Miestą kuria žmonės. O gal žmonės ir yra miestas – jo neatrastos ir nepažintos vietos, jo šaknys, jo paslaptys, jo prisilietimai. Jo pradžia ir pabaiga. Kiekvienas miestas turi savo žmones – tuos, be kurių nebūtų atpažįstamas. Arba nebūtų pažįstamas taip gerai. Toks – Kėdainių miesto žmogus – ir buvo archeologas Algirdas Juknevičius. Žmogus, kuris išėjęs neišeina. Šią savaitę Anapilin iškeliavęs vienas iškiliausių Kėdainių žmonių A. Juknevičius mūsų kraštui paliko begalybę savęs.

Apie archeologą, istoriką ir jo palikimą miestui mintimis „Kėdainių mugėje“ sutiko pasidalinti jo bičiuliai ir kolegos.

***

Daugiakultūrio centro istorikė Audronė Pečiulytė: „Tiek aš, tiek Algis ne vieną dešimtmetį dirbome Kėdainių krašto muziejuje. Tikrąja to žodžio prasme, Algis buvo aukščiausios prabos profesionalas.

Ne kiekvienas tiek širdies atiduoda miesto urbanistikos tyrinėjimui. Iki sielos gelmių jam buvo svarbi istorija, paveldas. Paveldas – tikras, nesumodernintas, nepagražintas. Toks, koks turi būti. Man atrodo, jam buvo labai svarbu, kad išliktų mediniai langai, medinės durys – tikrasis paveldas, o ne blizgučiai, kuriuos mes dažnai dabar įpratę matyti.

Ir kiek vertas jo supratimas apie kraštovaizdį, miesto vystymąsi. Apie rastą mažą šukę ir iš to padaromas išvadas. Jis stebino gilumu, epochos suvokimu, įsigilinimu ir ne paviršutiniškumu.

Iš žmogiškosios pusės Algis buvo labai jautrus, labai taktiškas žmogus. Niekada neįžeisdavo.

Kartais mes esame įpratę daryti labai greitas išvadas. O Algis labai įsigilindavo ir todėl jis nėra parašęs didelių monografijų, storų knygų, bet tą knygą, kurią išleido – jis išnešiojo ilgus dešimtmečius.

Pastaraisiais metais A. Juk­nevičius ypač gilinosi į škotų istoriją, paveldą, parašė knygą „Škotų palikimas Kėdainiuose“, kuri buvo išleista ir lietuvių, ir anglų kalbomis. Tai šį žmogų reprezentuoja kaip labai rimtą istoriką.

Iš žmogiškosios pusės Algis buvo labai jautrus, labai taktiškas žmogus. Niekada neįžeisdavo. Jeigu jo nuomonė skirdavosi nuo kolegos, jis niekada kolegos nežemindavo, niekada nemenkindavo, o tiesiog pasakydavo savo argumentus.

Į jį visą laiką galėjai kreiptis patarimo. Tai buvo žmogus, dešimtmečiais kasinėjęs Kėdainių senamiestį, gilinęsis – jis turėjo žinių bagažą ir noriai juo dalindavosi.

Tai buvo istorikas, bet kartu, drįsčiau pasakyti, – ir pedagogas, kuris labai mokėjo dirbti su vaikais. Daug jaunų žmonių Kėdainiuose jį prisimena kaip puikų archeologinių praktikų vadovą. Jis mokė juos kruopštumo, darbštumo kasinėjant, valant senamiesčio rūsius ir aiškindavo jauniems žmonėms, kas yra akmuo, kas yra šukė. Jo pasakojimai buvo labai išraiškingi.

Ir mes, muziejininkai, istorijos mokytojai, keliavome po Kėdainių rajoną, piliakalnius, kur Algio pasakojimų buvo galima klausytis ir klausytis. Jis buvo ne tik žmogus, kuris gilinasi, bet ir istorikas, kuris moka patrauk­liai pateikti istorijas. Šias abi savybes turi nedaugelis istorikų. Kalbant apie A. Juknevičių – patys šilčiausi prisiminimai.“

***

Henrikas Vaicekauskas, asociacijos „Isos slėnio draugija“ vadovas: „Vasara, Kėdainių senamiestis, archeologinių kasinėjimų vieta. Dažnas kėdainietis praeidamas stabtelėdavo, pakalbindavo archeologą, istoriką Algirdą Juknevičių. Pokalbių metu stebino Algirdo gilus Kėdainių istorijos supratimas, įdomūs faktai, netikėtos idėjos.

Neišgirsime, bet visada prisiminsime, Algirdai, Tavo meilę Kėdainių istorijai.

Daugiau neišgirsime…

Neišgirsime, bet visada prisiminsime, Algirdai, Tavo meilę Kėdainių istorijai. Liko Tavo, Algirdai, tekstai, įžvalgos, idėjos. Esu tikras, kad Kėdainių istorijos tyrinėtojai jais remsis ateityje rašydami savo darbus.

Turėjai, Algirdai, nepaprastai svarbią savybę – rūpestį. Rūpestį Kėdainių archeologija, kultūros istorija, kultūros paminklais. Ir svarbiausia – rūpestį pasidalinti tuo su kitais žmonėmis. Mums to labai trūks. Ir Tavęs… “

***

Marius Minkevičius, vienas iš „Camino Lituano“ kelio kūrėjų: „Piligriminio Šv. Jokūbo kelio etapai veda ir pro Kėdainius. Nedaugelis žino, kad atrasti maršrutą Kėdainiuose mums padėjo A. Juknevičius.

