Anglijos Karališkojo muzikos koledžo pianistė Lauryna: sėkmingos karjeros paslaptis paprasta – begalinė meilė muzikai

Justina Šveikytė

„Nepamenu nė vienos dienos, kad gailėčiausi pasirinkusi sceną ir nenorėčiau muzikos. Kartais net svarstau: galbūt mano atmintis blokuoja kokį nors prisiminimą, nes tikrai nepamenu dvejonių, noro mesti muziką, jausmo, kad ši veikla mane išsunkė“, – pasakoja Kėdainiuose gimusi Lauryna Šablevičiūtė, Karališkojo Šiaurės muzikos koledžo Mančesteryje (Jungtinė Karalystė) pianistė koncertmeisterė ir dėstytoja.

Muzikoje ir natose Lauryna augo nuo mažens. Jos šviesaus atminimo tėtis Vaclovas Šablevičius buvo ilgametis Kėdainių miesto chorvedys ir muzikos mokyklos smuiko mokytojas. „Žodžiai Šablevičiaus, muzika Šablevičiaus, diriguoja Šablevičius“ – tokiais žodžiais prasidėdavo įvairių kolektyvų pasirodymai Kėdainiuose.

„Mano mama Marija taip pat buvo nepėsčia – nors muzikinio išsilavinimo ji ir neturi, tačiau labai gerai dainuoja, – sako Lauryna. – Dainuodavo abu su tėčiu – jų dainos man ryškiausias vaikystės ir paauglystės švenčių prisiminimas.“

Tėčio misiją šiandien tęsia Laurynos vyresnis brolis Edvinas, smuiko meno mokantis Kėdainių miesto jaunimą. Su Edvinu susijęs vaikystės pasirinkimas, pasak Laurynos, veikiausiai ir nulėmė jos karjeros kelią. Kadangi Edvinas pats jau grojo smuiku, mažąją sesę jis pastūmėjo rinktis fortepijoną.

„Jis liepė pasakyti tėčiui, kad aš pati noriu groti ne smuiku, o fortepijonu. Edvinas tokį variantą pasiūlė tikėdamasis, kad užaugę galėsime groti duetu. Gal ir bandė tėvelis smuikelį įbrukti, bet aš nesutikau“, – prisimena Lauryna.

Šeimos genuose užkoduotas muzikalumas, žiupsnis talento, aistra instrumentui, užsispyrimas ir darbštumas, – visa tai susideda į sėkmingos muzikinės karjeros formulę. Na o jeigu muzikai atsiduodi visa širdimi – aplinkiniai netrunka tai pajusti.

Tokia yra ir Laurynos sėkmės istorija, atvedusi ją į prestižinį Karališkąjį Šiaurės muzikos koledžą viename svarbiausių Anglijos miestų Mančesteryje. Jame lietuvė ne tik dirba pianiste koncertmeistere, bet ir moko vaikus fortepijono meno, o egzaminų sesijų metu vertina ir kitų universitetų atlikėjus.

Pirmieji „stojamieji“ – vos septynerių

Gimtuosius namus Lauryna paliko stuktelėjus septintajam gimtadieniui, įveikusi stojamuosius egzaminus į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą.

„Neseniai su Edvinu prisiminę kalbėjome apie perklausą, stojant į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tuo metu brolis sėdėjo auditorijoje ir klausėsi, o aš fortepijonu grojau pjesę. Vadinasi, tėvelis mane groti buvo pamokęs, nors atmintis ir ištrynė momentą, kaip, kur ir kada pirmą kartą spustelėjau klavišus“, – pasakoja Lauryna.

Muzikalioji septynmetė be didesnių kliūčių įstojo į prestižinę sostinės menų mokyklą, tačiau pradžioje – ne į išsvajotą fortepijono, bet į chorvedybos klasę.

„Po trejų chorvedybos metų stipraus charakterio tėvelis atvažiavo į mokyklą ir nukirto: „Arba Lauryna eis į fortepijono klasę, arba aš ją pasiimsiu namo.“ Buvau mikliai pervesta į fortepijono klasę pas pačią geriausią mokytoją, kokią tik galima įsivaizduoti – Jūratę Teresę Karosaitę“, – prisimena Lauryna.

