Apie ,,karštą“ planą – virsiantį fotografijų knyga

Mūsų kraštiečio Vydo Bečelio, buvusio ilgamečio Kėdainių Juozo Paukštelio pagrindinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojo, Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario, tebesančio ir ateityje, anot jo paties, būsiančio fotografo, kurio fotografavimo stažas daugiau nei 30 metų, pristatyti kėdainiškiams manau nereikia. Šalies Kultūros ministerija jam yra suteikusi meno kūrėjo statusą, tačiau pats V. Bečelis savęs menininku nevadina.

Susitikę su Vydu kalbėjomės apie jo aistrą fotografijai, kuri su metais nemažėja ir apie ateities planus, o svarbiausia – ,,karštą“ planą, kuris, labai norisi tikėti, virs kūnu, o tiksliau – trečiąja Vydo Bečelio fotografijų knyga.

Trečiasis albumas – mintyse

Vydas Bečelis yra išleidęs du fotografijų albumus apie Kėdainius po 1 tūkst. egzempliorių tiražu. Kaip jis pats pasakojo, pirmasis fotografijų albumas buvo išplatintas daugiau per ,,valdiškas“ įstaigas, o antrasis nukeliavo toli – per Kiniją link Japonijos, per Europą iki Amerikos. Mat jo mokiniai taip išsibarstę po pasaulį.

Abu albumai buvo išpirkti per metus. Net sau neturi pasilikęs.

Už pirmojo albumo išleidimą jis dėkingas rajono savivaldybei, parūpinusiai finansavimą iš Kultūros ministerijos ir Sauliui Grinkevičiui, ,,Daumantai LT“ generaliniam direktoriui, kuris žadėjo prisidėti prie finansavimo, jei nebūtų gauta lėšų.

,,Antrąjį fotografijų albumą išleidau pats iš savo turimų lėšų. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų po antrojo albumo išleidimo, esu skatinamas kėdainiečių vėl išleisti fotografijų albumą apie Kėdainius. Žmonės susitikę klausinėja, ypač kėdainiečiai, turintys giminių, draugų užsienyje, kada bus albumas, nes norėtų jį dovanoti, siųsti į užsienį, kaip gražų prisiminimą apie Kėdainius“, – prisipažįsta fotografas.

Archyve – kelios dešimtys tūkst. nuotraukų

Pasak Vydo, vadinamų atraminių, labai gerų nuotraukų, kurias galima būtų publikuoti, kuriose užfiksuotas Kėdainių miestas – būtų apie 400, tiek pat nuotraukų būtų ir Kėdainių krašto. O bendras V. Bečelio fotografijų archyvas, paruoštas rinkimui yra tarp 20 ir 30 tūkst. nuotraukų.

Paklaustas, pagal kokius kriterijus, jis atrenka nuotraukas, V. Bečelis atsako: ,,Labai kategoriškai, bet labai pagrįstai sakau: ,,paleistuvis“ tas facebook‘as – žmogus nufotografuoja ir iš karto įmeta nuotrauką. Aš padarau vieno objekto, labai drąsiai galiu teigti – nuo vienos iki dvidešimt nuotraukų. Kartais iš tų 20 išrenki vieną. Kartais pavyksta ir iš dviejų kartų ir iš vieno karto pagauti gerą momentą. Renku pagal kompoziciją, pagal apšvietimą, pagal įtaigumą, pagal nuotaiką ir dar man labai patinka, kad fotografijoje būtų šiokia tokia estetinė paslaptis“.

Bjaurių komentarų nėra sulaukęs

Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje trejus metus jis turėjo fotostudiją. Besimokančiųjų fotografijos jis prašydavo, kad šalia pagrindinių nuostatų – temos, jos pagrįstumo, būtinai kompozicijos laikymosi – būtų ir šiokia tokia paslaptis. Nes tada įdomiau žiūrisi. Prisipažino esantis reiklus sau ir kitiems, bet ypač sau.

,,Aktyviai dalyvavau fotografijų parodose, o facbook‘e atsiradau tik karantino pradžioje. Tada, pradėjus talpinti ten nuotraukas, vykdavo virtuali paroda. Tarkim, salėje personalinę ar grupinę parodą, trunkančią mėnesį, per dieną aplanko iki 20 žmonių. Kai paroda trunka mėnesį, nesunku apskaičiuoti koks jos lankomumas. O facbook‘e per dieną tiek ,,apsilanko“, kiek per mėnesį parodoje – keli tūkstančiai. Nėra ko maivytis – visada malonu skaityti gerus komentarus, bjaurių nesu sulaukęs.

