Prisipažinsiu, pasižvalgius po kėdainietės Faustės Matijošiūtės projektuotų interjerų nuotraukas, apėmė noras atnaujinti remonto seniai nemačiusius namus. O liejantis pasakojimui apie „be proto“ (tai Faustės mėgstama frazė) mylimą veiklą, apie įgyvendintas ir dar viduje kunkuliuojančias svajones, taip ir norisi palinkėti, kad visos durys ir langai šiam pozityvumo ir veržlumo gūsiui atsivertų dar plačiau!
Pokalbio metu interjero dizainerė Faustė Matijošiūtė pasakoja apie tai, kodėl reikia svajoti drąsiai, negaili profesionalių patarimų ir atskleidžia, kas padeda sukurti unikalų namų interjerą.
Iš pasirinkto kelio neišsuko
– Pasidžiaugėte, kad užsiimate veikla, apie kurią svajojote nuo vaikystės. Ne taip dažnai tenka išgirsti, kad žmogus nuo mažens tvirtai žinotų, kuo nori būti.
– Labai mėgau piešti, piešdavau ten, kur tik galėjau – visų sąsiuvinių paraštės buvo priraitytos širdelių, gėlyčių. Ypač mane žavėjo grafika. Nuo vaikystės svajojau tapti interjero dizainere, tiksliai žinojau, kur noriu stoti ir ko mokytis. Kryptingai tam ruošiausi. Lankiau Kėdainių dailės mokyklą, „Atžalyno“ gimnazijoje laikiau technologijų (dailės) egzaminą. Turėjau nerealią dailės mokytoją Daivą Nurdinovą, ji visada mane palaikė ir turbūt įžvelgė manyje potencialą. Visada buvau labiau meniška negu „tiksliukė“. Tačiau pajuokauju, kad dabar mano profesijoje tikslumo ne mažiau nei kūrybiškumo.
Kai reikėjo rinktis, kur stoti, žinojau, kad noriu studijuoti vienintelėje vietoje – Vilniaus dizaino kolegijoje. Visa mano šeima labai mane palaikė, kad tik eičiau toliau ir siekčiau tikslo.
– Ar neteko suabejoti savo pasirinkimu?
– Buvo tokių momentų studijų metu, nes iš tikrųjų krūvis ir tempas buvo dideli. Dizainas man siejosi su grožiu, estetika ir atrodė, tai kas čia gali būti sunkaus? Bet jau pirmosiomis dienomis mes, pirmakursiai, iš katedros vedėjo išgirdome, kad pasirinkome sunkiausią specialybę kolegijoje, o kelią iki išsvajotos profesijos įveikia nedaugelis. Iš tikrųjų, darbų peržiūros, gynimai būdavo labai sunkūs. Būdavo visko – ir nemiegotų naktų, ir ašarų. Tačiau turėjome be galo gerus dėstytojus, daug praktikos. Baigiamajam darbui su bendramoksle darėme projektą Menų inkubatoriui, teko projektuoti 1 500 kv. metrų ploto erdvę, ir mūsų darbas buvo gerai įvertintas.
„Būdavo visko – ir nemiegotų naktų, ir ašarų. Tačiau turėjome be galo gerus dėstytojus, daug praktikos.“
– Ar dabar patartumėt tiems, kurie planuoja studijuoti interjero dizainą, rinktis šią specialybę?
– Taip, tai be proto sunku, bet aš esu laiminga, nes labai myliu savo darbą. Todėl, jeigu jaučiate, kad tai jums – turit atlaikyti.
Dėkinga už įgytą patirtį
– Baigus studijas, jauniems žmonėms, neturintiems darbo patirties, paprastai būna sunku įsidarbinti. Jūsų pavyzdys sako priešingai. Taip pat smagu, kad grįžti iš sostinės gyventi į Kėdainius jums nebuvo „minusas“.
