Apgultis prie Nevėžio: žiobrių gaudyti atvyksta ir vilniečiai Lina Pranckevičiūtė 2022/04/23 Iš arčiau Ne vieną dieną Kėdainiuose, ties „Vaivorykštės“ tiltu, Nevėžio upės pakrantėse rikiavosi dešimtys žvejų. Tokį vaizdą, koks buvo ir prieš Velykas, ir po jų, ne visada pamatysi, tad ne vienam smalsuoliui kilo klausimas, kas gi kimba, kad tokia apgultis? Lyg būtų kokios varžybos paskelbtos. O gal Nevėžyje staiga padaugėjo žuvies? Įprastai prie Nevėžio laisvalaikį su meškere rankose leidžia pavieniai žvejai. Jų gretos šiek tiek pagausėjo per išeigines arba valstybinių švenčių dienomis, kai žvejoti galima nemokamai. Tačiau dabar žvejų pastebimai padaugėjo – jie pakrantėje rikiavosi kas kelis ar keliolika metrų. Vieni savo sėkmę žvejyboje bandė tik su vienintele meškere, kiti – su daugybe kitų meškeriojimui skirtų atributų ant sulankstomų kėdžių įsitaisė. Daugiausia – vyrai, nors prie upės teko sutikti ir dvi moteris. Viena, sėdėdama šalia žvejojančio vyro, maigė telefoną, nelabai domėdamasi, kas vyksta aplinkui, kita – drąsiai ėmė iš dėžutės mažytes raudonas uodo truklio lervutes ir nėrė jas ant kabliuko. Šią drąsuolę pakalbinau pačią pirmą. Tai – vilnietė Renata. – Nebjauru imti į rankas šias besiraitančias lervutes? – Nėra labai malonu jas laikyti rankose. Tos tai dar nieko, kaip maži sliekiukai, o tos baltos – musės lervos – didesnės, fui. Jas kartu su pašaru turiu dėti į prie meškerės pritvirtintą cilindrą, kad, užmetus meškerę, žuvis prisiviliočiau, – šypsosi moteris, pirštais grūsdama lervutes į specialią šėryklą. – Esate stiprių nervų moteris. – Nesakykit (juokiasi ir užmeta meškerę). – O tiesa, kad vyrai žvejai tokius dalykus laiko šaldytuve? – Aha. Nelabai patinka, bet ką padarysi. Pirmą kartą į žvejybą kartu su vyru susiruošusi vilnietė Renata nepabūgo mauti ant kabliuko besirangančias lervutes. (L. Pranckevičiūtės nuotr.) – Dažnai žvejojate? – Ne, šiandien pirmą kartą. Įsiprašiau, kad vyras paimtų į kompaniją. Meškerę jau moku užmesti, sugavau ir pirmą žuvelę, bet teko paleisti – per maža. Vyras tik kelias žuvis šiandien pagavo. Mums svarbiau laisvalaikį gerai praleisti, nei žuvies prisigaudyti. – Bet žvejybai visokių įrankių reikia. Ne pigiau būtų žuvies nusipirkti? – Aišku, būtų pigiau. Štai, vyras meškerę pirko, tai net 160 eurų mokėjo. O kiek dar visko reikia… Masalai irgi nepigūs, jų nemažai reikia. Bet žvejyba – labai geras atsipalaidavimo būdas, pabūni prie vandens, ramumoje. Įdomiau pačiai pagauti žuvį nei nusipirkti. – Kaip galvojate, kodėl dažniausiai žvejoja tik vyrai, moterį žvejyboje retai pamatysi? – Nežinau, gal laiko neturi arba nenori su tais „dzykais“ užsiimti (šypsosi). – Kaip manote, ar vyras ir kitą kartą paims jus į žvejybą? – Manau, kad paims. Kad Kėdainiuose kimbažiobriai, žino ir raseiniškiai – Su sūnumi atvažiavom pažvejoti žiobrių. Nevėžyje dar esam gaudę šapalus, raudes, salačius. – Apskritai, daugėja ar mažėja žuvies upėse? – Žymiai mažėja, ir kimba smulkesnės, ne taip, kaip kadaise. – Ką darote su sugauta žuvimi? Pats ruošiate? – Ir pats, ir žmona. Dažniausiai žuvį rūkome, kepame. – Ar yra tekę pirkti parduotuvėje ir grįžus sakyti, kad pagavote žvejyboje? – Ne, tada jau geriau parvažiuoti tuščiomis. Kartais taip būna, – sako raseiniškis Valdas. Atvažiavo net iš Šakių Patogiai kėdėje prie Nevėžio įsitaisęs Valentinas žvejoti į Kėdainius važiavo daugiau nei 100 kilometrų. – Kas atviliojo į Kėdainius? – Žiobriai. Draugų draugai pasakė, kad gerai kimba, sakom, važiuojam. – Ar neapgavo? Tikrai kimba? – Iš ryto tai kibo, dabar jau nelabai. Matot, žiobriai – tokia žuvis, čia jų yra, o valanda praėjo ir jau gali nebūti. Dar stiprus vėjas pakilo. Valentinas iš Šakių vadina save ligoniu, mat žvejoti važiuoja bet kokiu oru