Abu kažkuo užsiėmę, tik – ne buitim

Zita Zokaitytė

Stankevičiai – viena populiariausių Lietuvoje pavardžių, bet kėdainiškiai Rasa ir Jonas Stankevičiai – visai nestatistiniai ir nestandartiniai žmonės. Iš Pasmilgio kaimo, trys kilometrai nuo Kėdainių centro. Užauginti trys vaikai, sulaukti trys anūkai. Filologas anglistas ir istorikė poetė, nors žodis poetė” Rasai turbūt skamba pretenzingai, na, gerai, tebus literatė. Susitikome pasikalbėti Kėdainių Grėjaus namo” kiemelyje – pučiant stipriam vėjui ir į stogo dangą šniokščiant stipriam lietui. Tarsi parodant, kad gyvenimas nėra drungnas. Ir ne visada šviečia saulė.

Lietuvis ir lenkas, ,,žemaitė” ir suvalkietė

Visai netoli, Smilgos gatvėje, yra Jono gimtasis namas, kur įsikūrusi ,,Optika”. Čia jis gimė, nors… ,,Anoj pusėj Smilgos buvo Juozapavos palivarkas, jo likučiai. Vienas likutis – gyvenamasis namas, ir jis buvo paverstas gimdymo namais. Ten į pasaulį atėjo ir keli mano klasiokai”, – prisimena Jonas. Netrukus jis apsidairė: ar dar išliko du tėčio sodinti medžiai: ąžuoliukas ir liepaitė? Ne, neišliko. Jono gimtą namą vadino ,,škala”, tai reikštų arba žydų mokyklą, arba sinagogą. Šalia, toje pačioje Smilgos gatvėje, jau buvo sinagoga. Vadinasi, čia turėjo būti mokykla? ,,Man atrodo, kad tas namas ypatingas: galėjo daug žydų ir jų protėvių lankytis tose vietose. Tas suvokimas atėjo vėliau. Kaip gaila, kad to žydų paveldo beveik nebėra. O juk tai buvo žmonės, kurie net kovėsi savanoriais už Lietuvos nepriklausomybę. Jie patys save vadindavo kėdainiečiais ir mušdavosi į krūtinę, ir dėl to juos vadindavo ,,kiaurašoniais”. Tas šonas – kiaura krūtinė, o kiaura krūtinė – kaip žaizda širdy. Jų praradimas – tai skylė širdyje, skylė šone ir mums. Žinoma, amžinai negali apie tai galvot, bet prisimint ir žinot reikia.”

Jono tėvas, kai vaikui buvo vos 11-ka mėnesių, mirė. Teko augti tik su mama. Ji buvo siuvėja: užeidavo pas juos tai vieni, tai kiti žmonės. Jono atminty: vieni kėdainiečiai kalbėdavo lietuviškai, kiti – lenkiškai. Giminės kalbėjo ir rusiškai, pavyzdžiui, pusseserė buvo išvažiavusi į Rusiją su savo mama, kai grįžo, nemokėjo lietuviškai. Žaidžiant futbolą vėlgi: lietuviška, lenkiška, rusiška šnekta. Namuose, beje, kalbama buvo ir lenkiškai, ir lietuviškai. Gal iš to vaikystės daugiakalbiškumo ir požiūris tapo kitas į gimtąją kalbą…

Rasa man tikra suvalkietė. Toks aiškus, raiškus tarimas, bet juk ji – ,,suvalkietė, permesta per Nemuną”, tai yra žemaitė (na, mes, kėdainiečiai, gyvenantys šiapus Nevėžio, irgi ,,žemaičiai“). Juk gimusi Jurbarko rajone, Gedžių kaime, 8 km nuo Nemuno. ,,Jokio žemaitiškumo mumyse dar tikrai nėra. Mano mama kalba suvalkietiškai. O kėdainiečiai, man pasirodė, kai čia atvažiavau, labai negražiai šneka: ,,i” tokia nutęsta ir šiaip. Man nėra gražesnės kalbos už suvalkiečių”…

Kai jau tikrai gali, sako: nėra vietų

Mes visi žinom: Jonui neduok valgyt, duok pakalbėt. Ne apie bet ką, o apie vietovardžius, beje, ne vien apie juos. Ir apie upių, netgi žmonių vardus. Štai ir dabar, jei nestabdytume, prie jokių kitų temų net per porą valandų nebūtume priėję.

