Jau kuris laikas kiekvieni metai mūsų šalyje prasideda ne tik su naujomis viltimis ir lūkesčiais, bet ir trimis svarbiomis datomis – Sausio 13-ąja, Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja.
Ši trijulė lietuviams simbolizuoja laisvę, pilietiškumą, tvirtybę ir viltį.
Į praeities vingius užklystantys kraštiečiai žino, kad Kėdainių krašte niekada netrūko patriotų ir laisvės šauklių.
Kėdainių krašto muziejaus direktoriui Rimantui Žirguliui visada malonu atsigręžti praeitin ir prisiminti sąmoningas patriotiškumo bei tautos laisvės ištakas.
„Galėtume bandyti svarstyti apie labai tolimas istorines pilietiškumo pamokas, tačiau man visada rimčiau atrodo argumentuoti ir faktais pagrįsti teiginiai. Savo valstybės laisvės kovų ištakos Kėdainiuose siekia septynioliktojo amžiaus vidurį. Vienas tokių akcentų – Kėdainių unija, pasirašyta 1655 metų spalio 20 dieną tarp Lietuvos didikų, vadovaujamų LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos, ir Švedijos karaliaus vietininko grafo Magnuso Gabrielio de la Garde. Ta sutartimi buvo išgąsdinti rusai ir sustabdytas jų veržimasis į Lietuvą. Nereikia idealizuoti ir manyti, kad tuomet viskas buvo gerai – etninę Lietuvą užėmę švedai su lietuviais elgėsi žiauriai: niokojo dvarus, engė žmones, juos supykdė. Būdami artimi su lenkais mūsų tautiečiai pradėjo ginkluotis, rengti sukilimus ir vyti švedus lauk. Galime tik konstatuoti, kad sukilimas – didelis pilietinis veiksmas.
Jau septynioliktajame amžiuje kariavo profesionalios samdinių kariuomenės, naudojusios ir šaltuosius, ir šaunamuosius ginklus. Vadinasi, karui reikėjo pinigų, o jų laisvų nebuvo. Todėl Kėdainių ir aplinkinių kraštų bajorai, susirinkę savo pavietų seimeliuose, vardan Tėvynės laisvės nutarė pasiskirti mokesčius karo reikmėms, nors gyvenimas ir nebuvo lengvas. Tokiu faktu buvo parodyta pilietinė pozicija“, – istorinėmis įžvalgomis dalijosi puikiai krašto istoriją išmanantis R. Žirgulis.
Kitu svarbiu žingsniu, įrodančiu atsidavimą Tėvynei, istorikas vadina aštuonioliktojo amžiaus Abiejų Tautų Respublikos siekį išlaikyti laisvę. Tado Kosčiuškos vadovaujamo sukilimo metu vieną 1794 metų sekmadienį Švento Juozapo bažnyčioje susirinkę iškilūs kėdainiečiai, tarp kurių buvo ir lietuvių, ir lenkų, ir vokiečių, pasirašė dokumentą, kuriuo pasižadėjo atsiduoti Tėvynės gynimui. Taip kėdainiečiai atvirai pasisakė prieš Rusijos agresiją. „Kėdainiečių pilietiškumą demonstruoja faktas, kad reformatai sukilimo metu paaukojo Jurgio ir Mikalojaus Radvilų sarkofagų švininius dangčius, jog iš jų būtų išlietos kulkos. Argi gali reikėti svaresnių įrodymų, jog laisvė buvo brangiau už patriarchų atminimo išsaugojimą?“ – svarstė R. Žirgulis.
