Daugybę šeimų išskyręs, draugų bei artimųjų palaidojęs alkoholizmas – liga, apie kurią vis atviriau kalbama, tačiau ne viskas dar žinoma. Ar alkoholikas turi valią? Kodėl tiek mažai žmonių pasveiksta? Kaip elgtis artimiesiems? Ko griebtis, kai nebėra už ko? Ir ar antrąjį šansą gyventi turi kiekvienas žmogus?
Vienintelė sąlyga – norėti
Žinią, kaip būtų galima padėti sau ar artimajam, mielai skleidžia Kėdainių anoniminių alkoholikų grupė „Taškas“, spalio mėnesį pakvietusi į atvirą susirinkimą „Kas buvo, kas vyko, kaip yra dabar?“ Jo metu pristatyta šios savanoriškos, neturinčios griežtos organizacinės struktūros draugijos veikla, pasidalinta priklausomybę turinčių žmonių istorijomis.
Į Anoniminių alkoholikų (AA) draugiją įeina vyrai ir moterys, kuriuos sieja bendras tikslas: blaiviai gyventi patiems ir padėti kitiems alkoholikams, prašantiems pagalbos, mesti gerti. Vienintelė sąlyga tapti AA draugijos nariu – noras mesti gerti.
Anoniminiai alkoholikai nėra religinė organizacija. Jie nepropaguoja jokio konkretaus medicininio požiūrio, nors bendradarbiauja su medicinos specialistais ir religijų atstovais. Grupės išsilaiko iš pačių dalyvių įnašų. Draugija nesusijusi su sektomis, tikybomis, politika, organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštarauja.
Pirmoji AA draugija įkurta JAV 1935 m. Grupės įkūrėjais laikomi verslininkas Bilas ir daktaras Bobas. Ši draugija 1988 m. pasiekė ir Lietuvą. Pirmoji grupė Lietuvoje įsikūrė padedant amerikiečiams.
Kėdainiuose AA grupė veikia jau dvidešimt šeštus metus. Neseniai įsikūrė dar viena AA grupė. Yra du vienijantys dalykai – liga ir programa. Jau pirmuosiuose susirinkimuose naujiems nariams teks išgirsti apie Dvylika žingsnių, Dvylika tradicijų, Didžiąją knygą, atkryčius ir daug kitų specifinių sąvokų, vartojamų AA.
Dvylika žingsnių yra asmeninio sveikimo nuo alkoholizmo programos pagrindas. Juose išdėstyti požiūriai ir nuostatos, kurie padėjo pirmiesiems AA nariams pasiekti blaivų gyvenimo būdą. Tačiau šie žingsniai jokiu būdu nėra privalomi.
Šiandien su skaitytojais dalijamės grupės atvirame susirinkime išgirstomis mintimis.
Alkoholizmas – liga
Alkoholizmas – alkoholinė narkomanija, liguistas potraukis (priklausomybė) gerti alkoholinius gėrimus. Alkoholizmas gali būti apibrėžiamas kaip alkoholinių gėrimų vartojimas, trikdantis normalų žmogaus asmeninį, šeimyninį, socialinį ir darbinį gyvenimą.
Akivaizdžiausias alkoholizmo požymis – liguistas, nenuvaldomas noras išgerti. Savo poreikio nepatenkinęs asmuo darosi irzlus, piktas, agresyvus.
Alkoholikas – tai ne tik tas, kuris drebančiomis rankomis siekia stiklinės su alkoholiu, tai gali būti ir žmogus, kurį kasdien matai, kuris, atrodo, kažkiek išgeria, tačiau stengiasi nuo kitų (ir dažnai nuo savęs) paslėpti, kad jau nebesugeba nustoti gerti ir save kontroliuoti. Beje, kaip ir narkomanas, toks žmogus liks alkoholiku visą gyvenimą, nes potraukis alkoholiui jau niekada nebeišnyks.
Nuo malonumo iki siaubingos priklausomybės
Alkoholizmo yra baiminamasi, jis smerkiamas, tačiau negerti taip pat yra „nenormalu“. Alkoholis, kaip bet kuris narkotikas, turi „malonų“ poveikį, prie kurio žmogus greitai prisiriša. Su alkoholiu žmonėms tampa lengviau bendrauti, be jo daug kas nebemoka atsipalaiduoti, pradėti pokalbio su aplinkiniais. Taigi „kabliukų“, kurie traukia gilyn į alkoholizmą, netrūksta, ir didžiausias pavojus yra tas, kad nėra viešai priimto suvokimo, kad bet koks alkoholio vartojimas yra pavojingas, ir „saugių“ dozių nėra.