Ar septynerių metų vaikui toks drastiškas pokytis – persikraustymas 150 km atstumu nuo Kėdainiuose likusių tėvų ir pusiau savarankiškas gyvenimas internate Vilniuje – nebuvo šokiruojantis?

„Priešingai – jaučiausi laiminga iki dangaus. To aš labai norėjau. Matyt dėl to, kad nuo mažumės jaučiau poreikį visur ir visada muzikuoti, lįsti į sceną, vos tik pasitaikydavo proga.

Šiandien manau, kad tokiu elgesiu aplinkinius galimai stipriai erzindavau, – juokiasi pašnekovė. – Brolis iki šiol prisimena mane mažytę dainuojančią su morka rankoje.“

Pasak Laurynos, tėvai neturėjo kitos išeities – tik išleisti į Vilnių vienintelę dukrą, niekaip netilpdavusią savame kailyje.

Kita priežastis, kodėl ji taip veržėsi išvykti į didelį menkai pažįstamą miestą – brolio pavyzdys ir įtaka. Devyneriais metais vyresnis Edvinas tuo metu jau mokėsi J. Gruodžio konservatorijoje Vilniuje.

„Edvinas ten studijavo, o aš norėjau sekti paskui jį. Aš tiesiog dievinau savo brolį ir dievinu jį iki šiol. O jis jau tada manimi labai rūpinosi“, – pasakoja Lauryna.

Gyvenimas internate ir pamokos nuo ryto iki vakaro Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje nuo septynerių nuo mažens Laurynai išugdė dvi svarbias savybes – atsakomybę ir savarankiškumą.

„Grafikas internate buvo labai griežtas. Anksti keldavomės pusryčių, turėdavome lovas pasikloti, pamokas lankyti – tikrai išmuštravo“, – prisimena Lauryna.

Į Škotiją išvyko metams – užsienyje „užsiliko“ jau 25-erius

1998 m. Lauryna užbaigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesorės Birutės Vainiūnaitės fortepijono specialybės klasėje. Netrukus po to sekė iškovota pirmoji vieta koncertmeisterių konkurse.

Koncertmeisterio dėstytoja Irena Uss-Armonietė pasiūlė Laurynai imtis naujo išbandymo – išvykti į stažuotę Škotijos Karališkojoje akademijoje. Ši įstaiga kaip tik dairėsi talentingų koncertmeisterių Lietuvoje.

„Tau labai gerai sekasi, važiuok metams. Pasitobulinsi, įgausi patirties, pramoksi kalbą ir grįši toliau studijuoti magistro Lietuvoje“, – siūlė dėstytoja. Energingosios ir smalsiosios iš Kėdainių kilusios merginos ilgai įkalbinėti nereikėjo. Lauryna užpildė paraišką ir išvyko.

„Taip ir atsiradau Škotijoje. Koncertmeisterio darbas buvo geras, dėstytojai mus lietuvius labai puikiai paruošė ir buvo patenkinti mūsų darbu“, – pasakoja Lauryna.

Tiesa, Škotijoje Lauryna gyveno drauge su kitomis merginomis iš Lietuvos, todėl nuolat sukosi tame pačiame socialiniame burbule ir anglų kalbą išlavino tik minimaliai.

Kadangi savo užsibrėžto tikslo pianistė nesijautė pasiekusi, sulaukusi pasiūlymo pasilikti antriems metams, tam ji pasiryžo be didesnių abejonių.

„Iš šiandienės perspektyvos manau, kad jeigu pirmuosius metus būčiau gyvenusi kitaip, t. y. išmokusi užsienio kalbą, iš arčiau pažinusi Škotijos kultūrą, greičiausiai sakyčiau „užtenka“. Tačiau iš tų pirmųjų metų nepasiėmiau visko, ko tikėjausi, todėl pratęsiau kontraktą“, – dėsto tautietė.

Likusi Škotijoje antriems metams, Lauryna sėmė gyvenimą pilnomis saujomis: įsiliejo į vietos bendruomenę ir kultūrą, intensyviai mokėsi anglų kalbos, sutiko savo būsimą sutuoktinį britų kompozitorių Stepheną Davismooną ir galiausiai Karališkojoje Škotijos Akademijoje įgijo fortepijono solistės magistro laipsnį.