Gilų pėdsaką kovose už laisvę Kėdainių krašte paliko ir abu devynioliktojo amžiaus sukilimai. „Tiek 1831 metų garsusis mūšis ant Nevėžio tilto, tiek Antano Mackevičiaus vedamo 1863 metų sukilimo pėdsakai Paberžėje dar kartą liudijo, kad mūsų kraštas neliko abejingas savo siekiams ir gerovei. Nereikia pamiršti, kad būtent devynioliktajame amžiuje kovoje už laisvę pradėjo nykti luomų ribos. Juk seniau už Tėvynę daugiau kaudavosi tik bajorai, o 1863 metų sukilime jau dalyvavo ir valstiečiai. Dvidešimtajame amžiuje situacija dar labiau pasikeitė ir paprasti žmonės dar labiau įsitraukė į kovas už savojo krašto laisvę. 1918 metais Lietuvos kariuomenę keli carinės karybos žinių turėję patriotai būrė iš gimnazistų ir paprastų kaimo žmonių. Tačiau jie ėjo kautis ne už tuščius pažadus, bet už savanoriams pasiūlytą žemę. Puikiai žinome, koks svarus buvo 1919 metais vasario mėnesio kovų ties Šėta indėlis, kai buvo sustabdytas rusų veržimasis į Kauną. Tada pasitelkta įvairiausių gudrybių – Kėdainiuose net buvo surengtas imituotas kariuomenės paradas su vežimuose vežtais neva kulkosvaidžiais, nors ten buvo sukrautos pagalių krūvos ir apdengtos brezentu. Kad apgintų šalies laisvę, kraštiečiai pasitelkė ir jėgą, ir išmintį, ir gudrumą. Niekas nepaneigs, kad tarpukario Lietuvos laisvas dvidešimtmetis buvo tvirtas pagrindas dabartinei Lietuvos nepriklausomybei“, – teigė R. Žirgulis.
Anot istoriko, net skausmingas nepriklausomybės praradimas be šūvių ir atkaklios pokario partizanų kovos parodė norą turėti laisvą valstybę.
„Niekas nepraėjo be pėdsakų. Sąjūdžio laikas tik patvirtino, kad kėdainiečiai kaip ir kitų miestų gyventojai įsijungė į kovą už šalies laisvę. Su skausmu konstatuojame, kad tarp Sausio 13-osios aukų yra du kėdainiečiai – Vytautas Koncevičius ir Alvydas Kanapinskas. Tos aukos tik paliudija, kad tuomet buvome pilietiški ir drąsiai stojome ginti Tėvynės“, – pasakojo muziejaus direktorius.
Jo manymu, tikras savo šalies patriotas ir pilietis turi išsiskirti tuo, kad negali visko neigti ar į viską žiūrėti pro rožinius akinius. „Dabartinis Lietuvos laisvas gyvenimas parodė, kad nors ir nuolat klystame, darome klaidų, bet pasiekėme labai daug: esame visateisiai Europos Sąjungos nariai su bendra valiuta, kolegų supratimu ir palaikymu. Labai nenoriu, kad pavydas, gobšumas ir dažnai pasitaikanti valdžios nepagarba paprastiems žmonėms bei darbdavių nenoras dalintis pelnu užgožtų kilnius siekius bei troškimus. Nepraraskime optimizmo ir nepaminkime laisvės šauklių aukų“, – vienos svarbiausių tautai dienų išvakarėse kraštiečiams linki R. Žirgulis.
Kėdainiečiai 1991 metų sausio 13-ąją bei tos lemtingos dienos išvakarėse nepaisydami jokių baimių drąsiai stojo ginti Lietuvos laisvės, tikėdami šviesia jos ateitimi.
Kėdainiuose gyvena daugybė anuomečių įvykių liudininkų, kurie kasmet šią dieną pasitinka mintimis sugrįždami į 1991-ųjų pradžią.
