Jau šį sekmadienį, lapkričio 28 dieną, prasidės Adventas. Lotyniška frazė „Adventus Domini“ reiškia Viešpaties atėjimą. Kokią žinią mums siunčia Adventas? Kokia yra jo prasmė? Apie tai su „Kėdainių muge“ mintimis pasidalino Šv. Jurgio bažnyčios klebonas, knygos „Tikėjimo tiltu“ autorius, kunigas Artūras Stanevičius bei kunigo ir vienuolio kapucino Tėvo Stanislovo atminimo puoselėtoja Regina Galvanauskienė.
Būti geru kataliku visų pirma reiškia būti geru žmogumi
– Kuo ypatingas pastarojo meto laikotarpis bažnyčios tikintiesiems?
A. Stanevičius: Nors didžioji dalis šalies, taip pat ir Kėdainių krašto gyventojų, yra krikštyti katalikai, pandemijos metu apsilankymų bažnyčioje pastebimai sumažėjo. Per pernykštes Kalėdas, kai buvo blokuojami įvažiavimai į miestus, į aukojamas šv. Mišias ateidavo vos trys tikintieji. Dauguma gyventojų laiką leido namuose.
Tuo tarpu tikinčiam žmogui svarbu gyvai išpažinti tikėjimą dalyvaujant bažnyčios sakraliniame veiksme, taip pat įsilieti į parapijos bendravimą, skiriant laiko dvasiniams pokalbiams.
– Kaip tikintis žmogus turėtų išgyventi Advento prasmę?
A. Stanevičius: Deja, didžioji dalis žino vieną šios šventės prasmės pusę – Kalėdas, šią šventę siedami su šurmuliu, trunkančiu visą gruodžio mėnesį. Tai eglučių įžiebimas, dovanų pirkimas, namų puošmenos. Tačiau katalikų bažnyčia kviečia nepamiršti, kad tikrasis Adventas išgyvenamas tik tuomet, kai ateinama į bažnyčią, suteikiant sau ypatingą progą pabūti svarbioje ramybėje.
Pirmosios dvi Advento savaitės įkvepia pasiruošti gyvenimui, laukiant paskutinio Jėzaus Kristaus teismo. Po gruodžio 24 dienos, per Kalėdas, pažymimas reikšmingas istorinis faktas: daugiau nei prieš 2000 metų įvykęs Jėzaus Kristaus gimimas. Todėl noriu paraginti visus katalikus per Adventą visą gruodžio mėnesį atrasti laiko bažnyčiai: bent sekmadieniais pabūti ramybėje ir Viešpaties artumoje. Juk tai laikas, kurio metu visą dėmesį galima skirti savo sielai.
– Kodėl šiuo laikotarpiu svarbu laikytis pasninko ir eiti išpažinties ?
A. Stanevičius: Katalikams pasninkauti svarbu ne vien Advento metu. Svarbu nepamiršti, kad esame kviečiami pasninkauti visus metus – kiekvieną penktadienį, pagerbiant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį ir Jo dovanotą sielos išganymą. Saikingai valgydami bei susilaikydami nuo mėsos taip išreiškiame savo dėkingumą mūsų Viešpačiui. Kai pasninkaujame, privalome duoti išmaldą dalindamiesi su savo artimu tuo, ką turime. Dalintis pasninkaujant – labai svarbi bažnyčios mokymo dalis.
Taip pat atgailauti privalome kiekvieną kartą, kai jaučiame, kad kažkas mūsų sieloje negerai ir suprantame, jog esame nusidėję. Todėl išpažintį atlikti reikėtų ne vien per Adventą ar prieš Velykas. Savo pačių labui turime kuo dažniau pripažinti savo klaidas ir už jas atsiprašyti, kad, mus išklausęs, Viešpats prikeltų Dievo vaikų gyvenimui.
– Ką reiškia būti geru kataliku?
A. Stanevičius: Būti geru kataliku visų pirma reiškia būti geru žmogumi. Tie, kurie esame gavę krikštu Dievo Dvasią, turėtume šalia savęs matyti kitą, tokį patį galintį suklysti žmogų: siekti nesipykti ir draugiškai sugyventi, daryti gera. Norisi palinkėti to, kas sakoma didžiajame Dievo įsakyme: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, mylėk savo artimą taip, kaip save patį.“
Svarbu savęs nepamiršti, suteikiant turtingu dvasiniu gyvenimu meilės sau. Ypatingai svarbu nepamiršti trečiojo Dievo įsakymo – švęsti sekmadienį. Tai, ko gero, svarbiausias įsakymas: dalyvauti šv. Mišiose ir būti vedamam išgirsto Dievo žodžio, kuriuo apšviečiame save ir savo gyvenimą.
Juk matydami savo brolius ir seseris, besimeldžiančius taip pat ir už mus, esame stiprinami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnu ir semiamės Jo stiprybės. Tikrasis krikščionis yra pasistiprinęs Viešpaties žodžiu ir kūnu ir eina į pasaulį, kad jį pakeistų, padarytų jį šviesesnį, geresnį, neštų likusiems gerąją naujieną.
Yra atvejų, kai pakrikštyti katalikai, daugiau nei 50 metų nesilankę bažnyčioje, į juos pasibeldus Dievo malonei, ateina, dovanodami gilius dvasinius pokalbius. Tokių buvo. Tai kelia tikrą džiaugsmą.
Visas Tėvo Stanislovo
gyvenimas buvo Adventas
– Kaip ypatingą dvasingumą Kėdainių krašte skleidęs Tėvas Stanislovas išgyvendavo Advento laikotarpį?
