Alkstantiems kelionių ir kulinarinių potyrių – dvi peno teikiančios knygos

Įsibėgėjant vasarai Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje pristatytos dvi istorikų Anželikos ir Rimvydo Laužikų knygos, kurias į šios vasaros skaitinių sąrašą mielai įtraukia ir svajojantys apie tolimas keliones, ir besistengiantys giliau pažinti Lietuvą.

Komunikacijos profesorius dr. R. Laužikas tyrinėja Lietuvos kulinarinį paveldą, kėdainiečiams jis pažįstamas iš susitikimų ir paskaitų apie kunigaikščius Radvilas. Jo žmona A. Laužikienė – knygų autorė, istorikė, gidė.

Šių metų pradžioje išleista nauja šių autorių knyga – neoficialus kelionių vadovas „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“.

Istorikai taip pat parengė naujam leidimui pirmąją gastronominę knygą lietuvių kalba – 1893 m. išspausdintą Liudvikos Didžiulienės-Žmonos receptų knygą „Lietuvos gaspadinė, arba pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“. Ši lietuvių tautinio sąjūdžio laikotarpiu pasirodžiusi knyga prieš dvejus metus buvo išleista iš naujo, papildyta R. Laužiko ir A. Laužikienės komentarais ir nuotraukomis.

Sudomino knygų ir kalbos mylėtojus

Į susitikimą su knygų autoriais pakvietė Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyrius ir Kėdainių  Mikalojaus  Daukšos biblioteka.

„Abi šios knygos yra istorinės ir kartu – šiuolaikinės. Nors atrodytų, kad jos labai skirtingos, bet jas vienija autoriai Laužikai,  dėmesys paveldui ir… didžiulis nuoširdumas, netgi, sakyčiau, meilė. Ta gerąja autorių skleidžiama žinia  ir norisi kuo plačiau pasidalinti  bei pasidžiaugti“, – sakė Lietuvių  kalbos draugijos Kėdainių M. Daukšos skyriaus pirmininkė Rūta Švedienė.

Pasak jos, susidomėjimą L. Didžiulienės receptų knyga ir jos pačios asmenybe paskatino draugijos išvyka į Didžiulių muziejų Anykščių rajone praėjusiais metais. „Mums labai patiko ir įkvėpė. Ten ragavome  pagal L. Didžiulienės receptą kepto pyrago, paskui surengėme dar vieną susitikimą, ragavome  pagal jos receptą gamintų virtinių su varške,  vadinamųjų šaltanosių, žodžiu, mes L. Didžiulienę pamilome ir kaip gaspadinę, ir kaip šviesią asmenybę, tikrą švietėją ir visuomenininkę, kuria norisi dar labiau domėtis“, – pasakojo R. Švedienė.

Gastronominės tradicijos atspindys

Ir iš tiesų, kaip teigia šią knygą rengę istorikai, „Lietuvos gaspadinė“ nėra vien receptų knyga. „Gastronominės knygos yra įdomios tuo, kad tai savotiška to laikotarpio gyvenimo fotografija“, – teigė R. Laužikas. Pasak jo, L. Didžiulienės knyga atspindi ne dvaro virtuvę, tai vidutinio kaimo bajoro arba prakutusio valstiečio virtuvė.  Įdomu tai, kad knyga daugiasluoksnė. Patiekalų surinkta įvairių – pradedant archajiškais patiekalais, tokiais kaip duona, kumpis, skilandis, išnauja, baigiant tautinių mažumų patiekalais, tokiais kaip totoriški koldūnai, žydiški beigeliai (riestainiai).

Parašyti receptų knygelę lietuviškai L. Didžiulienę – šviesią asmenybę, bendravusią su rašytojais, poetais, lietuvybės puoselėtoją, 8 vaikus turėjusią mamą ir nemažą ūkį prižiūrėjusią „gaspadinę“ – paragino bičiuliai, tautinio atgimimo veikėjai. Gastronomija, kaip ir literatūra, muzika, įėjo į tautinės tapatybės kūrėjų siekį sukurti aukštąją lietuvių kultūrą.

