„Ar čia yra nors vienas vyras? Nustebčiau, nes paprastai į mano vakarus ateina tik moterys“, – šmaikštaudama, nužvelgusi pilnutėlę Kėdainių Mikalojaus Daukšos bibliotekos salę, susitikimą su kėdainiečiais pradėjo aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė.

Žinoma aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė (kairėje) žmogaus gyvenimo prasmę, susitikimus su Dievu geba atrasti kasdieniniuose dalykuose ir perteikti tai mums visiems.

Susitikime „Gyvenimas kaip sapnas“ netrūko ir pašmaikštavimų, ir jautrumo, ir netgi teko nubraukti vieną kitą ašarą. O kaipgi kitaip – šios nepaprastos moters mintys ir požiūris į gyvenimą verčia ir mus pačius susimąstyti, kokios yra tikrosios vertybės, dėl ko mes gyvename ir kokia mūsų misija šioje žemėje.

Tarp ištraukų iš spektaklių, eilių, minčių, dainų, kurias su bibliotekos renginių organizatore Laima Žilyte niūnavo visa salė, beveik neliko laiko ir naujausiai aktorės D. Kazragytės prisiminimų knygai „Švytintis rūkas“. „Nėra ką čia daug pasakoti – visos mano knygos apie liūdesį. Tai išpažintis, istorijos iš teatro užkulisių… Pamatysite patys, – šypsojosi viešnia iš Kauno, prisipažinusi, kad pradėjo jau dešimtąją knygą, kuri būsianti kitokia. – Dabar apie liūdesį rašau linksmai.”

Knygoje „Švytintis rūkas” atsispindi autorės sutiktų ir jos mylimų „mažų“ žmonių gyvenimai, provincijos miestelių bendruomenių susitikimai bibliotekose, seniūnijose, parapijose. „Jeigu ne jūs, ne tie miestai ir miesteliai – būčiau niekas. Susitikimuose su žmonėmis esu laisva, galiu kalbėti, tai ką noriu, tai, kas man patinka“, – kėdainiškiams sakė D. Kazragytė.

Praėjusiais metais 75 metų sukaktį atšventusi aktorė nebijo su jai įprastu šmaikštumu žvelgti į senatvę ir tuo pačiu – prisipažinti, kad baiminasi vienatvės. „Mūsų, aktorių, dalia yra tokia, kad mes visą laiką turime būti kitų žmonių akivaizdoje. Žmonės, atrodo, kažko laukia iš mūsų, lyg būtume kažkokie nepaprasti, arba skambina ir sako: „Jūs turbūt neturit laiko atvykti?“ Aš sakau: „Turiu to laiko į valias, tik skambinkit ir kvieskit“. Nes dabar toks laikas, kai aš visą laiką bijau, kad niekas nebekvies, kad nebereikės niekur važiuoti, ir aš žiūrėsiu pro langą iš devinto aukšto į skraidančius paukščius… Galvoju, jeigu liktų tik tai, tai būtų labai liūdna. Todėl labai jums dėkoju, kad atėjot, ir kad salėje yra jaunų žmonių…“ – kalbėjo viešnia.

Pusantros valandos trukęs susitikimas neišvengiamai sukosi apie gyvenimo prasmę ir išėjimą Anapilin. „Prancūzų teologas, filosofas Žanas Gitonas yra pasakęs, kad vienintelis Žemėje sukurtas padaras, kuris žino, kad mirs, kuris laidoja savo artimus ir galvoja apie mirtį,  yra žmogus. Ir šitame sunkiame, skaudžiame kelyje, kad ištvertų tą būtį, jis turi du švyturius. Vienas yra tikėjimas – nesvarbu, ar esi budistas, krišnaitas, musulmonas ar krikščionis, svarbu yra tikėti į amžinybę. O antras švyturys yra savo misijos suvokimas, tai yra, tavo profesija šitame gyvenime. Ar tu esi mokytoja, ar slaugytoja, ar dailininkė, bibliotekininkė ar tortų kepėja, o gal anūkus augini –  tai yra tavo misija. Ir tą, ką turi, ką sugebi, atiduoki kitiems. Nieko nėra svarbesnio ir nieko nėra džiugesnio, kai kažką atiduodi. Tada tu pats praturtėji. Dalinkimės vieni su kitais net ir smulkmenomis – šypsena, geru žvilgsniu“, – įkvepiančiomis mintimis dalinosi D. Kazragytė.

 

Panašios naujienos