– Jonas: Čia ne profesija, čia hobis. Iš kur tai atėjo? Nieks nežino. Matyt, pradinis polinkis į kalbas, ir, matyt, kelių kalbų mokėjimas. Ir mokytojavimas. Štai mokai vaikus anglų kalbos ir paprasčiausiai pastebi, kad ,,you“ (tu, jūs) – tai ,,jūs“. Tas panašumas kalbų visą laiką. Jis vis išlenda. Matyt, Vilniaus universitetas, Filologijos fakultetas, filologų programa, į kurią būtinai įėjo klasikinės kalbos: kaip lotynų, tai davė. Buvo universitete toks lotynų kalbos dėstytojas Leonas Valkūnas. ,,Jis sako ,,cornus“ (ragas) – tai ką, nepažįstam, kad ,,kornas“ yra Kaunas?“? Ir dar jis sako: kitos tautos jau seniai savo vietovardžius persiskaitė. Ir jis buvo teisus.

– Kodėl pasirinkote studijuoti anglų kalbą?

– Gal truputį dėl to, kad lengvai sekėsi. Klasės draugai: o tau gerai sekasi, duok nusirašyti. Jauti vertę. Tai ir linksti.

Vienu metu mokytojavimas buvo ne prie širdies, atėjo nusivylimas

– Kodėl dabar nemokyto­jaujat?

– Gyvenimas toks dalykas. Vienu metu mokytojavimas buvo ne prie širdies, atėjo nusivylimas. Gal 1979 ar 1980 m. Vien dėl finansinių priežasčių. Mokytojai tada turėdavo kitų užsiėmimų. Tai ir man iš pradžių statybos: įkalbino dirbt mūrininku, pramokau, nuėjau su statybininkų brigada, paskui pasiūlė dirbti Krašto muziejuj, truputį mokykloje valandų turėdavau, paskui gėles pradėjau auginti, pomidorus, agurkus, bet daugiausia gėles – gvazdikus: mama Janušavoj 6 arus žemės turėjo… Paskui 1990-ieji–1992-ieji, reikėjo kažko imtis. Su draugais atidarėm statybinių, ūkinių prekių parduotuvę, nusipirkom parduotuvę ,,Baldai. Technika” [dabar ,,Iki” Tilto g.]. Paskui – gal neskirta, nelemta, reikėjo mažinti, dar Rusijos krizė. Tiksliai nepasakysiu, kodėl viskas baigėsi: ir krizė, ir konkurencija. Teko uždaryt, ir noras verslui praėjo. Paskui po truputį grįžau į mokyklą. Labūnavoj, Aristavoj, Akademijoj, paskui Krakėse padirbau. Labai patiko mokytojauti Krakėse, patiko vaikai. Paskui – gal vyresnis, gal neįtikau, nors kalbos mokėjimo prasme esu kelis kartus geresnis negu anksčiau buvau. Kodėl gyvenime taip yra: kai tu nelabai gali, sako tau – eik, o kai gali vaikams daug ką pasakyti, nieks tau neleidžia, nėr vietų. Bendros tendencijos: vaikų mažėja. Iš pradžių aš galvojau, kad mokytojas – tai nelabai, o tik paskui supratau, kad tai labai labai… Tai tikrai labai gražus ir prasmingas darbas. Gal iš pradžių to nesupranti ir nejauti…

– Rasa: Pripuola toks vyras prie Jono, matosi, kad išgėręs, jis pamato mane, prišoka ir pradeda pasakot, kad Jonas buvo geriausias mokytojas. Taip ir pasakė Jonui: ,,Aš myliu jus.”

Kartais išsipildo gyvenimo svajonės

– Renginiuose anksčiau matydavau, kad su švedais bandote kalbėti ir jų kalba.