Pastebėti gresiančią priklausomybę pačiam nėra lengva, o net ir pastebėjus – gėda prisipažinti. Neretai bandoma kontroliuoti alkoholio vartojimą, tačiau retai galvojama apie visai greta tūnančią baisią ligą.
„Mano gėrimo kelias prasidėjo nuo 16 m. Linksmybėse „dalyvaudavo“ alkoholis. Niekada neatsisakydavau, kai draugai pakviesdavo, patikdavo ta apsvaigimo būsena. Kol buvau jauna, pagirių ir „daugiadienių“ nebūdavo, juk organizmas jaunas, stiprus, bet kažkada visiems turi būti pradžia. Turbūt mano pradžia buvo tuomet, kai pirmą kartą neatėjau į darbą. Ne dėl to, kad sveikata buvo bloga, o dėl to, kad buvo gaila palikti pilną stalą „gėrybių“ ir draugus. Tąkart pamelavau be jokios sąžinės graužaties, kad serga artimasis. Nežinau, kas turėjo tam įtakos, kad aš pasinėriau į alkoholį. Motyvuodavau tuo, kad man reikia pailsėti, reikia atsipalaiduoti. Alkoholizmas yra kūno ir proto liga, taigi mano protas sakė, kad aš teisi, kas čia tokio, kad esu išgėrusi, kalti visi aplinkiniai. Nematydavau savo klaidų absoliučiai. Tad savaitgaliniai gėrimai vis ilgėjo, kol galiausiai ir į darbą pradėjau eiti išgėrusi…“
Pasiekti dugną
Supratimas ateina per bejėgiškumo pripažinimą. Daugeliui reikia pasiekti dugną vienatvėje, kad pabandytų spirtis. Vidinis siaubas ir kraupios realybės suvokimas, tai atspirties taškas. Nuo to laiko dingsta noras gerti, atsiranda noras gyventi kitaip.
„Po kelių nesėkmingų bandymų mesti gerti save mintyse nurašiau, sakiau sau, esu beviltiškas. Taip dreifavau keliolika metų. Paskui pradėjau matyti aplinkui savo draugus, mirštančius nuo alkoholio. Tada man vėl kilo mintis kabintis už blaivybės šiaudo. Buvau pasiryžęs viską atiduoti, kad tik negerčiau. Valiau organizmą, gėriau vaistus, kodavausi, labai tuo tikėjau ir labai kabinausi į gyvenimą. Viskas ėjosi kaip iš pypkės pustrečių metų. Sutvirtėjau, dirbau, turėjau daug pinigų. Kaip daugelis mūsų, kurie paslydo ne kartą, pagalvojau, kad jau moku gerti. Pamaniau, kad viskas susitvarkė. Pradėjau gurkšnoti, bet tai buvo apgaulinga euforija. Slydau į duobę, kol vienu momentu atsidūriau dugne, gėriau daugiau kaip dvi savaites, tai buvo mano rekordas. Atsitokėjau pažiūrėjęs į veidrodį, nes pamačiau nieko nemąstantį žmogų…“
Pražūtis ateina nepastebimai
Visi anoniminiai alkoholikai tvirtina, kad alkoholikais tampama nepastebimai. Viena kita taurelė, vis didesnė ir dažniau. Vieni priežastis, pastūmėjusias gerti, skiria socialinei aplinkai, kiti mato jas savyje, treti – genuose, ketvirti – visų šių veiksnių komplekse. Tačiau visi sutinka, kad sergant alkoholizmu, gijimo pradžia laikomas tas momentas, kai žmogus sąmoningai pasirenka visavertį gyvenimą, o ne lėtą merdėjimą.
„Man buvo 16 metų, įdarbino mane kolūkio lentpjūvėje. O ten, tarybiniais laikais, kaip žinote, visi, visur ir visada gėrė. Dabar jau mažiau. Vynai, „vaisiukai“… nuolat stovėdavo butelis, niekas griežtai nežiūrėjo tuomet į girtavimą, svarbu, kad darbas eidavosi. Dėl „vyriškumo“ ir aš gėriau. Pražūtingo poveikio iš pradžių nesijautė, būdavo euforija, jėgų suteikdavo. Paskui perėjau į statybas. Ir vėl visi gėrė aplinkui… ir aš gėriau kartu. Bet nesuvokiau, kad tai pražūtinga. Buvau jaunas, to pagirių sindromo nebuvo.