Po didelių išbandymų atėjo jos valanda

Škotijoje prabėgo pirmieji trylika Laurynos metų emigracijoje – čia ji sukūrė šeimą ir susilaukė pirmagimės dukros Doros.

2011 m. Stephenas gavo darbą Jungtinės Karalystės mieste Mančesteryje ir šeimos gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu.

„Viskas keitėsi – reikėjo palikti už nugaros viską, kas buvo sukurta per tiek metų Škotijoje, persikraustyti gyventi į Angliją, man – dar ir dairytis naujo darbo. Tuo pačiu sulaukėme ir šeimos pagausėjimo – sūnaus Lanco. Tad pradžia Anglijoje buvo pakankamai sunki. Kuriam laikui buvau likusi namuose, auginau Lancą. Savotiškas didelių išbandymų metas“, – prisimena Lauryna.

Ūgtelėjus sūnui, į darbo rinką sugrįžti besiruošianti Lauryna sužinojo, kad Mančesteryje įsikūręs Karališkasis Šiaurės muzikos koledžas ieško pastiprinimo.

Nors pradžioje siūlomas kontraktas nebuvo daug žadantis, bet muzikos ir akademinio pasaulio žmonės žino nerašytą taisyklę: ne kontrakto dydis lemia ateitį, o tai, kad įkėlus koją į šią įstaigą, atsiveria labai platūs horizontai.

„Pamažu įsivažiavau. Įsidarbinau, pradėjau dirbti ir groti šiame koledže, tuo pačiu mezgėsi kontaktai. Iki tol manęs ir mano sugebėjimų Mančesteryje niekas nežinojo. Kitaip tariant, Anglijoje teko viską įrodinėti iš naujo“, – atvirauja Lauryna.

Lietuvoje užgrojo po 10 metų pertraukos

Nepaisant to, kad didesniąją savo gyvenimo dalį Lauryna jau praleido už Lietuvos ribų, ji vis tiek gimtąja kalba bendrauja be akcento, o ir nutolusi nuo gimtinės ji nesijaučia. Tai, pasak iš Kėdainių kilusios atlikėjos, lemia narystė Mančesterio „Žemynos“ lietuvių bendruomenėje ir nuolat palaikomas artimas ryšys su artimaisiais Lietuvoje.

Kasmet Lauryna lanko Kėdainiuose gyvenančią mamą ir vyresnio brolio Edvino šeimyną bei šaknis Šeduvoje įleidusį jaunėlį brolį Donatą su šeima.

„Turiu pasakyti, kad Donatas taip pat labai muzikalus, yra baigęs Kėdainių muzikos mokyklą, bet jis nenorėjo tapti muzikantu. Jis dirba Lietuvos Kariuomenėje ir yra vienas patriotiškiausių žmonių, kuriuos pažįstu. Beje, Donato dukra Rugilė groja tūba, koncertuoja – senelio genų niekaip neišmuši“, – pastebi ne kartą Lietuvoje koncertavusi, su Vilniaus ansambliais pasirodžiusi Lauryna.

Tiesa, šiemet nuo paskutinio pasirodymo Lietuvoje būtų sukakęs dešimtmetis, tačiau pavasarį Lauryna išpildė priešpandeminį pažadą ir su scenos partneriu Nicholu Ashtonu surengė pasirodymus Vilniuje ir Kaune.

Duetą keliai suvedė 2008 m., kai jiedu buvo pakviesti kartu koncertuoti Glazgo (Škotijos) universiteto šiuolaikinės muzikos festivalyje „Sound Thought“.

Skirtingai nei daugelis fortepijoninių duetų, Laurynos ir Nicholo duetas „Re:Sono“ kūrinius interpretuoja kaip solistų tandemas.

„Duetas „Re:Sono“ su Nikolu ir gimė dėl šios priežasties – tam, kad kompozitoriai galėtų daugiau kurti dviem fortepijonams. Dažniausiai partijos kuriamos vienam instrumentui arba duetui su violončele ar smuiku, tad kurti muziką dviem fortepijonams suteikia kompozitoriams visišką laisvę.

