Penktadienis, 22 lapkričio, 2024
0.3 C
Kėdainiai
PradžiaIš arčiauMoterų krizių centro savanoriai: savanorystė duoda daugiau, nei duodi tu

Moterų krizių centro savanoriai: savanorystė duoda daugiau, nei duodi tu

-

Savanorystės banga per Lietuvą ritasi jau ne pirmus metus – savo laisvą laiką žmonės skiria pačioms įvairiausioms veikloms, o rinktis tikrai yra iš ko. Kėdainių moterų krizių centras – viena iš tokių vietų, kur savanorių indėlis yra itin svarbus: be jų centras veikti negalėtų. Moterų krizių centro vadovė Rita Stakniūnienė sako, kad čia savanoriauja apie 15 žmonių. Kiekvienas iš jų – su savo gyvenimiška patirtimi.

Kokių spalvų yra savanorystės džiaugsmas? Kokios pačių savanorių patirtys? Apie tai „Kėdainių mugės“ pokalbis su Moterų krizių centro savanorėmis Lolita, Jovita, Giedre ir vieninteliu čia savanoriaujančiu vyru – Jonu.

Teko užsiimti įvairiomis veiklomis

Lolita Dapšytė-Podžeckienė Kėdainių moterų krizių centre savanoriauja jau šeštus metus, o atėjo čia netrukus po to, kai prisijungti pakvietė vadovė Rita.

„Ritą pažinojau jau anksčiau. Kartą mes kalbėjomės ir, turbūt, atėjau čia tarsi savaime – taip išėjo. Tu eini pas lyderį, su kuriuo galėtum dirbti ir būti komandos dalimi“, – sakė L. Dapšytė-Podžeckienė.

Lolita Dapšytė-Podžeckienė Kėdainių moterų krizių centre savanoriauja jau šeštus metus. (R. Valionio nuotr.)

Artima kėdainietei pasirodė ir savanorystės tema. Pasak Lolitos, gyvenime teko matyti daug įvairių situacijų draugų, kolegų aplinkoje: „Aš visada, nuo jaunystės, esu už moterų teises. Todėl normalu, kad savanoriauju čia. Temos man pažįstamos, aktualios. O kada žmogui gali kažkuo padėti – jauti. Gali padėti ir dviem žodžiais, dviem sakiniais, dviem valandomis ar dviem dienomis skiriamo darbo.“

Per šešerius savanoriavimo metus L. Dapšytei-Podžeckienei teko užsiimti įvairiomis veiklomis: padėti su vaikų užimtumu, kartu su šeimomis vykti į išvykas, prisidėti organizuojant renginius. Kalbėdama apie pačią organizaciją Lolita sako, kad čia susibūrusi stipri savanorių komanda: „Ir labai skirtingos asmenybės. Mes esame kaip šeima.“

Kalbėdama apie pačią organizaciją Lolita sako, kad čia susibūrusi stipri savanorių komanda: „Ir labai skirtingos asmenybės. Mes esame kaip šeima.“

„Savanorystė duoda daugiau, nei duodi tu. O žmogus turi padaryti ką nors reikšmingo visuomenei. Ne tik uždirbti duonai ar sviestui ant jos“, – kalbėjo Moterų krizių centro savanorė.

Maniau, kad netiksiu“

Jovita Kolojanskienė į Kėdainių moterų krizių centrą atėjo 2015-ųjų metų pabaigoje. Moteris sako, kad jau buvo sulaukusi centro vadovės Ritos kvietimo prisijungti.

„Bet aš savanorystės labai bijojau, buvau nepasiruošusi. Man ji buvo nesuprantamas dalykas. Rita kvietė pabandyti, o jei nepatiks, galėsiu išeiti. Netrukus susirgo mano vyro mama ir stigo žinių, kaip prieiti prie sergančio žmogaus, kaip kalbėtis. Panašia tema tąsyk buvo organizuojamas susitikimas Moterų krizių centre. Taip ir atėjau, o po truputį įsitraukiau ir į centro veiklą“, – pasakojo J. Kolojanskienė.

J. Kolojanskienė: „Aš labai bijojau savanorystės, buvau nepasiruošusi.“ (R. Valionio nuotr.)

Beje, Jovita iš karto nerimavo, kad čia nepritaps, nes, kaip sako pati, yra paprastas žmogus, dirbantis paprastą valytojos darbą: „Maniau, kad netiksiu, neįsipaišysiu.“

Tačiau baimės pasirodė menamos, be to, padėjo ir centre organizuojamos paskaitos patiems savanoriams – dabar moteris aktyviai įsitraukusi į veiklas, prisideda prie edukacinių užsiėmimų vaikams, renkant paramą. Kėdainių moterų krizių centras aktyviai įsijungė į paramos rinkimą nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams, tad pastarąjį mėnesį veiklos nestigo ir savanoriams.

„Savanoriaudama matau prasmę. Visų pirma, čia yra žmogaus ryšys su žmogumi, bendravimas – tai svarbu. Kartais žmonės galvoja, kad Moterų krizių centre lankosi tik socialinių įgūdžių stokojančios šeimos. Tai – netiesa. Aš ir pati einu pas psichologą, ir draugėms sakau – jei blogai jaučiatės, eikit. Centre dirba psichologas, vyksta paskaitos, dailės terapija, kitos veiklos“, – kalbėjo savanorė.