ir tuo gali užsiimti net kelias paras. – Naudojat žuvų paieškos prietaisą? – Taip, jei atvažiuoju į nežinomą vietą, nesimato žvejų, nežinau, ar kibs, prie meškerės prisegu specialų paieškos sensorių (beje, jis lietuvių sukurtas) ir telefone per specialią programėlę galiu sužinoti, ar yra čia žuvų, kokiam gylyje, kokia vandens temperatūra. – Matau, kad ir kitokių priemonių bei visokių pašarų turite. Lengva išsirinkti, ką pirkti? – Sunku. Parduotuvėse tiek visokių žvejybos reikmenų yra, kaip kad moterims – rūbų. Ar lengva išsirinkti? Sunku, taip ir mums (šypsosi). – O kam žvejyboje akumuliatorinis suktuvas reikalingas? – Į jį įdedame specialų antgalį pašarams maišyti. Jūs gi tešlą blynams su mikseriu maišote, ne rankomis, taip ir mes, nes rankomis pašarų taip gerai neišmaišysi. – Ar kalbinate žmoną kartu važiuoti žvejoti? – Esu kalbinęs, bet jai labiau patinka, kai yra geras kibimas, užmeti ir iškart trauki, taip sėdėti ir laukti jai nuobodu, neturi tiek kantrybės. O aš galiu net ir kelias paras žvejoti. – Kaip save pavadintumėt – mėgėju ar profesionalu? – Ligoniu (juokiasi). Turiu važiuot žvejot bet kokiu oru, bet kokiomis sąlygomis. Jei neišvažiuoju, kažkaip ne taip jaučiuosi. Šiaip, mes visoje Lietuvoje žvejojame. O plėšriųjų žuvų gaudyti važiuojame į Skandinaviją. – Būnant gamtoje, nebaisu, kad erkės gali įsisiurbti? – Žinot, ir į gatvę išeit baisu, bet eini. Erkių dar neteko pagauti. Tiesa, vieną kartą buvo toks įvykis. Einu per aukštą žolę, žvilgt žemyn, visos kelnės erkėm aplipusios. Nepajautau, kaip tas kelnes nusirengiau ir ėmiau purtyti. Paskui visą dieną buvo nesmagu, atrodo, vis kažkur ropoja. – Kaip manote, Nevėžis – švari upė? – Šiukšlių truputį yra, bet, matot, vanduo kai pakyla, tos šiukšlės ir suplaukia, arba vėjas prineša. Apskritai, gamta dabar švaresnė. Gal ir tos naujos taisyklės padėjo, kad žvejas turi 5 metrų spinduliu aplink savo žvejybos vietą susirinkti šiukšles. Todėl ir vaizdas kitoks. Ne taip, kaip būdavo anksčiau, prieš kokių 10 metų, dabar viskas radikaliai pasikeitę. – O žvejų tradicijos, pavyzdžiui, išgerti po taurelę, gal jau irgi pasikeitusios? – Ne (juokiasi). Medžioklėje, kur yra šaunamieji ginklai, negali nė gramo padaryti, o čia, gamtoje, visai kas kita. Truputį galima. Bet, aišku, jei kas su automobiliu atvyko, tie privengia. Va, atrodo, kažkas ant meškerės užkibo, einu traukt savo laimikio. Vilniečiai grįš su nemažu laimikiu Bene gausiausiai žuvies tądien Nevėžyje buvo pagavęs vilnietis Olegas su draugu. Jų sietelyje – visai nemažos žuvelės. – Kiek leidžia taisyklės, tiek ir paimam – 5 kilogramus. Jei sugaunam daugiau – paleidžiam. Žiobriai gal apie pusę kilogramo kiekvienas sveria. – Tai 10 žuvelių – ir žvejyba baigta? – Taip, arba turim paleisti. – Sako, kad geriausiai ryte žuvys kimba. Tiesa? – Taip, nuo kokios 6 val. – Netingite anksti keltis, juk dar ir atvažiuoti reikia laiko? – Kelionė iš Vilniaus apie 1,5 val. trunka, dar susiruošti reikia, tai keliamės anksti. Bet čia – hobis, mes jau visą Lietuvą esame apvažiavę. – Ko reikia gerai žvejybai, matau, reikmenų visokių turite? – Žvejybai reikia pasiruošti, pagalvoti, ką ir kaip gaudysi, kokį masalą naudosi. Pavyzdžiui, šaltame vandenyje žuvims privilioti labiau tiks koks česnakinis aromatas, šiltame – braškių ar žemuogių kvapo. Apskritai, tų jaukų kokių tik nėra, apstu ir visokių dirbtinių masalų, blizgių… – Seniai žvejojate? – Nuo kokių 5-erių metų. Tėvas žvejojo ir mane paimdavo. – Tai žvejyba iš kartos į kartą eina? – Nebūtinai, bet dažniausiai taip būna. Vaikai ateina, pabando, jei patinka, tai ir toliau žvejoja. Titulinė nuotrauka: Nevėžio pakrantėse – apgultis. Gaudyti žiobrių susirinko žvejai iš skirtingų šalies miestų – Vilniaus, Raseinių, Šakių.