Du fortepijonai – tarsi mini orkestras, nes jie visiškai skiriasi nuo to, ką gali padaryti vienas fortepijonas su dviem ar net keturiomis rankomis. T. y., galimybės – praktiškai neribotos, jos padvigubėja, jeigu ne patrigubėja – pasakoja Lauryna. – Abu tikime tuo, kad šiuolaikinė muzika vis dėlto turėtų būti išgirsta, kad jaunieji ar tiesiog mažiau žinomi kompozitoriai taip pat kurią kokybišką muziką, ir tai mums labai svarbu.“

Na o kaip gi „Re:Sono“ duetas buvo klausytojų sutiktas fortepijonų salone „Organum“ Vilniuje ir VDU Muzikos akademijos koncertų salėje Kaune?

„Publikos koncertuose nebuvo daug – nėra taip, kad koncertuotum arenose. Tačiau, pavyzdžiui, nuo populiariosios muzikos kamerinės aplinka tuo ir skiriasi – mažesnėmis salėmis, išskirtine nedidele publika ir nepaprasto intymumo jausmu, – atskleidžia Lauryna. – Mano tikslas niekada nebuvo klausytojų koncerte kiekis. Man absoliučiai vienodai, kiek žmonių atėjo į pasirodymą, nes tek pat savęs atiduodu ar vienas klausytųsi, ar šimtas žmonių. Tikslas yra paliesti kiekvieną, atėjusį į pasirodymą. Regis, Lietuvoje tai mums pavyko.“

L. Šablevičiūtės ir N. Ashtono fortepijoninio dueto „Re:Sono“ koncerto Lietuvoje įrašą išgirsti galite Lrt.lt mediatekoje https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000276250?fbclid=IwAR18o2iZVGZQIwM85Ng1h5zYjh-GO_uBUFvXo5rOyFkD1PZ-PUjr2QVfrdU

Lietuva širdyje užima pirmą vietą

Lauryną su Lietuva sieja ne tik joje likę gyvenanti artimieji, bet ir sentimentai bei visas bagažas prisiminimų. Pasak pianistės, būtent gimtoji šalis jos širdyje užima pirmąją vietą.

„Anglija man yra namai, darbas ir šeima, bet kiekvieną kartą, kai parvažiuoju į Lietuvą, toks jausmas, kad net nebuvau išvažiavusi. Nesijaučiu kažkokia svetima, ar kad man čia būtų ne vieta.

Mano gyvenimą galima išskirti į dvi dalis – lietuviškąją ir britiškąją, ir abi jos man svarbios ir turtingos, su daug patirčių, daugybe nuostabių žmonių.

Paklausta prieš penkerius metus, sakyčiau, kad svarbesnė – Lietuva. Bet Anglija per pastaruosius trejus–ketverius metus pasidarė labai svarbi, kalbant būtent apie profesinį kelią, nes čia pagaliau pasijaučiau įvertinta.

Nėra taip, kad Lietuvoje jausčiausi nevertinama, tačiau šis ypatingas įvertinimo jausmas iš tiesų pridėjo daug meilės Anglijai. Toji meilė nėra surišta su Anglija kaip šalimi – ji tiesiog susijusi su aplinkybėmis, su idealiomis sąlygomis daryti tai, ką trokštu labiausiai. Lietuva – mano širdies šalis, tad visur ir visada, kur tik galiu, pasirodydama būtinai „įkišu“ ir lietuviškų kūrinių.“

Dviejų stiprių karjerų būti negali?

Paklausta, kaip gi pavyko savo muzika ir talentu užkariauti britų širdis, su BBC filharmonijos simfoniniu bei Halle orkestrais bendradarbiaujanti pianistė tikina, kad universalaus recepto sėkmei nėra.

Pasak Laurynos, jeigu scenoje nuoširdžiai pristatai tai, ką myli labiausiai – o ji labiausiai juk ir myli muziką – to, ką dalini koncerto metu, publika tiesiog negali nepriimti.