– Jonas: Švediškai, gaila, iki galo neišmokau. Sunkiai sunkiai, bet daugmaž suprantu, ką jie kalba. Švedų kalba panaši į anglų, į vokiečių – tai germanų kalba. Kaip nusprendžiau jos mokytis? Mano teta dar 1959 m. emigravo į Lenkiją. Mano pusseserė iš ten 1970 m. išvažiavo studijuot į Švediją ir pasiliko: ištekėjo už švedo. Nuo tada švedų kalba man įdomi. Bet tai neužbaigtas reikalas, nors dar pati pusseserė atsiuntė švedų kalbos vadovėlių. Perskaičiau, ir viskas.

– O kaip Amerika?

– Ten buvau kaip verslininkas, amerikiečiai turėjo visokių programų paremt mūsų verslininkus ir tuo pačiu galbūt megzti kontaktus. Tada turėjau parduotuvę, parašiau prašymą, kad norėčiau dalyvauti jų kursuose. Ir atsitiko taip, kad apie ką žmogus svajoji, įvyksta. Gyvenimas – tai tokia vieta, kur išsipildo svajonės. JAV buvau 18 dienų… Švedijoje irgi lankiausi, bet tik pas gimines.

Pasaulyje rado bendraminčių

Sykį buvo vyras kėdainiškis
Antrašas jo – amžinai smilgiškis
Juodą anas gėrė kavą
Ir vietovardžius skanavo
Angiriai Kairiai, bet labiau Skinderiškė

– Netikėtai tokį Jūsų, Jonai, eilėraštį radau feisbuke. Paprastai, be jokių užslėptų minčių, pasako visą jūsų esmę. Pirmiausia, kad jūs – ,,amžinas smilgiškis”, nes ir dabar gyvenat prie Smilgos upės, negalit nuo jos pabėgt, ten turit ne tik medžių, bet ir ,,nuosavų” lakštingalų, gegučių. Geriat ,,miestietišką” juodą kavą, bet svarbiausia – ir dieną, ir naktį ,,skanaujat” tuos vardus…

– Paimkime kad ir Jurbarką. Ar Urbarkas, ar Jurbarkas? ,,Ur” buvo ir prieš penkis tūkstančius metų pas šumerus, tarpupyje tarp Tigro ir Eufrato. Ur bar ki – tai šumeriškai ,,užmiestis”. Galūnė –ki yra gal net svarbiausia argumento dalis: ,,Ki” šumeriškai reiškia žemė, kraštas, sritis. Jų vietovardžiai baigdavosi galūne –ki, o Lietuvoje – kė, – kiai, – kės. Man tas pats, ar Jurbarkai, ar Urbarkai (yra kaimas prie Jurbarko – Jurbarkai). Gal mes niekada ir neturėjom ,,ur”, o tik minkštą ,,jur”… Bet kokio vietovardžio išskaitymo yra kokie 9 variantai, turi atrinkt. Be to, ne tiek iš vietovardžių, kiek iš upėvardžių gali labiau pasakyt, iš kur žodis atėjo… Dar. ,,Žydas” – labai senas žodis, jis yra ,,zida”, ,,zita” – teisusis, gerasis, teisingasis. Gal čia ir velnias pakastas, kad žmonės nenori tiesos, teisingų žmonių. Hebrajų kalboj yra panašių žodžių, kaip ir lietuvių kalboj, jie turi savaičių šventes, jas vadina ,,savuoto” – iš kur tai? Gal mes kažkada turėjom bendrą likimą? Mes susiję ir su tibetiečių kalba. Lama, Laima – deivė. Tibete ir kitur yra lama. Dar. Rasa yra lietuviškas vardas, bet ,,rasa” – tai ,,sara” (metatezė – garsų susikeitimas vietomis, kuris labai būdingas kalbose), o sanskrite, induizme yra ,,Sarasvati” – ,,Rašto pati”. Yra Indijoje mokyklų, kuriose pamokos prasideda nuo pamaldų Sarasvatei. Masė sanskritiškų žodžių, jau seniai žinoma, panaši į lietuvių. Imkime kad ir Joną. Ir pažiūrėkime ne sanskritiškai, o šumeriškai. Jonas – Janis (latviškai) yra dangaus dievas. ,,Jan” šumeriškai yra dangus. ,,Jan in” – ne tik Jono, bet ir Janio, dangaus dievo, metas. Joninės – tai dangaus dievo šventė. Ar ne taip? Kodėl mes turime visada galvot apie save kaip apie mažus? Žinoma, yra narcicizmo pavojus – save įsimylėt ir kai ko nematyt. Bet, jei iš esmės pažiūrėtum, nėra tokio dalyko mažas-didelis. Net žodis ,,mažas” iš tikrųjų reiškia ,,didelis” – ,,Maharadža” (didysis radža). O ,,didila” pas šumerus reiškia ,,mažą”. Juk ir mes sakome: kur tavo dideli? O turime galvoje būtent vaikus.