Mano nuotraukų rezultatas – ne tik gebėjimas matyti ir kurti, bet ir tai – jog šeimos neturiu, vaikų neturiu. Vienas mano draugas, taip pat Fotomenininkų sąjungos narys sako, kad tiek nepadaryčiau, jei turėčiau šeimą. O kažkada šeimą teko paaukoti dėl rimtų kūrybinių gyvenimo pasirinkimų“, – atvirai prisipažįsta Vydas Bečelis.

Cheminė laboratorija virto skaitmenine

,,Kai esi jaunesnis, labiau domina mistika, nesuprasti iki galo, bet galimi pavaizduoti dalykai, o dabar – senėju, bet šviesėju“, – metaforiškai apibūdina savo fotografijos kryptį ir galbūt save Vydas.

Prisimindamas fotografijos procesą, jis pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo analoginės fotografijos. Tuo metu buvo naudojama juostinė fotografija – tai buvo siaubingai brangu, pirkdavo komplektą po 10 juostų ir taupydavo kiekvieną kadrą. O dabar, atsiradus skaitmeninei fotografijai, gali pokšėti nesustodamas.

,,Pavyzdžiui, kiti neigia fotošopą ar kitos kompiuterinės programos įsikišimą. Aš pats būdavo prie vieno kadro kiek sėdėdavau – tai kontrastą darydavai, tai grūdėtumą mažesnį, tai kadruodavau, dabar – cheminė laboratorija pavirto skaitmenine. Tik reikia mokėti ją valdyti. Kol kas man tai pavyksta.

,,O šiandien ar daug to jūsų ,,įsikišimo“ nuotraukose?“, – teiraujuosi.

,,Minimaliai“, – šypteli jis.

Trūksta mažos smulkmenos – finansų

Vydas Bečelis planuoja išleisti naują fotografijų albumą, bet tam reikia lėšų. Tiesa, bankas jam paskolino nemažą pinigų sumą, bet to yra maža.

,,Siūlau prisidėti tuos, kas gali ir nori prie šio fotoalbumo išleidimo. 6 tūkst. eurų jau turiu, bet jeigu atsirastų žmogus ar įmonė, kuri kitą tiek paremtų, tuomet albumas už dvigubai didesnę sumą išeitų didesnio formato ir žymiai solidesnis. Nesulakus rėmėjų, nuotraukų kiekį reikėtų sumažinti per pusę. Jei leisiu už savo turimas lėšas, fotoalbume tebūtų 75 nuotraukos, jei atsirastų norinčiųjų prisidėti, tuomet albume atsidurtų 150 nuotraukų – 100 Kėdainių miesto ir 50 krašto vaizdų.

Fotoalbumo rėmimu nepavadinčiau. Kadangi jis išeitų 1 tūkst. egz. tiražu, tai pusę tiražo (500 egz.) už savikainą atiduočiau prisidėjusiems. Investicija tikrai sugrįš ir dar su pelnu“, – kūrybiniais planais dalinasi ir kviečia kitus prisidėti prie jų įgyvendinimo fotografas.

Prasidėjo baltai juodas darbas

Šiuo metu, Vydo žodžiais tariant, prasidėjo baltai juodas darbas – malonu, smagu, bet daug reikės atrinkinėti, nuotraukoms suteikti tikslius pavadinimus, neiškraipytus vietovardžius, konsultuotis su muziejininkais.

Jis jau yra sutaręs, jog Kėdainių krašto muziejaus istorikas Vaidas Banys parengtų 7 autorinius tekstus su vertimu į anglų kalbą. Jis labai vertinantis šio muziejininko žodį, be to, jis turi švelniai aštrų humoro jausmą. Šalia fotografijų tai būtų komentarai apie medinę architektūrą, įvairias religines konfesijas, išskirta krikščioniškoji dalis bei romantinė – išnykę medžiai, rūkai, tiltai, žmonės. ,,Prisipažinsiu, su amžiumi man norisi šviesesnių atspalvių“, – sako Vydas.

