Advento vakaronės mieste

Advento laikotarpis – ramybės ir susikaupimo, įsiklausymo ir įsiliejimo į gamtos ritmą laikas.  Kėdainių kraštas turėjo savų advento laikotarpio papročių ir tradicijų, įvairių draudimų. Be to, mes dažnai  advento papročius siejame su valstietiškąja, kaimo tradicija, tačiau kaip advento laikotarpis buvo minimas miestuose? 

Iš Panevėžio atvykęs folkloro ansamblis „Raskila“ kėdainiečiams dovanojo adventinių romansų vakarą.

Šis laikotarpis Lietuvoje, žvelgiant per senųjų lietuvių papročių prizmę, žymiai ramesnis nei kituose, dažnai reformatiškuose, pasaulio kraštuose, kur adventas neįsivaizduojamas be spalvotų lempučių ir blizgučių. Mes, lietuviai, galime didžiuotis ir išlaikytomis Kūčių vakarienės tradicijomis – ši tradicija, pasak Kėdainių krašto muziejaus etnografės Reginos Lukminienės, yra išlaikyta tik vos keliose vietose: dalyje Lenkijos, buvusios Jugoslavijos bei Baltarusijos kraštuose. „Lietuvoje vis dar gyvas paprotys visiems šeimynykščiams grįžti namo, susitikti prie stalo, pabendrauti. O juk ilgus sovietmečio metus Kūčių šventimą stengtasi iš lietuvių sąmonės ištrinti“, – pabrėžė ji.

Puošdavo rankų darbo papuošimais
„Kaip ir daugumoje Lietuvos vietovių, taip ir Kėdainių krašte gyvenusiesiems advento laikotarpis buvęs ypatingas visomis prasmėmis. Ypatingai svarbu būdavo švara tiek fizine, tiek dvasine prasme. Likus kelioms savaitėms iki švenčių, būdavo pradedama namų generalinė tvarka. Vėliau namai puošiami rankų darbo papuošalais, kurie būdavo gaminami iš šiaudų (kėdainiečių vadinamais „liktoriais“ arba visoje Lietuvoje bendru pavadinimu „sodais“), popieriaus. Stengdavosi, kad būtų kuo daugiau baltos spalvos“, – sakė pašnekovė.
Kalėdų eglutės statymas yra ganėtinai nauja tradicija, atsiradusi vos prieš 60 metų. Eglutės irgi puošiamos rankų darbo žaisliukais, obuoliukais, riešutais. Tą darydavo tik Kūčių dieną.
Todėl etnografę liūdina, kad kalėdinis vajus pradedamas labai anksti. „Anksti pradėjus ruoštis šventėms, vėliau dingsta ir nebelieka to sakralumo“, – teigia ji.

Paisė draudimų
Lietuviai ypatingą svarbą teikdavo orų stebėjimams, kurie leisdavo spėlioti orų, derliaus prognozes: jei gilu sniego, bus geras vasarojus; jei daug saulėtų dienų, gerai derės daržovės; jei per adventą labai šalta, vasarą bus karšta ir griaudės stiprios perkūnijos; jei dažni atodrėkiai, gerai derės rugiai; jei daug žvaigždėtų naktų, bus žuvingi metai; jei vėjuotomis naktimis sninga dideliais kąsniais, gerai užderės linų sėmenys. Advento – tamsiu, niūriu – laikotarpiu giedota daug giesmių. Tikėta, kad tuo metu mus, mirtinguosius, aplanko protėvių vėlės, tad katalikiškais laikais pradėta giedoti daug giesmių, melstis – žmonės anksti atsikeldavo, susirinkdavo viename name ir melsdavosi.
Adventas buvo gausus ir draudimų – drausta miškuose medžius kirsti (nes mirusio žmogaus siela apsigyvena medyje), dirbti darbus, susijusius su sukimu (kad nebūtų trikdomos saulės sugrįžtuvės).

Dvi, adventiniame vainike degančios žvakės simbolizuoja – iki Šv. Kalėdų liko vos kelios savaitės.

Nuoširdžiausi sveikinimai pildosi
Kai kurios tradicijos labai gražiai susiliejo su šiuolaikine gyvensena. „Kėdainių krašte buvo gana ilgai išlikusi tradicija sveikinti vienas kitą atvirukais, juose parašius gražių palinkėjimų. Tokia sveikinimo tradicija išlikusi ir iki šiol, tiesa, ji jau pasikeitė į sveikinimus trumposiomis telefonų žinutėmis ar elektroniniais laiškais“, – sakė R. Lukminienė. Šis laikotarpis – stebuklų metas, tad tikėta, kad ir gražiausi bei nuoširdžiausi sveikinimai pildosi.

Švęsta ir kaime, ir mieste
Šeštadienį Kėdainių kultūros centre vykusi adventinė vakaronė buvo kiek kitokia negu ankstesnės. Iš Panevėžio atvykęs folkloro ansamblis „Raskila“ kvietė pasiklausyti adventinių romansų. Jos vadovė etnomuzikologė Lina Valienė sakė, kad į adventinius papročius norėta pažvelgti kiek kitaip. „Aukštaitijos regionas tokių adventinių dainų kaip dzūkai neturi, tad nusprendėme per romansus, širdies sopulius kalbėti apie tuos pačius, bendražmogiškuosius, dalykus. Ansamblis pasipuošė ne tradiciniais tautiniais, bet devynioliktojo amžiaus pabaigos – dvidešimtojo amžiaus pradžios, tarpukario, laikotarpio drabužiais. Nes ir patys romansai – labiau miestietiškos kultūros bruožas“, – kalbėjo etnomuzikologė. Adventas – viena seniausių pagoniškų švenčių, įsiliejusių į krikščionybę, tad, pasak L. Valienės, visai nesvarbu, kur žmogus gyvena – mieste ar kaime, jis vis tiek jų laikosi. „Visi Kūčių papročiai nenutrūkę ir šiandien – burtai, papročiai, Kūčių ir Kalėdų valgiai. Labai džiugu, kad iki šiol nenutrūkusi ir gyva advento, Kūčių vakarienės tradicija“, – sakė L. Valienė.