R. Galvanauskienė: Visas Tėvo Stanislovo gyvenimas buvo tarsi Adventas. Eidamas savuoju gyvenimo keliu jis siekė kiekvienam žmogui dalinti susikaupimą, ramybę, gėrį. Kiekvieną apkabinti ir paguosti. Jis niekada nelaukdavo, kad jam kas nors kažką padarytų ar dovanotų. Jis pats skubėdavo dovanoti. Jį pradžiugindavo gebėjimas būti geru, darbščiu.
Advento laikotarpiu ryškiau atsiskleisdavo Tėvo Stanislovo didžiulė, išskirtinė vidinė ramybė, kurią jis spinduliuodavo kiekvienam žmogui, tarsi perduodamas savojo vidaus dalelę. Be galo mylėjo kiekvieną. Advento laikotarpiu susikaupimas sustiprėdavo dar labiau. Kalėdų šventės laukimas jam būdavo ypatingas metas. Pergalvodavo kiekvieną dieną, mąstydamas, ar tinkamai ją nugyveno, ar ji buvusi it vėjo nupūstas pūkas, kai nieko gero nepavyko padaryti.
Tą daryti jis prašydavo ir mūsų: kad kiekviena diena būtų prasmingai nugyventa ir kažką gero jaustumeisi nuveikęs. Galbūt nuliūdusį žmogų apkabinęs ar paguodęs? Arba jį šilčiau priėmęs, daugiau širdies parodęs. Tarkime, pavaišintum tuo, ką turi.
Jis nesugebėdavo nei vieno žmogaus smerkti ir pasižymėjo ypatinga tolerancija. Neteko girdėti, kad jis būtų bent apie vieną žmogų blogai atsiliepęs. Būdamas labai aukštos kultūros, Tėvelis kiekviename žmoguje sugebėdavo įžvelgti esantį gėrio krislelį.
– Kokią žinią apie Dievą jis stengdavosi perduoti?
R. Galvanauskienė: Tėvelis niekada nesiginčydavo. Turintiems savo nuomonę leisdavo prie jos likti. Jis nė vieno į tikėjimą nevedė prievarta, savo pavyzdžiu rodė: stebėk, ir jeigu priimi – priimk, o jeigu ne – tavo reikalas. Niekada nesigilindavo į įvairias tikėjimo sroves ir varu nevarė į bažnyčią nė vieno.
– Kaip paaiškintumėte tokią šio dvasininko toleranciją?
R. Galvanauskienė: Jis nemėgo ko nors paaiškinti. Tiesiog rodydavo: norėdamas tapti kilnia asmenybe, kad visai degradavęs pradėtum kilti, turėjai nors truputėlį stengtis sekti jo pavyzdžiu. Savo nuomonės jis neprimesdavo, leisdamas suprasti, kad pasirinkimas turi būti laisvas.
Paberžėje, jo sodyboje, apsigyvendavo prieglobsčio ieškantys įvairūs žmonės, tarp jų būdavo narkomanų bei alkoholikų. Vienu metu čia įsikurdavo apie dvidešimt žmonių. Jis sakydavo: „Na, vaikučiai, dabar aš einu aukoti šv. Mišių, kas norite – prašom.“
Tačiau ateidavo tik koks dešimt. Įdomu tai, kad po ką tik paaukotų šv. Mišių jis nė vieno nepaklausdavo, kodėl šis nebuvęs bažnyčioje. Nepriekaištavo, kad šie būtinai dalyvautų, nes juk yra aprūpinti stogu ir maistu…
Tėvelis nuostabiai aukodavo šv. Mišias: smilkydavo, sakydavo jautrius pamokslus, giedodavo choralą. Po to priėjęs kiekvieną pakalbindavo, kažką gero pasakydamas ir širdies krislelį padovanodamas. Poveikis būdavo stulbinantis. Kai kurie sakydavo, kad po šv. Mišių aukos jaučiasi it išėję iš puotos.
Aukodamas šv. Mišias jis sugebėdavo perduoti svarbią žinią taip, kad jose dalyvavęs dešimtukas skleisdavo ją toliau. Tad kitą dieną, kai jis pakviesdavo dalyvauti, ateidavo beveik visi.
Jis niekada nekeldavo klausimo, kodėl Dievas darąs taip ar kitaip ir mokydavo ieškančius atsakymų jų neieškoti. Tiesiog pasikliauti Jo valia.
Mes išeidavome pakylėti ir pilni jėgų ne tik kitai dienai, bet ir visai savaitei. Šiuo metu kiekvieno mėnesio 23 dieną meldžiamės, prisimindami šio daugelio širdis palietusio dvasininko gyvenimą, dėdami pastangas, kad Tėvas Stanislovas taptų šventuoju.
– Ko galėtume pasimokyti iš Tėvo Stanislovo dvasinio palikimo šiandieną?
R. Galvanauskienė: Tėvelis Stanislovas pastebėdavo, kad bažnyčioje stokojama meilės ir reikia pokyčių, gerų dvasininkų. Kodėl pas jį plaukė tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos? Nes žmonės jautė meilę. Jis niekada nelaukdavo, kiek kuris pinigų paaukos. Kad ir kaip sunku būdavo gyventi, remontuoti ir išlaikyti šią atkampią parapiją, jis visada, rodydamas pavyzdį, tikėdavo, kad Dievas jam padės.
Tėvelis mėgdavo sakyti: „Uždek vakare žvakelę, susikaupk, kur tu nubėgsi? Juk bėgam, bėgam, o kur mes nubėgsim?“
Pirmiausia reikia padėkoti už tą dienelę ir pamąstyti, ką gero per ją nuveikei. Taip pat sakydavo, kad ilgų maldų nereikia, kad Jėzui reikia dėmesio, kad dera su dėkingumu širdyje prisiminti Jo buvimą ir išreikšti savo meilę, paprašyti Jo globos.