Įmonės „Daumantai LT“ vadovas Saulius Grinkevičius prieš 24 metus lemtingąją sausio 13-osios naktį kartu su kitais bebaimiais tautiečiais budėjo prie televizijos bokšto ir savo akimis matė, kaip sovietiniai kariai šturmavo pastatą tankais. „Buvau jaunas ir aktyvus, optimizmo bei šviesių vilčių nestokojantis pilietis. Kai Melioracijos valdyboje, kur dirbau, buvo pasiūlyta vykti į Vilnių saugoti svarbių šalies objektų, nesudvejojau nė akimirkos, kad turiu ten būti. Pirmą kartą su kolegomis keliais autobusais prie televizijos bokšto nuvažiavome sausio 8-ąją. Vykome nusiteikę taip pat pakiliai kaip ir į Baltijos kelią, nesitikėjome, kad jau po kelių dienų mes stovėsime priešais sovietų armijos karį su automatu. Sausio 10-ąją į sostinę vykome antrą kartą. Ir tada prie televizijos bokšto, kaip ir prie kitų žmonių susibūrimo vietų, degė laužai, skambėjo tautinės dainos, vyrai ir anekdotus pasakojo. Atrodė, kad viskas spręsis taikiai, o Lietuva tuoj galės kvėpuoti laisvės oru. Tačiau dar po dienos, sausio 12-osios popietę, su savo kaimynu Vilniaus link pajudėjome jau visai kitaip nusiteikę. Nuojauta kuždėjo, kad naktis gali būti kitokia. Tai lėmė ir tuomečių šalies vadovų nerimastingos kalbos, ir nuolat per radiją transliuojamos naujausios žinios, kad vienoje ar kitoje sostinės vietoje pasirodo sovietų armijos kariai, pravažiuoja sunkioji technika. Vis didėjo įtampa. Vilnių pasiekėme be kliūčių ir automobilį palikę kiek atokiau patraukėme prie televizijos bokšto, kur buvome įsipareigoję budėti. Iš pradžių jokių neramumų nebuvo, susirinkęs būrys žmonių dalijosi ateities vizijomis, aptarinėjo kasdienes aktualijas, linksminosi klausydamiesi Raimundo Šilansko juokelių, paprasčiausiai kalbėjosi tarpusavyje. Netrukus pasklido žinia, jog Vilniuje pastebėta karinė technika. Tada viskas pasikeitė akimirksniu, žmonių minia staiga pradėjo gausėti ir mes visiškoje nežinioje telkėmės vienas prie kito, skandavome laisvės šūkius. Bendrumo ir vienybės jausmas įveikė kilusią baimę, apie pavojus tą akimirką nebegalvojai. Visai neramu pasidarė, kai pro šalį pravažiavo kelios tanketės, o prie bokšto atvažiavę tankai sustojo ir nejudėjo. Sunku nusakyti tą jausmą, kai tu stovi prieš atstatytą tanko vamzdį ir numanai, kad gali būti iš jo iššauta. Tačiau žmonės pasirodė labai drąsūs ir vieningi, niekas nesupanikavo net tada, kai tankai pradėjo judėti ir kliudyti minią. Pamatęs šalia jau sužalotą žmogų, suvokiau, kad jam būtinai reikia medikų pagalbos, puoliau gabenti jį į netoliese paliktą savo automobilį ir vežti į ligoninę. Labai gerai pamenu, kaip mums važiuojant iš radijo sklidusios žinios staiga nutrūko. Ta spengianti tyla buvo tokia reikšminga ir gąsdinanti, net pagalvojau: negi mūsų aukos bus beprasmės ir vėl viskas grįš kaip buvę. O jau paryčiais važiuodamas į Kėdainius pas namuose likusią žmoną su mažais vaikais badžiau spėlioti, kas laukia Lietuvos ir mūsų. Minčių buvo įvairių, bet vidinis tikėjimas, kad gyvenimas vis dėlto keisis į gerą pusę, neapleido nė akimirkai.“