Kai buvo kuriamas „Camino Lituano“ kelias ir pasiekėme Kėdainius, aš Algio nepažinojau. Tačiau kai pradėjome ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti dėl maršruto, mus supažindino. Patys buvome sugalvoję, kad kelias ves per Dot­nuvą, tačiau Algirdas pasiūlė eiti per Paberžę iki Kėdainių. Kelias nuo Paberžės iki Kėdainių, galima sakyti, yra Algio maršrutas. „Camino Lituano“ bendruomenė tik stebėjo ir klausėsi jo rekomendacijų ir pasiūlymų.

Algirdas buvo visapusiškai šiltas žmogus, kuris niekada nesididžiuodavo savo žiniomis. Įdomu, kad daug metų neturėjo mobilaus telefono.

Algirdas buvo itin paprastas žmogus, antras dalykas – labai gilus savo srities ekspertas, turintis didžiulį žinių bagažą. Prieš kelerius metus Kėdainių rajone organizavome „Milošo žygį“, kur maždaug valandą laiko klausėmės Algirdo pasakojimo apie Isos slėnio gamtos grožybes. Man tada kilo mintis, kad jį patį galima lyginti su Isos slėnio šeimininku Česlovu Milošu – jie panašūs net ir išvaizda, kalbėjimu.

Algirdas buvo visapusiškai šiltas žmogus, kuris niekada nesididžiuodavo savo žiniomis. Įdomu, kad daug metų neturėjo mobilaus telefono. Sakydavo, kad jo darbo vieta labai aiški. Jis dirbo Kėdainių senamiestyje, vykdė kasinėjimus. „Visiems, kam manęs reikia – aišku, kur aš esu“, – tokią jo frazę atsimenu.

Algio gyvenime nebuvo technologinio blaškymosi. Telefonų, feisbuko. Jis buvo susikoncentravęs į prasmę.

Mūsų pažintis buvo trumpa. Dar visiškai neseniai bendravome su Algirdu ir ketinome susitikti pavasarį, kartu išgerti arbatos. Nespėjome, labai gaila, kad jo jau nebėra.“


Algirdas Juknevičius gimė 1954 m. gruodžio 20 d. Aukštųjų Kaplių kaime, Kėdainių rajone. Baigė Kėdainių antrąją vidurinę mokyklą.

Vilniaus universitete 1977–1982 metais studijavo istoriją ir archeologiją. Apgynė diplominį darbą „Vilniaus Žemutinės pilies senojo arsenalo archeologiniai tyrimai“.

Jo mokytojai buvo garsūs istorikai ir archeologai – prof. E. Gudavičius, prof. P. Dundulis, doc. P. Kulikauskas. Baigęs universitetą, archeologo karjerą pradėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, Kauno skyriuje: kasinėjo Pažaislio vienuolyno, Šv. Gertrūdos bažnyčios, Kauno pilies prieigose, taip pat tyrė XVI–XVII a. namų kompleksą Daugirdo gatvėje, Šeduvos (Radviliškio raj.) senąją turgaus aikštę ir tame pačiame rajone esantį etnografinį Kleboniškių kaimą.

1985–1987 m. A. Juknevičius dalyvavo Maskvos MA organizuotoje ekspedicijoje Vidurinėje Azijoje. Ten kasinėjo antikos laikų Ajaz-Kala miesto buvusioje Chorezmo valstybėje liekanas.

1984 m. A. Juknevičius pradėjo kasinėti Kėdainių senamiestį, o nuo 1991 metų jį kasinėjo sistemingai. Nuo 1995 metų dirbo archeologu Kėdainių krašto muziejuje.

Kėdainiai archeologą domino todėl, kad yra specifinis Lietuvos miestas, kuris kūrėsi ir augo LDK didikų Radvilų ir Kiškų privačios iniciatyvos dėka, kad miestas formavosi tenkinant didikų ekonominius, politinius ir dvasinius interesus bei ambicijas, kad jame buvo puoselėtos protestantiškos vertybės ir tuo Kėdainiai išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų. Be to, Kėdainiai buvo vienas racionaliausiai planuotų ir geriausiai tvarkomų miestų LDK.

Miestų archeologijoje A. Juknevičiui patiko tai, kad ji turi taikomąjį pobūdį – atkastus pamatus, rūsius, gatvių ir kiemų grindinius galima restauruoti ir pritaikyti naujai paskirčiai.

A. Juknevičius dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse archeologų konferencijose, yra 50-ties mokslinių ir populiarių straipsnių autorius. Istoriją ir archeologiją populiarinančius straipsnius daugiausia skelbė vietinėje žiniasklaidoje, nes buvo įsitikinęs, kad kėdainiečiai turi žinoti savo miesto ir krašto istoriją. Archeologas tikėjo, kad publikacijos iš dalies padeda ugdyti kraštiečių pilietinę savimonę.

A. Juknevičius buvo kelių edukacinių projektų bendraautoris. Projektą „Nevėžio lygumos kraštovaizdis, senieji keliai ir dvarvietės“ paruošė su Kėdainių dailės mokyklos pedagogais ir moksleiviais, o projektą „Žinomi, bet nepažįstami“ – su Lenkijos paribio fondu.

Pagal pastarąjį projektą su Kėdainių mokyklų moksleiviais kasinėjo žydų ritualinio pastato, vadinamojo „skerdiko namo“, liekanas.

1999–2001 metais dėstė archeologijos kursą Kauno aukštesniosios technikos mokyklos statybininkų-restauratorių specializacijos studentams.

Mėgiamas A. Juknevičiaus posakis: „Archeologui svarbu atkasti statinę, bet dar svarbiau joje surasti Diogeną“.

Tito Valionio nuotr.