„Mane vadina geležiniu žmogumi. Dar, pamatę skulptūras, žmonės galvoja, kad aš kokių dviejų metrų ūgio. Jei būčiau sakęs, kad padarysiu tiek darbų – mane būtų uždarę į psichiatrinę“, – sako Krakėse gyvenantis tautodailininkas Vytautas Ulevičius.
Šį mėnesį V. Ulevičiui įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Iš viso jas gavo dvylika menininkų. Premijos skiriamos Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams bei veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus.
V. Ulevičius yra 2003 m. Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas, Kėdainių krašto Dailės draugijos garbės narys, respublikinėse amatų dienose du kartus pelnė „Drožėjų drožėjo“ vardą, yra gavęs aukščiausią tautodailininkų apdovanojimą „Aukso vainiką“. Tautodailininkas dalyvauja įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbai – daugelyje Lietuvos vietų: aikštėse, parkuose, kapinėse, ant kalvų ar prie bažnyčių, kryžkelėse.
Tautodailininko darbų ekspozicija yra ir Kėdainių krašto muziejuje, menininko muziejai veikia Panevėžyje ir Plungėje. V. Ulevičiaus darbai eksponuojami Romoje. O kūrėjo sodyba – taip pat tarsi muziejus, kur kiemą puošia skulptūros, medžio dirbinių gausu namuose. Sodyboje įrengtos ir dirbtuvės, kuriose gimsta menininko kūriniai.
„Visi muziejai turi būti suvalstybinti, nes privatūs muziejai neegzistuoja – po mirties giminės viską ištampo ir iš muziejaus nelieka nieko. Jis neturi išliekamosios vertės“, – sako V. Ulevičius.
Antrąjį pasaulinį karą, pokarį išgyvenęs menininkas sukaupė neaprėpiamos gyvenimo išminties. „Kas yra išliekamoji vertė? Ne tai, kiek tu gauni iš visuomenės, bet kiek jai duodi. Ir protas, ir išmintis nėra dvasiniai dalykai – tai materialūs dalykai. Jei žmogus neturi dvasios, neturi doros – jis labai pavojingas. Protingas žmogus gali būti ir banditas. Protingi žmonės juk eina į Seimą. Bet kai kurie be dvasios kuria savo asmeninį gyvenimą. Šventaisiais juk tapo ne vien kunigai“, – kalba V. Ulevičius.
Pirmas mano darbas buvo švilpukas. Paskui įvairūs paukšteliai. Motina sakydavo – iš kur? Sakau: padariau. O ji: tylėk, piemenie. Netikėjo.
– O karus irgi sukelia, atrodytų, proto turintys žmonės.
– Bet jie be dvasios. Dievas sukūrė žmogų ir davė jam jausmus bei protą. Bet kada jausmai nugali protą – jis gali tapti baisesnis už gyvulį. Kas yra karas? Jūs dar jauna, nežinot. Aš perėjau Antrąjį pasaulinį karą, pokarį. Buvau ir Afganistane. Karo iš knygelių nesuprasi. Tai badas, tai nusikaltimai. Viskas, beje, yra mano kūryboje.
Kūryboje – žmogaus gimimas, gyvenimas ir mirtis. Ir politikos yra. Visapusiškai dirbu, viskas yra pagrįsta filosofiniu pagrindu.
– Kodėl savo išraiškos priemone pasirinkote medį?
– Kai gimiau, mama sakė: tam mūsų Vytautėliui kažkas vietoj švilpuko peiliuką įmetė. Dirbau nuo pat mažens. Dar vaikas būdamas ganiau karves. Buvo pokario metai, valgyti nebuvo ko. Ganiau karves, kad valgyti duotų.
Pirmas mano darbas buvo švilpukas. Paskui įvairūs paukšteliai. Motina sakydavo – iš kur? Sakau: padariau. O ji: tylėk, piemenie. Netikėjo.
– O nuo to pirmojo švilpuko ar skaičiuojat, kiek darbų esate sukūręs?
