaguoja jūsų vyras?

Mano vyras Darius yra puikus žmogus. Turėti tokią kantrybę tokiose situacijose ne kiekvienas galėtų. Šeima – tai du žmonės ir tai, kas šeimoje vyksta, abudu reaguoja vienodai. Tik moteris galbūt emocingesnė, o vyras daugiau savyje išgyvena. Kai būna skaudžių situacijų, labai skauda abiem. Ir tai santykiams tikrai atsiliepia, nors kiekvienas etapas, kuris suteikė skausmo, savotiškai davė kitą supratimą apie gyvenimą – kiekvieną kartą vėl perdėlioji vertybes. Ir vėl grįžti prie to, kas tau yra brangu ir kas tau yra pirmoje vietoje. Mes savo ruožtu su vyru esame tik sustiprėję. Bet yra šeimų, kurios „krenta“, išsiskiria, neatlaiko.

– Kokias svarbiausias vertybes šiandien išskirtumėt?

– Šeimą, žmones, iškelčiau bendrystę, savanorystę – tikrai ne materialius dalykus. Už savo veiklą asociacijoje aš negaunu jokio atlygio. Bet kai matau, kiek ta veikla duoda žmogiškumo prasme tiek man, tiek aplinkai, – tai atperka viską. Savęs niekada iki galo nepažinsi, jeigu nesiskleisi ir nesuvoksi savęs santykyje su žmonėmis. 

A. Raicevičienės ir asmeninio archyvo nuotraukos