– Ar norit, kad Jūsų teorijas perskaitytų kalbininkai, lyginamosios kalbotyros specialistai? Gal kur bandėt jas spausdinti?

– Mėginau išspausdinti viename amerikiečių žurnale. Jeigu jau rašai į pasaulinio garso lingvistinį žurnalą, tai turi rašyt pagal tam tikrą standartą.

Ten parašiau apie šumerų ir lietuvių deives. Spausdinant svarbu, kokia už tavęs yra aukštoji mokykla. Žinoma, yra ir tokia sąvoka kaip ,,nepriklausomas tyrėjas”, niekas į akis nespjauna, kiti toleruoja, bet… ,,daug mes tokių matėm”. Ten reikėjo man surasti, kas recenzuos, dar techninis procesas, nes esi tarsi pats leidėjas. Jie įsikiša tik paskutiniu momentu. Ir mano paskyra ,,pakibo”. Bet paskui kitaip sugalvojau: sakau, palyginsiu lietuviškus ir šumeriškus žuvų pavadinimus, paukščių vardus, upėvardžius. Iš to žurnalo atsiliepė: tęskit. Bet sustojo mano rašymas, kažkuriuo momentu pavargau. Dar suabejojau: gal siųsti į ,,Baltisticą” [tarptautinis baltų kalbotyros žurnalas]?

– Lietuvių kalbininkams nedavėt paskaityt?

– Nedaviau. Bet yra forumas. Jų yra daug. Yra keli feisbukiniai, juose dalyvauju, kad ,,nuleisčiau garą“. Pasaulis žino, kad lietuvių kalba labai sena. Bet iki galo to nepažįsta. Reikia viską įrodinėti, ir yra pasipriešinimo. Sakykim, nėra jokios medžiagos apie baltų skolinius į germanų kalbą. Dar gali surasti, ką baltai paskolino slavams, o kai pradedi kalbėti apie baltų įtaką germanams, tokia tema neegzistuoja, nebent ką atskirai kas nors pamini.

– Rasa: Jonui tas forumas išsigelbėjimas, jis tiesiog tuo gyvena. Jis rašo ilgas žinutes, gauna atsakymus, kartais ir naktimis su kažkuo kalba [nes kitoj pasaulio daly tai diena]. Jam tai sielos atgaiva, nes jis nelabai turi su kuo pasikalbėt, aš galiu tik išklausyt, tikrai nesu jam tinkama pašnekovė. Reikia jam ieškot bendraminčių, ir dabar jis jų turi.

Eilėraščiai įlenda į galvą

– Noriu, Rasa, ir Tavęs daug ko paklausti, bet Jonas vis užgožia…

– Rasa: Jonas iš tikrųjų mane užgožia, ir aš tuo labai džiaugiuosi.

– Kaip sumąstei stoti į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos?