– Iš karto skaičiavau, dabar jau ne. Koks skirtumas, 100 ar 500? Sakoma, sukurk nors vieną gerą darbą… Darbus ir parduodu, ir dovanoju. Kai už parduotus gaunu atlygį – išleidžiu medžiagoms, reikia ir kranus, traktorius samdyti. Viską dovanoju Lietuvai. Vasarą dirbu po 18 valandų.
– Kada buvo jūsų, kaip kūrėjo, branda?
– Branda yra visą gyvenimą, ir dabar nesakau, kad yra branda. Kūryba yra begalinė, o kiekvienas žmogus yra talentingas. Bet ne kiekvienas randa savo talentą – čia bėda. Kitas nugyvena gyvenimą taip jo ir neatradęs. Jei atrandi talentą – palieki savo talento vergas.
– Kas menininkui yra įvertinimas?
– Kai ateina eilinis žmogelis ir sako: aš nesuprantu. Bet išėjęs iš muziejaus tampa geresnis, geriau dirba savo darbą. Tada manau, kad pasiekiau savo tikslą. Pamenu, kai Burbiškio dvare buvo vien tik sakraliniai mano darbai. Žmonės ateidavo, persižegnodavo, paskui susimėtydavo, kad čia juk ne bažnyčia, ne koplyčia. Va tai yra įvertinimas. O dabar? Pastato Vilniuje vamzdį. Tokių vamzdžių žinot kiek buvo pokario metais? Aš tada Vilniuje gyvenau. Pilna. Nuo bombų išraustas miestas, kaminai nukritę, pasvirę. O dabar stato tokį dalyką. Stato bedvasiai žmonės.
– Nemažai žmonių galvoja, kad tautodailė yra susijusi su religija, kad darbuose – religinės temos. Bet netiesa? Jūsų kieme, pavyzdžiui, yra skulptūra koronavirusui.
– Kai pasakysiu – galvosit, kad aš antikristas. Kas yra Dievas? Galvojat, kad viršuje jis sėdi? Viršuje nėra jokio Dievo. Bažnyčioje Dievas yra? Ir ten jo nėra. Jis yra mūsų viduje. Jeigu aš neteisingai kalbu apie religiją – jūs mane pataisykit.
Bet jei tu gera darai – tai ir Dievas yra, jei bloga – neieškok jokio Dievo. Bet aš ne prieš religiją. Žmogus turi tikėti. Jei žmogus neturės tikėjimo, jis nesiskirs nuo gyvulio.
Apie kiekvieną savo darbą galiu daug kalbėti. Yra ir šiuolaikinės tematikos: Putinas, kiti velniai. Dėl ko karas vyksta? Ar jie valgyti neturi? Turi. Karai vyksta dėl karūnos. Ir kare nugalėtojų nėra – visi sužeisti. Iš jėgos pozicijos niekas nieko nepasiekė. Jei darai ir kaimynui dėl to skauda – negerai.
– Kaip gimsta jūsų skulptūros, kaip atsiranda jų temos?
– Dievo reikia paklausti. Ne profesija čia. Jokie institutai neišmoko meno.
– Kiek laiko pats skiriate darbui?
– Visą gyvenimą.
– Ar taip kūryba netampa monotonija, rutina?
– Tai kad darau vis kitokius darbus – tema veja temą. Galvoju, analizuoju. Ir vyriausybės, ir žurnalistų, ir kitų darbus vertinu – aš juos galiu išjuokti, pagirti per savo darbus. Daug jų esu pridaręs. Matot, ten stovi velniai? Ten buvo mano pavaizduotas Seimas. Ir Brazauskas padarytas buvo. Nuogas, su vyrišku pasididžiavimu.
Menas yra dievybė. Žmogus nesupranta, iš kur tie ornamentai mano darbuose. Sakau: jūs einat ir mindot tą ornamentą, jūs nematot. O aš matau. Viską perleidžiu per save. Ir ansamblių esu pridaręs. Paskutinis ansamblis buvo aplink Kryžių kalne.
– Kiek kūryboje jums svarbūs simboliai?
