Jonas Stankevičius

Liepos 23–24 dienos kėdainiečius ir svečius pasitiko penkto dainuojamosios poezijos festivalio „Ant Nevėžio kranto“ renginių gausa. Po ilgų epidemiologinių ribojimų mėnesių besidomintieji festivaliu turėjo galimybę kartu su artimaisiais ar bendraminčiais gyvai pasiklausyti V. Stakėno „Baladžių po skrybėle“, A. Giniočio ir trupės, N. Malūnavičiūtės bei O. Ditkovskio taipogi su trupe ir dar gero tuzino iš pusės Lietuvos, įskaitant patį Kėdainių kraštą, atvykusių įvairiausių atlikėjų dai­navimo ir grojimo. Visos muzikinės fiestos pabaigai vakare jau prie laužo vyko naktiniai poezijos skaitymai. Be viso to, šios šventės organizatorė M. Daukšos viešoji biblioteka siūlė ankstesnių dainuojamosios poezijos festivalių filmų ir fotografijų retrospektyvą. Žodžiu, programa labai turtinga.

Kėdainiečių kvartetas

Kadangi išbūti nuo pradžios iki galo turėjau galimybę tik paskutiniuose dviejuose festivalio antros dienos renginiuose, tai savais įspūdžiais tik apie juos ir tegalėčiau pasidalinti su skaitytoju, nors galima būtų pradėti nuo trumpo paminėjimo apie šio festivalio progai susibūrusių kėdainiečių kvarteto – A. Rinkevičienės (vokalas ir klavišiniai), L. Žilytės (vokalas ir gitara), A. Žalakevičiaus (vokalas) ir J. Stankevičiaus (vokalas ir saksofonas) – koncerto, sutraukusio bibliotekos kiemelyje prie sumontuotos estrados palei pat upės krantą seniai regėtą minią klausytojų. Sprendžiant pagal gausius aplodismentus ir mano paties vertinimu kėdainiečių pasirodymas buvo puikus ir sutiktas labai prielankiai.

Neda Malūnavičiūtė.

Tarytum Nevėžis ir Smilga išėjo iš krantų

Dabar jau iš atstumo apžvelgiant labiau visaapimančiu žvilgsniu visą antros dienos vakarą, N. Malūnavičiūtės (vokalas, fleita) ir O. Ditkovskio (vokalas, gitara) su trupe koncertas tapo tos dienos, o gal net viso festivalio estetine menine kulminacija. Nežinau ir net neįsivaizduoju, kokių lūkesčių ar pageidavimų galėtų išsakyti atlikėjams net išrankiausias melomanas.

Aidas Giniotis ir Virgis Stakėnas.

Šių abiejų muzikantų gyvo garso koncertų jau buvau išklausęs porą kartų. Jie visada tapdavo ypatingu įvykiu, bet šį kartą jų pasirodymas, akivaizdu, taip pat ir V. Labučio (saksofonas), R. Banio (klavišiniai) ir A. Afinogenovo (bosinė gitara) įsiliejimo dėka tapo dar stipresnis ir paveikesnis. Bendras įspūdis toks, kad jau po trečio ar ketvirto jų atliekamo kūrinio, dažnu atveju lietuvių poetų eilėmis ir O. Ditkovskio aranžavimu, tarytum Nevėžis ir Smilga aukštai išėjo iš krantų ir tvinte užtvindė klausytojus gražiausių pasaulyje garsų bei ritmų tvanu. Muzika, kuri buvo tokia žavinga, elegantiška, pilna fantazijos su netikėtai gražiais išvinguriavimais ir kitais puikumais, kiaurai smelkė viską, per ką gali sklisti garsas. Abejingų neliko, ir klausytojai dar ilgai ir po koncerto skendėjo tos muzikos magijoje. Pagalvojau, kad šis virtuozų ir profesionalų kolektyvas galėtų kuo sėkmingiausiai koncertuoti bet kurioje Europos ir pasaulio scenoje.

Keistuolių teatro trupė.