„Taip ir įtrauki klausytoją su savo degančia meile muzikai ir fortepijonui. Tikėjimas tuo, ką darai – vienas pagrindinių raktų į sėkmę“, – neabejoja Lauryna.

Pianistė pasakoja nutilus muzikai atsiduodanti kitam savo hobiui – psichologijai. Metus Lauryna rimtai gilinosi į šį mokslą su mintimi vieną dieną tapti terapeute.

„Ir čia įvyko įdomus atradimas – per tuos metus suvokiau, kad dviejų vienodai stiprių karjerų sulipdyti veikiausiai neįmanoma. Juolab – turint šeimą. Ir, žinote, kuo giliau lindau į psichologiją, tuo labiau supratau, kad aš be galo mylėjau ir myliu muziką. Šį patyrimą iš esmės priėmiau kaip ženklą: kiek besidomėčiau kažkuo kitu, mano kelias yra muzika“, – neabejoja Lauryna.

„Na o jeigu būčiau priversta keisti profesiją, greičiausiai eičiau virti arbatas. Mano vyras patvirtintų, kad aš visame pasaulyje skaniausiai darau anglišką arbatą su pienu“, – juokauja ji.

Tėčio pėdomis: dėstydama siekia įkvėpti jaunuolius

Be koncertavimo, didelę Laurynos darbo dalį užima paskaitos. Nors didžioji jos aistra yra grojimas scenoje, tačiau lietuvė neatsisako ir dėstytojos amplua Mančesterio Karališkajame Šiaurės muzikos koledže bei „Chethams“ muzikos mokykloje.

„Per dėstymą tu pats labai daug visko išmoksti, tai žvėriškai įdomi veikla. Dėstydama giliau suvokiau pačią save: kai matau, kaip sunkiai kai kurie dalykai sekasi besimokantiems pianino, bandau prisiminti, ar ir man jie buvo tokie sudėtingi. Jeigu man ir buvo lengviau, tai tik todėl, kad neapsakomai daug dirbau ir gyvenau muzikoje, – atskleidžia Lauryna. – Aišku viena: lengvo kelio svajojantiems apie sceną tiesiog nėra. Todėl labiau už viską man norisi savo mokinius įkvėpti, kad jie norėtų groti, kad iš visos širdies mylėtų muziką. Ko gero, tokią misiją paveldėjau iš tėvelio – jis buvo tikras įkvėpėjas visiems. Viliuosi, kad ir man tai pavyksta bent jau panašiai kaip sekėsi jam.“

O ar galiausiai „išdegė“ brolio Edvino planas – užauginti sau scenos partnerę ir sugroti su ja duetu?

„Deja, labai nedaug, nes mūsų keliai išsiskyrė. Edvinas baigė mokslus ir po studijų grįžo į Kėdainius dėstyti, aš tuo metu vis dar mokiausi, o galiausiai išvykau. Bet jis visą gyvenimą mane palaiko visa širdimi. Beje, Edvinas parašė man solinį kūrinį „Lauryna“, kurį aš atlieku. Taip, pavadinimas gal ir ne originaliausias – bet argi su kompozitoriumi pasiginčysi?“ – šypteli Lauryna.

Ypatingas ryšys Lauryną sieja ne vien su Kėdainiuose gyvenančiu broliu Edvinu, bet ir su mama Marija. Pianistė mano, kad būtent iš mamos ji ir paveldėjusi kruopštumą grojime.

„Mamytė dirbo savivaldybėje, Melioracijos skyriuje, ir nepaprastai lygiai braižė, jos rašysena buvo labai graži – matyt, tai persidavė ir man. Būdavau apmegzta gražiausiomis suknelėmis, kurias mamytė mezgė ir mano dukrai Dorai, – pasakoja Lauryna. – Mama apskritai yra išskirtinis žmogus. Jos meilė ir rūpestis visais mumis buvo ir yra begalinis. Be jos atsidavimo mano labui, kad būčiau sočiai pavalgiusi ir gražiai apvilkta, veikiausiai ir internato metai būtų buvę liūdnesni. Net ir būdama čia, Anglijoje, jaučiu begalinę mamos meilę – ir pati ją myliu neišmatuojamai.“