Prasmę pajunti pažvelgęs į vaikų akis

Giedrė Sutkienė prie savanorių komandos prisijungė prieš penkerius metus, pamačiusi skelbimą, kad centre reikia savanorių. Tuo metu moteris augino vaikus ir turėjo laisvo laiko.

„Vaikystėje esu mačiusi ir smurto, todėl man savanorystė čia pasirodė labai aktuali“, – sakė G. Sutkienė. (R. Valionio nuotr.)

„Norėjosi kažko. Ne tik namuose būti, bet ir pasijusti naudingai. Tuo metu trūko veiklos. Kodėl pasirinkau būtent Moterų krizinių centrą? Gal tai susiję ir su tuo, kad pati augau nelabai tvarkingoje šeimoje.

Jautiesi galintis padėti, patarti. Tokio centro tikrai reikia. Ypač tą supranti, kai pažvelgi į vaikų akis“, – kalbėjo G. Sutkienė.

Vaikystėje esu mačiusi ir smurto, todėl man tokia savanorystė pasirodė labai aktuali. Ypač jaudina vaikų išgyvenimai, kai jie į centrą ateina kartu su mamomis. Tai vaikai, kurie turi skaudžių patyrimų. Jautiesi galintis padėti, patarti. Tokio centro tikrai reikia. Ypač tą supranti, kai pažvelgi į vaikų akis“, – kalbėjo G. Sutkienė.

Giedrė savanoriauja tada, kai jos rankų prireikia: padeda dalinti maistą, tvarkyti paaukotus drabužius, taip pat prisideda prie vaikų užimtumo organizuojant stovyklas: „Atsiranda kur kokios veiklos – ieškau galimybių prisijungti.“

Prireikia vyriškų rankų

Vienintelis Kėdainių moterų krizių centro savanoris Jonas Zorys čia atėjo pakviestas žmonos Dalios, kuri čia jau savanoriavo.

„Žmogus, neturėdamas ką veikti, jaučiasi blogai ir niekam nereikalingas. Svarbu būti reikalingam – nuoširdžiai sakau.“ (J. Zorys).

„Žmona kartą pasakė: ko čia sėdėsi namuose, važiuojam. Padėsi. Atvažiavau ir žiūriu, kad visai įdomu, darbų yra“, – pasakojo Jonas, savanoriaujantis jau antrus metus.

J. Zorys savanorystei daugiausia laiko turi šaltuoju metų laiku: „Turiu nedidelį versliuką, bet jis sezoninis, todėl žiemą nedirbu. O žmogus, neturėdamas ką veikti, jaučiasi blogai ir niekam nereikalingas. Svarbu būti reikalingam – nuoširdžiai sakau. Turėjau gyvenime įvairių asmeninių problemų, išgyvenimų. Ir jei esi vienišas – blogai, o kai visi kartu – kitaip“, – kalbėjo J. Zorys.

Vienintelis Kėdainių moterų krizių centro savanoris Jonas Zorys čia atėjo pakviestas žmonos Dalios. (R. Valionio nuotr.)

Pasak Jono, jo veikla Moterų krizių centre yra įvairi fizinė pagalba, pavyzdžiui, kai reikia sunešioti dėžes su maistu ar ką nors atvežti – vyriškų rankų „prie ūkio“ moterims prireikia ne taip ir retai. Be to, centre savanoriai ir budi, o tą daro pasikeisdami. „Štai ir per Velykas budėsiu. Juk šventės, dauguma moterų joms ruošiasi, o aš – laisvas. Todėl įpareigojo budėti mane.“

Kėdainių moterų krizių centras kviečia prisijungti prie savanorių komandos. (R. Valionio nuotr.)


Kėdainių moterų krizių centro vadovė Rita Stakniūnienė: „Kiekviena nevyriausybinė organizacija labai stipriai remiasi į savanorišką veiklą. Mes – ne išimtis.

Man, kaip vadovei, svarbu, kad nėra savanorių kaitos – čia ateina jau apsisprendę žmonės, kuriems tinka ir patinka mūsų veiklos specifika. Žinoma, būtų geriau, jei jų būtų daugiau. Kartais naujus savanorius kviečiame prisijungti, kartais jie susiranda mus, o kartais žmogus atsiranda tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Tada, supratęs, kad mūsų veikla jam patinka, kad savanoriai centre yra vertinami, kad čia yra vieta, kur žmogus gali išpildyti savo lūkesčius – lieka.

Per visus centro veiklos metus pastebėjau, kad jei pradeda savanoriauti vienas žmogus – įsitraukia ir kiti šeimos nariai: vyrai, vaikai. Labai gražus pavyzdys, kai savanoriauti atėjo Dalia Zorienė, o netrukus prisijungė jos vyras Jonas. Pajutome labai stiprų indėlį, ypač ten, kur reikia vyriškų rankų ar techninių sprendimų.

Šiuo metu, kai prisidedame prie paramos Ukrainai, savanorių reikia daugiau, ypač tokių, kurie gali savanoriauti darbo dienomis. Todėl savanorių gretas mielai papildytume ir norinčius kviečiame prisijungti“.

reklama

Taip pat skaitykite