Atėjo metas, kai pradėjau jausti pagirias. Sukūriau šeimą. Dar apie dešimt metų gėriau iš inercijos. Pradėjo šlubuoti ir atmintis, gerdavau iki nugriuvimo, neatsimindavau, kaip grįždavau namo, būdavo bjauri būsena. Ėmiau prarasti darbus vieną po kito. Visur gerdavau, kartu su kitais. Buvo tokie laikai. Vyrai gėrė, siaubingai gėrė…“
Kaip sustoti?
Manote, kad alkoholikas nenori sustoti gėręs, kad jam trūksta tik valios tai padaryti? Taip nėra. Net artimiausi žmonės nesupranta, kad alkoholizmas – tai liga, kad pavargęs nuo gėrimo alkoholikas norėtų nebegerti, tačiau nesugeba ir negali sustoti, nes nežino, kaip tai padaryti.
„Pamenu, vieno užgėrimo metu kaip guminis plavinėjau bendrabučio, kuriame gyvenau, koridoriais, kol didžiulė, visuotinė, visai nesuprantama baimė akimirksniu užvaldė visą mano esybę. Pasijutau kaltas, nereikalingas nei sau, nei kitiems. Protu suvokiau, kad žudau save ir artimuosius, bet negalėjau pasipriešinti mane valdžiusiam potraukiui gerti. Negalėjau ir nenorėjau priešintis ar ieškoti kokios išeities. Gyvybės instinktas vertė bėgti, bet kur. Atsidariau laiptinės langą ir iššokau… Nerūpėjo, koks aukštas, kas apačioje, svarbu buvo pabėgti ir išsivaduoti. Suprasdamas, kad atsidūriau gyvenimo paraštėje ir nepajėgiu iš ten išsikapanoti, mėginau nusižudyti, tačiau bandymas buvo nevykęs. Pradėjau dar smarkiau gerti. Atsitokėti privertė mamos žodžiai: „Man geriau būtų tave palaidoti – paverkčiau ir nusiraminčiau.“
Padeda dvasinis gijimas
Jėga, kuri gali realiai padėti – anoniminių alkoholikų bendrija, kurioje žmonės dalijasi savo patirtimi, palaiko vienas kitą, siekdami išspręsti šią baisią problemą. Pastebėta, kad žmogus, turintis priklausomybę nuo alkoholio, atvirai ir nuoširdžiai bendraudamas su kitu tokiu pat žmogumi, tos savybės tarsi netenka, maniakinis noras gerti dingsta, atsiranda kita galimybė – negerti, laisvė nuo alkoholio. Nepakanka alkoholizmu sergančiam žmogui tik negerti. Būtina gydyti sužalotą sielą.
Alkoholizmas nesirenka nei profesijos, nei lyties, nei amžiaus. Visi AA nariai pripažįsta – alkoholizmas yra priklausomybė, su kuria jiems teks susitaikyti ir gyventi iki paskutinės dienos, nes nuo jos nepasveikstama. Anoniminiai alkoholikai puikiai suvokia negalintys pakelti nė vienos taurelės, nes atsinaujintų mirtinai pavojinga liga – alkoholizmas.