Jis žinantis kategoriją žmonių, kuriuos vadina ,,sekmadieniniais“ dailininkais. Tas tinka ir fotografams. Kai laisvu laiku, nuo šeimos, nuo darbų, kas patapo, pafotografuoja, poeziją parašo. V. Bečelis teigia tiems ,,sekmadieniniams“ nepriklausąs, nes fotografuoja kasdien, o ir atsigulęs vaizdus mato – kur eis, ką darys, planuoja sekančią dieną.

,,Kaip gimsta, kaip atsiranda gera nuotrauka?“ – klausinėju fotografą.

Prie vieno objekto einu daugybę kartų. Surandu kompoziciją, kampą, kaip matosi geriausiai miestas, miesto detalės ar kraštas. Stebiu, kad būtų tinkamas apšvietimas, kad būtų ekspresija, kad būtų įdomu. Man nekeista, kai valandų valandas sėdžiu ant kalno ir laukiu kol debesys nebeužstos fotoaparato objektyvo, o šviesa plūstelės į objektą. Aš nestoviu vienoje vietoje, bet į tą pačią vietą ateinu daug kartų. Tai irgi kūrybos proceso dalis.

Neseniai vedžiodamas šunį, nuo Šv. Jurgio bažnyčios šventoriaus pamačiau, nors daug kartų pro ten praeidavau, kaip Evangelikų liuteronų bažnyčios bokštelis matosi tarp Šv. Juozapo bažnyčios kupoliuko. Intriguojantis kadras.

Iš kur jūs, kaip žvejas laimikio, turite kantrybės laukti gero kadro?

Tai yra pats smagumas. Nors šimtus gal ir daugiau kartų praeini pro tą patį objektą, bet kiekvieną kartą jį pamatai vis kitaip. Kaip panašiai sakė prancūzų poetas Šarlis Bodleras, tų pačių debesų nebus. Galiu pridurti, kad ir tos pačios nuotaikos nebus ir pagaliau pats žmogus tą patį objektą kiekvieną kartą matys kitaip.

Ar pro foto objektyvą žiūrite ir į žmones?

Man labiau patinka jauni gražūs ir seni gražūs žmonės. Vidutinio amžiaus žmonės turi būti įdomūs. Per išorinius bruožus atsispindi žmogaus vidinė visuma, jo prigimtis, jo mąstysena, elgsena.

Man patinka judesys gatvėje, nuotaika, labiau patinka džiaugsmas, liūdesio nefotografuoju. Turiu ciklą gimnazistų, senukų, kurių veidai labai šviesūs.

Esu fotografavęs ne vienų žymių žmonių vestuves. Neslėpsiu, gaunu ir fotosesijų užsakymų.

Man patiko žymaus fotomenininko Romualdo Rakausko išsakytos mintys, su kuriuo yra tekę daug bendrauti. Pasak jo, kai fotografuoji veidus, negražių nebūna.

Nemažai metų dirbant Kėdainių krašto muziejuje, teko fotografuoti daug renginių. Tai irgi įdomi patirtis.

Kokia Kėdainių krašto vieta jums gražiausia, į kurią su fotoaparatu vis norisi sugrįžti?

Pagrindiniai mano fotografijos žanrai: miestas, senieji Kėdainiai, Kėdainių kraštas, kėdainiečiai ir dar kai kas daugiau. Kadangi mano visi kampai išvaikščioti, tai į tas pačias vietas sugrįžtu vėl ir vėl. Ir vis pamatau kitaip, negu mačiau.

Kėdainiuose man ne viskas gražu. Man labai nepatinka buvusio Inovacinio banko architektūra, galėjo būti ir kitoks tas statinys.

Kokia nesąmonė padaryta iš Apytalaukio bažnyčios – tiesiog velykinis kiaušinis. Ar jūs matėt kur nors Lietuvoje spalvotą bažnyčią? Nemedinę, apdažytą įvairiomis spalvomis? Aš niekur kitur nemačiau. O ši bažnyčia tokia.

Arba Evangelikų reformatų bažnyčia, apšviesta žalia šviesa. Bažnyčia ir dieną, ir naktį turi atrodyti tokia, kokia ji ,,gimė“ ir ,,augo“.

O šiaip, aš myliu Kėdainius. Esu kilęs iš čia, iš Šilelio gatvės, tai yra iš Aukštaitijos, o dabar gyvenu kitoje Nevėžio pusėje – Žemaitijoje.