Sužavėjo kaip asmenybė

Šia knygele L. Didžiulienė norėjo paskatinti moteris gaminti patiekalus, kepti pyragus pačioms ir nenusiminti, jei nepavyksią iš pirmo karto. Knygelė tarnavusi ir kaip higienos vadovėlis, joje daug patarimų apie švarą ruošiant maistą.

„Ieškodama informacijos raštuose, archyvuose, skaitydama jos laiškus, vis labiau žavėjausi šia moterimi, – prisipažino A. Laužikienė. – Ji platino lietuviškas knygas, savo namuose turėjo knygų slėptuvę. Buvo versli – išleido vaikus į mokslus, neturėdama daug pinigų. Įdomi ir dramatiška jos gyvenimo istorija.“

Rengdami knygą istorikai sako susidūrę su iššūkiu, nes receptus L. Didžiulienė pateikė kaip „gaspadinė gaspadinėms“, juose nėra mums įprastų tūrio vienetų, gaminimo laiko, tikslios kepimo temperatūros. Taip pat originale nėra iliustracijų, tad teko ir internete ieškoti, ir turguje skilandį pirkti, ir patiems kai kuriuos patiekalus gaminti.

„Nuspendėme pirmiausia dėti receptą autentiška XIX a. rokiškietiška tarmiška kalba, su paaiškinimais. Paskui komentaruose paaiškiname, kaip pasigaminti tą patiekalą“, – pasakojo rengėjai.

Pasivaišinti pagal knygos receptus keptais gardėsiais galėjo ir susitikimo dalyviai.

Atvėrė nepažintą Graikiją

Maisto tema įsipina ir į naujausią istorikų knygą „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“, kuriai medžiagą istorikai sukaupė per dešimt kelionių po šią šalį metų ir išstudijavę gausybę šaltinių.  Ši knyga – tarsi išplėstinis, su meile parašytas kelionių vadovas, kuriame persipina istorijos ir kultūros, gamtos ir maisto temos, papildomos asmeninių potyrių, atsiveria mums dar neregėta, „nevadovėlinė“ Graikija, daugeliui netikėtai ryškėja įvairiasluoksnės sąsajos tarp Graikijos ir Lietuvos. Svarbią dalį knygoje užima Lietuvos asmenybės, kurios buvo susijusios su Graikija.

Pasak A. Laužikienės, knygos pavadinimą įkvėpė graikų poeto, Nobelio premijos laureato, Odisėjo Eličio eilės, kuriose jis įvardijo tris svarbiausius Graikiją identifikuojančius dalykus: alyvmedį, vynmedį ir laivą. „Kai pirmą kartą nuvažiavome į Kretą, viskas pasirodė labai sava ir patiko: istorija, antika, maistas. Kitąmet nuvažiavome į kitą regioną. Taip po truputį pamatėme, kad mes kitur keliauti nebenorime. Mažai beliko mūsų neaplankytų regionų. Mūsų šeima geriausiai pailsi ir grįžta pasikrovusi energijos visiems metams po kelionių į Graikiją, – prisipažino knygos autorė. – Keliaudami prisirinkome žinių, atradimų, mums kraštas tapo savas.“

Keliaudami po Graikiją, istorikai stengiasi apžiūrėti ne tik kultūros paveldą, bet ir įdomesnius gamtos objektus, dalyvauti maisto edukacijose. „Stengiamės apsigyventi mažuose miesteliuose ir kaimeliuose, pirkti ir valgyti tą patį, ką valgo vietiniai žmonės – ryte einame pirkti šviežios duonos, žuvies. Jeigu renkamės taverną, žiūrime, kur sėdi daugiau vietinių, o ne turistų, kad maistas būtų kuo labiau autentiškas“, – apie tai, kas padeda pajusti krašto dvasią, pasakojo A. Laužikienė.

Pasak R. Laužiko, keliavimas per Graikiją fizine erdve kartu yra keliavimas mitologine erdve. Daugelis Graikijos mituose aprašytų įvykių vyko realiose geografinėse vietovėse. Todėl šalia aprašymų apie lankytinas Graikijos regionų vietas autoriai pateikė su jomis susijusių mitų ir netgi citatų iš grožinės literatūros kūrinių.