„Dėkinga turbūt esu pirmiausia Dievui, kuris mane laiku sustabdė ir laiku parodė, kur turiu kreiptis. Kad aš susivokiau, ką darau ir esu be galo dėkinga savo draugams, su kuriais esu šiandieną, kurie mane labai palaiko, sustiprina. Aš nepraradau vaikų, šeimos, aš esu čia, nors galėjo būti ir blogiau.“
„Nuo ko prasidėjo mano tikra blaivybė? Dalyvaujant „Minesotos“ programoje reikėjo du kartus per savaitę nueiti į AA susirinkimus. Pradžioje buvau stebėtojas. Žiūrėjau skeptiškai. Tačiau stebėdamas žmones kažką pajutau, pradėjau analizuoti, po to supratau, kad reikia pabandyti kalbėti ir man. Kažkaip prabilau, papasakojau savo istoriją. Pajutau lengvumą ir apsivalymą, tapo lengviau kvėpuoti, nuskaidrėjo mąstymas. Tai buvo mano pradžia, kai supratau, ką reiškia AA susirinkimai. Pirmą kartą pas kėdainiečius atėjau prieš dvejus metus, visi veidai buvo nauji. Galvojau, kaip aš čia pritapsiu. Bet, kai prabilau, viskas stojo į vėžes. Pradėjome bendrauti. Čia mes visi esame vienas kitam psichologai…“
„Pirmą kartą manęs niekas negydė, nemoralizavo ir nemokė. Manęs nieko neklausinėjo ir nepatarinėjo. Jiems buvo visai nesvarbu, kas ir koks aš, kokios mano pareigos, pajamos, religija… Jei neatsigėrei ir nori dar, tai gerk. Čia tik tavo reikalas. O štai jeigu nori būti ir gyventi blaiviai, – tai mūsų visų reikalas, būk su mumis. Tiesiog mane priėmė, ir aš pritapau! Tai buvo labai daug. Aš galėjau būti toks, koks esu. Man nebereikėjo kaukių, galėjau būti laisvas, kiek pats sau leidau. Tai buvo fantastika! Atsirado tikra draugystė ir nuoširdūs, partneriški santykiai. Nauja patirtis įgalino pažinti ir išlaisvinti naujus jausmus, sąvokas ir vertybes. Kuo dar vakar didžiavausi, šiandien tapo gėda, ko siekiau – pradėjau stengtis atsikratyti. Niekas nemokė ir nenurodė tempo, kuriuo turėčiau gilintis į AA programą. Neprimetė religijos ar apeigų, neįtraukė į jokius sąrašus.“
Mokosi gyventi iš naujo
Deja, vyrui (moteriai) nustojus gerti, rūpesčiai šeimoje nesibaigia. Žmonėms reikia iš naujo mokytis gyventi kartu. Ne kiekviena moteris sugeba vyrui atleisti už sugriautą gyvenimą. Susirinkime kalbėjusi alkoholiko žmona sakė, kad kol vyras gėrė, ji galvojo, jog tai tik jo vieno problema. Kai vyras nustojo gerti, moteris nustebo, kad keistis reikia ir jai pačiai. Šeimoje atsiradus vienam alkoholikui, gydytis tenka visai šeimai. Dėl to yra įsikūrę Al-Anono šeimos grupės tiems, kam reikia padėti. Al-Anon – tai alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija. Jos nariai dalijasi vieni su kitais patirtimi, ištverme, viltimi.
AA grupė „Taškas“ renkasi adresu Radvilų g. 4-3, Kėdainiai. Susirinkimai vyksta: II–IV nuo 19 val., VI nuo 17 val., VII nuo 11 val., kontaktinis tel. 8 643 55 161, el. paštas: taskasaa@gmail.com
Įsikūrė dar viena AA grupė
Kėdainiuose įsikūrė dar viena Anoniminių alkoholikų grupė „Septyni“, adresas Radvilų g. 25. Susirinkimai vyksta I, III, V nuo 19 iki 21 val. Daugiau informacijos tel. 8 673 78 586.
„Grupė įkurta siekiant sveikti ir padėti sveikti kitiems. Šiandien esu blaivi beveik 3 metus. Per tą laiką gyvenimas tapo kitoks – gyvenu, o ne egzistuoju, kiekvienas gyvenimo išbandymas ateina ir praeina be taurelės. Kažkada net neįsivaizdavau, kad galima tiek laiko negerti. Negalėjau išverti ir trijų dienų ar savaitės, o šiandien tie metai be taurės atrodo tokie prasmingi. Sveikstu, o ne girtėju, keičiasi požiūris į daugelį dalykų, visos pamokos atneša prasmę. Tai gaunu tik iš AA. Mielieji, nebijokite pripažinti savo ligos ir ateiti, tereikia tik vieno noro – nustoti gerti.
Kai pirmą kartą įžengiau pro AA grupės duris, mane priėmė su meile, šiluma, AA nariai tapo draugais, antra šeima… Džiaugiuosi atradusi tikrąjį gyvenimo skonį, o su manimi kartu džiaugiasi, palaiko ir myli mano artimieji. Tai labai svarbu. Turiu viltį ir tikėjimą, kad alkoholizmas, kad ir kokia klastinga, pražudžiusi daug žmonių, liga bebūtų, įveikiamas. Džiaugiuosi, kad padedama AA, galiu sveikti ir mokytis gyventi“, – laiške „Kėdainių mugei“ rašo šios grupės narė Brigita (vardas pakeistas – red. pastaba).
Dėkojame abiem AA grupėms už pasitikėjimą, džiaugiamės jų sėkmės istorijomis ir drąsa keisti gyvenimą. Tikimės, kad prisidėsime prie jų tikslo – padėti kitiems kenčiantiems nuo alkoholio kraštiečiams.
Parengta pagal AA grupių informaciją
