Akį traukiančioje parodoje Kėdainiuose – gyvenimas menininko akimis

Kaip jaučiasi kanapių paragavęs klebono ožiukas, kokie katinai dėvi prada, ar reikalingas leidimas mylėti, į kokį „katilą“ patekome bealindami gamtą ir pasaulį – įvairias istorijas pasakojantys paveikslai atkeliavo į Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešąją biblioteką. Vasario 2-ąją čia atidaryta labūnaviečio medžio drožėjo, tapytojo Audroniaus Vaidalausko personalinė kūrybos paroda „Gyvenimas menininko akimis“.

Paroda intriguojanti, itin spalvinga, kai kur lyriška, o kai kur ironiška. Žaisdamas spalvomis, perkurdamas realybę, naudodamas daug detalių ir simbolių paveikslų autorius kuria savitą pasaulį.

„Darbai atspindi šių dienų aktualijas su tam tikrais, tik dailininko akimis matomais lyriniais nukrypimais. Darbų įvairiapusiškumas atskleidžia menininko pasąmonės išgyvenimus ir atradimus“, – skelbiama parodos anotacijoje. Bibliotekoje eksponuojama 15 aliejinės tapybos paveikslų, didžioji dalis – įspūdingų matmenų paveikslai, kuriems pakabinti prireikė specialių konstrukcijų ir autoriaus išradingumo. Taip pat pamatysite dvi drožtas medžio skulptūras.

Iš Radviliškio kilusį, Labūnavoje gyvenantį A. Vaidalauską pirmiausia galima pristatyti kaip medžio drožėją.

„Vaikystėje tapiau, lankiau Dailės mokyklą, bet vieną dieną nusprendžiau, kad man tai nepatinka. Išmečiau dažus ir pasakiau – nuo šiandien būsiu skulptorius, – šypsosi parodos autorius. – Medžio drožėjo, tautodailininko vardas man buvo suteiktas 1982 metais.

O mano pirmasis darbdavys, jei galima taip pavadinti, buvo Romas Ivaškevičius. Jis mane, kaip jauną specialistą, rekomendavo tuometiniam „Rytų aušros“ kolūkio pirmininkui Henrikui Kretavičiui,  kuris, kaip daugelis pamename, buvo neabejingas menui. Priėmė mane Labūnavoje dirbti kolūkio dailininku, medžio drožėju.

Dešimt metų drožiau skulptūras, kurios keliavo ne tik po Lietuvą, bet ir kitas šalis, buvo vežamos kaip suvenyrai dovanų. Vėliau teko daug dirbti bažnyčiose, mano skulptūros puošia bažnyčias Šiauliuose, Šeduvoje, pačioje Labūnavoje. Tačiau dėl jaunystėje patirtos stuburo traumos darbuotis su medžiu tapo vis sunkiau…“

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Audronius Vaidalauskas po kurio laiko pasinėrė į verslą. Kūrybai laiko nebeliko, tačiau meninis polinkis niekur nedingo. Taip nuo 2007 metų jo gyvenime vėl atsirado tapyba.

Pirmieji paveikslai turėję liaudiškų motyvų, paskui susidomėta religine tematika – ji buvusi arčiau širdies. Tapė šeimos narių, draugų portretus, natiurmortus, peizažus. Dalijantis kūryba su bičiuliais atsirado patarimų: tapyk tai, ką galvoji. Taip ėmė dėliotis mintys ir paveiksluose atsirado siužetai, daugiaplaniai kūriniai.

„Pasiruošti skulptūrai reikia daug darbo, su tapyba gal kiek ir paprasčiau – reikia drobės, teptukų ir idėjų, – lygina parodos autorius. – Tapant gal lengviau išreikšti emocijas, sužavėti žiūrovą spalvomis.  Skulptūros yra monumentiniai kūriniai, tapyba žaismingesnė, spalvingesnė, daugiau detalių.

Pasak autoriaus, tapyba jam – laisvalaikio praleidimo forma, o ši paroda – beje, antroji personalinė – dar vienas gyvenimo nutikimas, nuotykis.

„Tapau intensyviai po darbo ir bandau kažką savo darbais pasakyti. Idėjų pilna, bandau jas įgyvendinti. Tapydamas išreiškiu tai, kas jaudina. Štai paveikslas „Priverstinis persikūnijimas“ pasakoja, ką turi ištverti gyvūnai, augalija, kad suteiktų mums ramybę, patogumą, komfortą. Kurdamas paveikslą „Pasaulio gelbėtoja“, kurį įkvėpė žmona Vilija, susiejau jį su ekologinėmis problemomis“, – pasakojo A. Vaidalauskas.

Audringą istoriją turi naujausias paveikslas „Olimpija“, dėl kurio autorius sako su žmona daug diskutavęs ir jį kone suplėšęs. Šį darbą įkvėpė menininko E. Manė paveikslo „Olimpija“ istorija, o savo interpretacijoje autorius kviečia diskutuoti apie seksualinį priekabiavimą.

„Žinoma, be užsispyrimo paveikslo „neįveiksi“. Mažiausio formato darbas tapomas mėnesį, o kai kuriuos tapau ir pusmetį. Nukenčia šeima, kuriai neskirdavau pakankamai laiko. Džiaugiuosi, kad mano žmona tokia kantri ir supratinga“, – per parodos atidarymą dėkojo autorius, kurio pasveikinti susirinko gausus būrys artimųjų, draugų, buvusių ir esamų bendradarbių, medžiotojų klubo bičiulių.