– Vieni svarbiausių, jie yra viskas. Kiekvienas simbolis kažką sako. Aš skulptūras iš simbolių ir skaitau.
– Kiek mes patys matom simbolių – tiek ir suprantam menininko darbą?
– Taip, tik per simbolius.
– O būna jų paslėptų? Per simbolius gali, pavyzdžiui, pašiepti santvarką.
– Būna. Anais laikais aš turėjau tokių simbolių, kad jei juos būtų iššifravę, į Sibirą išvežtų. Buvo Sovietų Sąjungos jubiliejus, 60 metų. Paskelbė konkursą, kuriame užėmiau pirmąją vietą, gavau 30 rublių premiją, diplomą. „Diplomas gerai, bet iš storo popieriaus padarytas – negali panaudoti pagal paskirtį“, – pasakiau visai salei. Mano darbas vaizdavo Kremliaus vartus, užpildytus gėlėmis. Iš šonų jūreivis ir pėstininkas. Greta užrašas – „Tarybų Sąjungai 60 metų.“ O žinot, kokios ten gėlės buvo? Durnaropės. 60 metų, kaip durniuoja. Kai kurie intelektualai suprato, bet tik šypsojosi – bijojo kalbėti.
Bet jei tu gera darai – tai ir Dievas yra, jei bloga – neieškok jokio Dievo.
Ir vėliavą Lietuvos „iškėliau“, kai armijoje tarnavau. Ten iš sudaužyto ir dažyto stiklo kurdavome mozaikas. Iš stiklo kūrėme Leniną, Staliną, įvairius ordinus. Aš padariau Gedimino pilį ir trispalvę joje iškėliau. Man sakė – tuoj išardyk, nes sėsi. Kvaileliu apsimečiau. Paskui tatuiruotę buvau pasidaręs su Gedimino pilimi, geležiniu vilku.
Kai jau išėjau iš armijos, pradėjau bendrauti su akademikais, profesoriais, ta tatuiruotė labai nederėjo. Ėjau operaciją darytis, kad ją panaikintų. Tai vyko jau Sąjūdžio metais. Mes nežinojome, ką darėme, o aš tada netikėjau, kad Sovietų Sąjunga žlugs. Paskui Baltijos keliui padariau 7 metrų kryžių. Metus laiko stovėjo, ir pavogė. Kaip? Ten juk reikėjo su kranais atvažiuoti, supjaustyti tą kryžių.
– Vytautai, iš kur ateina įvėpimas?
– Iš gyvenimo. Parodyk savo darbus – pasakysiu, kas tu esi. Per darbus žmogų supranti. Pats darbas man yra didžiausias įkvėpimas, ir tik per jį gali kažką pasiekti. Talento yra 15 procentų, visa kita – darbas. Bet yra ir talentingų tinginių. Tokie nieko nepadaro.
Po muziejus vaikštai, pasikrauni. Mano darbai visi dvelkia lietuviškumu, man taip išeina. Kai atsiranda mintis – po minties atsiranda ir žodžiai. O po žodžių – ir darbai. Čia Dalai Lamą cituoju.
Nė vieno darbo nėra be klaidos. Tik jūs jų nematot, o aš matau. Vis ieškau tobulybės. O tobulybės – nėra. Yra begalybė. Tobulinu ir paskui vėl grįžtu prie pirmo varianto, kuris buvo geriausias. Geras menininkas būna turtingas tik po mirties. Gyvi turtingi tie, kurie tik vaidina menininkus – perka, parduoda. Jei apsimoka – dirba, jei ne – ne.
Modiljanis tapė šedevrus, kurių niekas nepirko. Jei jis prisikeltų iš numirusių ir pamatytų, kiek dabar kainuoja jo paveikslai – vėl greitai numirtų.
O aš? Aš juk nieko nebaigęs. Viskas yra nuo Dievo. Baigti institutą dar nieko nereiškia, jei tau – neduota, gali jų baigti nors ir dešimt. Mokytis reikia visą gyvenimą.