– Rasa: Istorija buvo mano klaida, tiesiog mokykloje labai sekėsi lietuvių, vokiečių kalbos ir istorija. Vokiečių mokytoja norėjo, kad rinkčiausi vokiečių, ir labai pyko, kai pasirinkau istoriją. Tiesiog buvo atsitiktinumas. Stojau į… žurnalistiką, visada rašinėjau į Jurbarko laikraštį, dalyvavau literatų būrelio veikloj, bet nepavyko įstoti. Grįžau namo, sakau: pasiprašysiu laikraštyje darbo. Galvoju, kaip bus smagu rašyti straipsnius. Bet tėvai nepasidavė, nusprendė, kad vis tiek turiu įstot, kad tik nebūčiau namie. Įstojau šiaip sau, kad istorija sekėsi. Bet tai tikrai nėra mano dalykas. Vienas dėstytojas man pasakė: jūs mėgstat pasakas, o istorija yra ne pasaka, o labai tikslus mokslas. O aš nuklysdavau į lankas, į romantiką. Man labiausiai patiko archeologija – kasinėjimai. Įdomūs buvo metai su archeologu habil. dr. Vytautu Kazakevičium [1951–2005]. Kad tai ne mano dalykas, parodė ir tolesnis gyvenimas. Dirbau apie 4 metus Kėdainių krašto muziejuje. Istorija ir dabar domiuosi, tiek, kiek domisi eilinis žmogus. Žiūriu istorines laidas. O mokykloje nenorėjau dirbti. Kai mums buvo pedagoginė praktika, man buvo kažkoks siaubas. Buvau labai griežta, rašiau dvejetus. Aš taip bijojau mokinių, kad juos skriaudžiau. Mokytoja, kuri stebėjo mano pamokas, neturėjo ką gero apie mane pasakyt, tik ,,jūs labai gražiai kalbat”.

– Iš to ,,gražiai kalbat” atsirado eilėraščiai?

– Man atrodo, kad pradėjau rašyti eilėraščius, kai dar nėjau į mokyklą. Mane tėvai nusiuntė miegot, o patys plepa virtuvėj. Jie taip linksmai plepasi, o aš, įsižeidusi, kad mane paguldė, galvoju: taip nuobodu, taip nuobodu, parašysiu eilėraštį. Apie bitutes kažką rašiau, gaila, pamiršau savo pirmąjį eilėraštį. Bet tai tapo gyvenimo būdu. Kartą pasižiūrėjau: ,,Lietuvos pionieriuje” toks posmelis taip tinka prie mano eilėraščio, ir aš pridėjau. Sesuo pamatė: kaip drįsai taip daryti! O aš nesupratau – taigi labai tinka: ,,Kelsim ginklą saulėn vyriška ranka / Teklesti pasauly laimė ir taika.” Rašydavau tokius patriotinius: apie Leniną, karą. Buvom sugadinti. Jau vėliau atsimenu: mūsų vaikai miega ir aš jokio lapuko negaliu pasiimt, kambary liko visi sąsiuviniai, tai aš nuo miltų maišelio nusiplėšiau popieriuką ir rašau kažką… Man visą laiką sukasi eilėraštis galvoj: ar eiliuotai, ar baltom eilėm. Aš jų negaliu rodyt žmonėm, nes jie tokie dienoraštiniai. Tiesiog rašau beveik visą laiką. Atsimenu, a. a. Marija Kazakevičienė yra sakiusi: man duok tušinuką ir lapą, ir aš rašysiu, rašysiu… Man dabar nereikia nei tušinuko, nei lapo, aš rašau galvoj. Man niekad nebūna nuobodu, nes visą laiką galvoj skamba eilėraščiai. Ar savi, ar kokio Strielkūno, nuostabių eilėraščių yra parašęs Vytautas Landsbergis vyresnysis… Eilėraščius irgi taip keistai išmokstu: be prievartos, nesimokydama. Beveik nereikia antrą kartą skaityt, įlenda į galvą. Šiaip mano protas gana tingus, aš negaliu nardyti tokiuose dalykuose, kaip Jonas. Bet eilėraščiai įlenda į galvą – ne tik savi…

Man visą laiką sukasi eilėraštis galvoj

– Kaip jų leidybos reikalai? Mes abi jau prieš 20 metų esame išleidusios ,,po pusę” nedidelės eilėraščių knygelės ,,rasazita”…

– Paruoštos dvi knygos, jos – Kauno ,,Kauko laiptų” leidykloje. Vienas rinkinys vadinasi ,,Trumpukai” – ten mano trumpi eilėraščiai lietuvių ir anglų kalbomis (Jonas išvertė). Dabar tereikia pinigų…

Neiškenčiu, pacituosiu vieną trumpuką.
Slyva
Sutemo.
Visą vakarą,
visą naktį
nebematysiu,
kaip žydi
slyva.