Sausio įvykius puikiai mena ir kėdainietis Aušrys Macijauskas, tuomet buvęs Lietuvos žemės ūkio akademijos studentas. „Buvau neseniai grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, tačiau gerai žinojau, kas vyksta Lietuvoje, nes tėtis buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis ir man nuolat siųsdavo „Atgimimo“ laikraštį su visomis naujienomis. Gerai pamenu, kaip sausio 10-ąją per radiją išgirdęs Vytauto Landsbergio kvietimą atvykti saugoti svarbių šalies objektų šokau į automobilį ir pasukau į Vilnių, kur mokėsi mano draugė Rasa, vėliau tapusi žmona. Susitikę nuskubėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Gana ramiai su kitais žmonėmis praleidę naktį, kai klausėmės patriotinių dainų, vaišinomės vilniečių atnešta arbata ir sumuštiniais, ryte nutarėme važiuoti į Kėdainius. Kadangi daug gatvių buvo užtvertos, daug kur stovėjo rusų karinė technika, teko neplanuotai važiuoti pro Spaudos rūmus. Ten atsidūrę pamatėme sumaištį ir netikėtą reginį, kad visi stabdo mašinas ir iš jų skuba Spaudos rūmų link. Pasirodo, mes pataikėme į patį šio pastato šturmą – atvažiavę rusų kareiviai bandė prasibrauti pro žmones ir patekti į vidų. Kurį laiką jiems to padaryti nepavyko. Tačiau netrukus atvyko galingas pastiprinimas – keli tankai ir sunkvežimiai su specialiųjų pajėgų kariškiais. Puikiai menu, kaip vienas majoras iš sunkvežimio virš žmonių galvų paleido seriją šūvių. Jie gynėjų neišgąsdino, visai kitaip pasijutome, kai netikėtą šūvį paleido tankas – po to daugelis apkurto, kai kam teko patirti sukrėtimus. Pasinaudoję žmonių suirute rusai įsiveržė į Spaudos rūmus. Stovintiesiems už durų ir žvelgiantiesiems į likusius kareivius liko tik skanduoti laisvės šūkius. Po kurio laiko atvykę šaukliai pasakė, kad šio objekto nebėra prasmės saugoti, nes jis prarastas, o pastiprinimas reikalingas prie televizijos bokšto. Dalis gynėjų patraukė jo link, o mes su Rasa pajudėjome į namų pusę, nes įvykių sūkuryje buvome antrą parą.
Sausio 13-ąją buvome suplanavę vėl važiuoti į Vilnių, bet ryte išgirdę liūdnas žinias nuskubėjome ginti vienintelio likusio laisvo objekto – radijo stoties Sitkūnuose.“
Savivaldybės administracijos direktorius Arūnas Kacevičius lemtingąjį sausį buvo 27 metų jaunas vyras, dirbęs Kėdainių statybos valdyboje Nr. 5. „Mano indėlis į tuos įvykius nėra itin didžiulis. Negaliu pasigirti, kad stovėjau Vilniuje prie svarbių objektų. Tiesiog vieni kolegos važiavo jų saugoti, o kažkas turėjo darbus dirbti. Man teko tik ginti Sitkūnų radijo stotį. Puikiai prisimenu, kaip su kitais kėdainiečiais vykome į Sitkūnus, kur stotį buvo apjuosę iš artimiausių kaimų suvažiavę buldozeriai ir kita sunkioji technika. Buvo panašu, kad šio objekto lietuviai tikrai neatiduos ir paskutinio laisvės žodžio skleidimo taško nepraras. Savo akimis susišaudymų ir kraujo pareikalavusių aukų nemačiau, tačiau buvau drauge su visa Lietuva, gaudžiau kiekvieną naujieną ir žinią. Tuos įvykius teko prisiminti, kai vaikai mokėsi istorijos ir vis paklausdavo, o kaip ten buvo. Ne kartą esu pagalvojęs, o ką daryčiau, jei viską tektų pakartoti ar vėl reikėtų ginti Tėvynę. Galiu pasakyti trumpai – nė akimirkos nedvejodamas būčiau su tauta ir ginčiau Lietuvą.“