A. Šulcienė, V. Kochanskytė ir Č. Milošas

Kai festivalis jau aiškiai krypo į gražią pilnaties naktį ir liko patys ištvermingiausi festivalio dalyviai, prasidėjo naktiniai poezijos skaitymai – finalinė festivalio programos dalis. Nors būta baimių, kad po N. Malūnavičiūtės ir O. Ditkovskio ir jų trupės koncerto paskleistos magijos bet kokie kitokie muzikiniai ar poetiniai bandymai blanks, nežinau kaip, bet taip neatsitiko. Paskutinis šventės programos numeris greitai pradėjo įgauti savąjį spindesį. Laužo ugnies šviesoje vis intarpais nuskambant švelniems virtuoziškojo S. Krinicino grojamos gitaros garsams ir padeklamavus gerbiamai anykštėnei A. Šulcienei A. Baranausko „Anykščių šilelio“ ištrauką ir A. Venclovos „Tėviškę“ ir tarus prakalbėlę, dalyviai ir klausytojai jau niro į kitokią poetinio vyksmo nuotaiką. Žinoma, labiausiai prie tokio virsmo prisidėjo aktorės V. Kochanskytės talentas, kurį pervertinti sunku, o nepakankamai įvertinti neatleistina. Net nepajutau, spėju, ir kiti taip pat, kaip įnikau į aktorės pasakojimus ir deklamuojamus tekstus, iš pradžių aukštaitiškus, kas, beje, rodos, puiki improvizacija, profesionaliosios aktorės pasitelkta tam, kad būtų dermė su anksčiau deklamavusia 89 metų poezijos mylėtoja A. Šulciene, ir tam, kad vėliau reikiamam fone pagarbiausiai būtų pristatytas mūsų kraštietis Česlovas Milošas, kurio 110 gimimo metinėms ir buvo skirti aktorės deklamuojami ir analizuojami Č. Milošo eilėraščiai ir būtų pasidalinta prisiminimais apie poeto gyvenimą, ir būtų atsakyta, kodėl ir už ką reiktų mylėt poetą.

Danielė Paužaitė, Jonas Stankevičius. Kėdainiai.

Beje, man atrodo, kad poetą Č. Milošą reiktų labai vertinti jau vien už tai, kad jis drąsiai pareiškia, jog Lietuva jam visada buvo laimės šalis. Atkreipkim dėmesį, tai sako ne politikas ir tai, ką mes patys apie savo šalį, ko gero, negalvojame, nors turėtume. Grįžtant prie aktorės talentų ir nuopelnų. Argi ne nuostabus aktorės pilietiškumas – prisimenu jos ugningai deklamuojamus patriotinius eilėraščius Kėdainių miesto stadione Sąjūdžio metais. Beje, pirmuose mitinguose dalyvauti irgi reikėjo išdrįsti…

Piat Baars, Olandija.

Šaunieji, šmaikštieji, originalieji…

Taigi, naktiniai poezijos skaitymai tęsėsi. Mikrofoną po tris sykius ir, deja, vis senkančią auditoriją dar gavo kauniečiai E. Janušaitis ir jo draugas skulptorius S. Straigis su puikiu eilėraščiu apie madą, kuri vis pabėga, bet finale ima ir persigalvoja. Šiaulietis J. Bartkus su savo eilėmis, kur „daug rytojaus ir mažai vakarykščio“. Jonaviečiai – šaunieji, šmaikštieji, originalieji ir kitokie „Mirusių poetų draugijos“ nariai T. Vyšniauskas, R. Čičelis, M. Švėgžda ir F. Paulauskas. Pastarasis, beje, teigė, kad tikrasis poezijos skaitymas vyksta ramioj aplinkoj su tekstu prieš akis, bet pats tai, ko gero, visiškai paneigė, nes skaitė taip įtaigiai, kad jo eilių žodžiai tiesiog surakino klausytojų dėmesį. Kėdainiams šį sykį atstovavo N. Visockė, josvainiškė R. Atkucevičienė, dotnuviškė J. Abarienė, Z. Zokaitytė, D. Šulcas, R. Stankevičienė bei šio straipsnelio autorius.

89 m. Adelė Šulcienė pradėjo Naktinius poezijos skaitymus.

Negalima nepaminėti, kad bet kokių panašių festivalių nuopelnas tas, kad žmonės be kitų malonių įgyja neįkainojamą bendrumo jausmą. Už visa tai reiktų dėkoti festivalio sumanytojai ir organizatorei L. Žilytei, bibliotekos personalui ir festivalio rėmėjams: savivaldybei, „Lifosai“, „Daumantams“, ūkininkui Š. Šiušei, „LTP Group“, „Forterai“, taip pat „Linėjai“, „Pelėdos baldams“. Reikėtų tikėti, kad jų parama sugrįš kažkokiu būdu ir jiems patiems, jei festivalis ir toliau augs ir pritrauks vis daugiau miesto svečių.

Naktiniai poezijos skaitymai.

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.