Šalis, kurią lengva prisijaukinti

Skaičiusieji knygą gali teigti, kad ji atvėrė kitokią Graikiją, nei pažinojo iš vadovėlių, kuriuose labiausiai akcentuojama antika. Tai patvirtina ir knygos autorius R. Laužikas, kurį patraukė atsiveriantys gilesni istorijos ir kultūros sluoksniai. Juos betyrinėdami, istorikai atrado savo šalies ryšius su Graikija. „Tyrinėdami Graikijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrines erdves, pamatėme, kad jos sąveikavo susitikusios dabartinės Ukrainos teritorijoje. Taip išliko daug graikiškų dalykų, kurių nebeatpažįstame“, – teigė autorius, kaip pavyzdį pateikdamas grikių pavadinimą, balandėlių giminaičius – graikiškas kopūstų dolmades ir kt.

„Graikija tam tikrame sluoksnyje panaši į Lietuvą: mums įprasti ir suvokiami dalykai atpažįstami Graikijoje, tik truputį kitaip. Pradedant mąstymo logika, baigiant istorija. Kai kuriuos Graikijos istorijos aspektus mums, lietuviams, lengviau suprasti nei didžiųjų valstybių gyventojams. Mes gyvename civilizacijos paribiuose ir visa mūsų istorija pažymėta karo ir konfliktų. Periodai, kai Graikija nebūdavo okupuota ir nekariaudavo, labai trumpi. Panašių dalykų yra ir Lietuvos istorijoje. Sakoma, kad graikai ir kiti pietų šalių žmonės neplanuoja ateities. Okupuotų šalių istorijoje būdinga neplanuoti ateities, nes nei viena karta negalėjo sulaukti senatvės, nepatyrusi karo. Tada susiformuoja žmonių santykis – gyvenimas šia diena. Tai tampa įpročiu. Kai pradedi gilintis, suvoki, kad tai nėra tingėjimas, tai suformuota istorijos. Tada imi tą šalį suprasti kitaip, ne iš vadovėlių“ ,– įžvalgomis dalijosi R. Laužikas.

Beigeliai – originalus L. Didžiulienės receptas

Teszlą įmaiszyti, kaip paprastiems pyragams, apidrungiame vandenyje, neskystai, pridedant miltų, kad teszla butų kietesnē, nekaip pyragams; kaip antrą kartą pasikels, pakurti peczių ir daryti baronkas; turēti užvirinus vandens ant priežados ir sumesti tan bent dvideszimtį baronkų. Vieną pusę pecziaus iszszluostyti gražiai, o kitoje tesikurina szakalēliais; pavirinus baronkas dēti ant nuorakinēs lentelēs ir apdžiovinti, apvartant abi puses; tame mete (laike) sumesti vēl dvideszimtį verdantin vandenin, o apdžiovintasias mesti iszszluostyton pusēn pecziaus ir kepinti; vēl kitas iszgriebus dēti ant lentelēs, apdžiovinti ir vel mesti pecziun, o kitas žaliasias verdantin vandenin, iszkepusias vel iszimti; ir teip daryti, koliai visos iszvirs. Tos baronkos geros yra gavēnioje vaikams; jų niekumet nereikia pirkti, nes su baronkomis parsivežate namon visokias ligas isz mažų miestelių.

Pasak kulinarijos paveldo tyrinėtojo R. Laužiko, žydiškų beigelių receptas daug paprastesnis, nei pateikiamas L. Didžiulienės receptų knygoje: į juos nededami kiaušiniai, pienas, sviestas. Taigi L. Didžiulienės receptas yra „pagerintas“, o iškepti šiuos riestainius pavyksta ne kiekvienai šeimininkei.

Beigelius, Lietuvoje dar vadintus baronkomis, kepti pradėjo Lietuvos ir Lenkijos žydai ankstyvaisiais moderniaisiais laikais. XX a. pradžioje šiuos kepinius emigrantai žydai atvežė ir išpopuliarino JAV. Dabar jie labiau žinomi kaip pasaulinės gastronominės tradicijos dalis, nors iš tiesų jų gimtinė – Rytų Europa, taigi ir Lietuva.

Irmina Pryvalova