Vaikų gimtadienius švenčia ir be jų pačių

– Kur jūs abu susipažinot?

– Rasa: Muziejuje, kai čia dar dirbau. Tokia tobula pažintis. Ne kokiuose šokiuose.

– Jonas: Taip išeina, kad ten ieškojau savo antrosios pusės. Tada buvo bėgimas nuo mokyklos.

– Rasa: Paskui vaikai, šeima, mano liga. Vienas vaikas nepritapo darželyje, nusprendžiau pati augint. Buvo labai blogi įspūdžiai iš to darželio. Pamaniau, kad darželis blogiausia vieta augti mano vaikams. Nors galėjau pabandyti kitą darželį. Bet vaikų po to visai neleidau į jokį darželį, auginau pati. Kai paskutinis vaikas Jonas pradėjo eit į mokyklą, mokytojas buvo susiėmęs už galvos: kas bus, jei nelankęs darželio. O viskas buvo puiku. Iki penktos klasės man nebuvo jokių problemų su vaikais, paskui, kai vaikai suprotingėjo, Jonas perėmė vadžias. Nebuvo vaikų klausimų, į kuriuos Jonas neatsakytų. Man buvo dėl to lengva auginti vaikus. Jie dabar jau seniai suaugę: vyriausiam Viktorui – 35 metai, Augutei (beje, tai jos tikras vardas, nors iš pradžių ir buvo Eugenija, bet niekaip kitaip jos nevadinom, kaip Augute, tai ji ne taip seniai ir pasikeitė vardą) – 34 metai, o Jonui bus 30-imt. Kadangi šeimoje du Jonai, būna sunku atskirt, tai aną vadinam Jonuku. Gal nevykusiai jam vardą išrinkom, bet nebuvo kaip: Jonukas buvo žiauriai panašus į tėvą Joną. Viktoras studijavo Vilniaus universitete istoriją, dukra baigė ekonomiką, gyvena Kaune, dabar labai susidomėjo netradicine medicina, gavo reiki I pakopos diplomą, dabar mumis labai rūpinasi. O Jonukas baigė Kauno J. Gruodžio konservatoriją ir Vilniaus kolegiją, dirba Kėdainių muzikos mokykloje. Vedęs, augina trejų metų sūnų Marijoną (vis tiek …joną). Mūsų pirmoji anūkė Marta, Augutės dukra, gimus mano gimimo dieną. Ji apvertė aukštyn kojom mano gyvenimą, nes aš nemėgdavau savo gimtadienių. Kovo 5 d. – labai pilkas metas: nei paukščių, nei spalvų. Ir čia Marta, kuriai dabar trylika. Tiesiog pradėjau mėgti gimtadienius ir pradėjau labai džiaugtis gyvenimu. Dabar švenčiu visų gimtadienius. Vaikai gyvena kitur, tai mes su Jonu nusiperkam vyno, torto, susėdam ir džiūgaujam, kad mūsų vaiko gimtadienis. Augutė dar turi sūnų Simoną, jam bus penkeri.

– Kaip pavyksta taip brandžiai, taip gražiai šitiek metų nugyvent, tarsi be jokios trinties?

– Rasa: mes abu su Jonu panašūs, abu kažkuo užsiėmę, tik ne buitim. Aišku, auginant tris vaikus, buities užteko per akis. Beje, ir Jonas rašo eilėraščius. Jis labai plačių pažiūrų žmogus. Kai tekėjau, buvo labai svarbu, kad šalia manęs būtų protingas žmogus. Jau minėjau, kad Jonas į visus vaikų klausimus galėjo atsakyti. Tai man buvo didelis susižavėjimas, tiesiog didžiavausi. Ir stengėmės abu dėl vaikų. Vaikai, beje, labai suartina.

– Jonas: Nėra taip, kad aš viską žinau. Mes praktiškai nežinom nieko. Mes gyvenam senkalbėj [ir vėl Jonas pradeda kalbėti apie mūsų seną lietuvių kalbą…]