– Kaip aš juokauju, įsidarbinti man pavyko kažkokiu stebuklingu būdu. Grįžau po mokslų į Kėdainius ir netgi planavau kurį laiką pailsėti. Tačiau, kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus, baigęs mokslus, turi užsiregistruoti darbo biržoje. Taigi užsiregistravau ir, nepraėjus nei savaitei, sulaukiau skambučio. Kėdainiuose dirbantis dizaineris ieškojo kolegos. Nuėjau pasikalbėti ir gavau pasiūlymą padirbėti kartu. Draugavome pusantrų metų, įgyvendinome gražių projektų, daug išmokau ir įgijau drąsos eiti šiuo keliu. Esu dėkinga, kad patyriau tai, kas svarbu jauniems praktikantams – ne tik atlikti konkrečias atskiras užduotis, bet dalyvauti visame procese.
– Kada pribrendo poreikis imtis savo veiklos?
– Įgijusi patirties, pabandžiau kitą sritį. Mane visada labai domino apšvietimo galimybės interjere. Pajutau, kad trūksta šios srities techninių žinių, tad, panaršiusi internete, radau įmonę Kaune, kuri mane sudomino. Nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir iš karto gavau kvietimą į darbo pokalbį. Parodžiau savo idėjas, norą mokytis, nes mane ši sritis labai žavėjo ir žavi iki šiol. Dar tą pačią dieną sulaukiau skambučio su kvietimu pasirašyti darbo sutartį.
Dirbau vienerius metus pardavimų vadybininke, projektuodavau klientams apšvietimus, patardavau. Kaip ir pirmame darbe, mane profesiniu keliu lydėjo puiki mokytoja, patyrusi kolegė. Tą dieną, kai atėjau pasakyti, kad noriu išeiti, nes noriu kurti interjerą nuo pradžios iki galo, direktorius pasakė: man gaila, bet puikiai suprantu. Gavau nuo kolektyvo gražią atsisveikinimo dovaną. Mes ir dabar bendradarbiaujame.
Taigi, kai pasijutau sustiprėjusi imtis savo verslo, atsisėdau ir sukūriau feisbuke savo puslapį „Faustės interjeras“. Pradėjau kelti į internetą ir rodyti savo darbus platesniam ratui žmonių.
Norint įdirbio, reikia stengtis
– Kaip pavyko pritraukti pirmuosius klientus?
– Ratas įsisuko nuo to, kad kažkam jau buvau padėjusi konsultacijomis, kažkas išgirdo, kad ėmiausi savarankiškos veiklos, kažkas parekomendavo… Savarankiškai dirbu antrus metus. Per šį laiką turėjau nemažai objektų, daugiausia – privačių gyvenamųjų namų ir butų. Teko projektuoti ir viešųjų objektų interjerus: šiemet senamiestyje atsidariusiai desertinei „Mon Petit“, miesto centre esančiam odontologijos kabinetui.
– Kaip sekasi jaunam verslui „įsivažiuoti“?
– Neturiu savo biuro ir man jo nuomotis kol kas nevertėtų, nes dirbu lanksčiu grafiku, daug važinėju po visą Lietuvą. Tad pasinaudojau bendradarbystės centro „Spiečius“ paslaugomis, nes galiu naudotis čia esančia darbo vieta nemokamai. Be to, čia draugiška atmosfera, galiu pasidalinti mintimis su kitais jaunais verslininkais. Galiu atvažiuoti, kada man prireikia. Kitą dienos dalį važiuoju į objektus, susitinku su klientais.
Darbas užima didžiąją mano dienos ir savaitės dalį, tačiau kada daugiau kurti savo verslą ir siekti svajonių, jei ne dabar? Tikiuosi, kad ateityje atsiras daugiau pusiausvyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
Statybos negąsdina
– Tie, kam teko susidurti su namų įrengimu, tikriausiai pritartų, kad tai – intensyvus, daug jėgų ir netgi nervų kainuojantis procesas. Kaip jį palengvina interjero dizaineriai?
– Padedu žmonėms interjero sprendimuose nuo konsultacijų iki techninių brėžinių ruošimo bei viso projekto įgyvendinimo, su priežiūra ir meile darbui. Nes man tai be proto patinka. Kai kas stebisi – tau patinka važiuoti į tas statybas? Taip, man visai nebaisu išsipurvinti drabužius, man patinka bendrauti su meistrais, dalyvauti šiame procese, iškilus klausimams ar problemoms vietoje ieškoti geriausio sprendimo.
Kurti namų interjerą – nuostabus procesas, nes interjeras atspindi žmogaus individualumą. O viską pradedame nuo pokalbio. Stengiuosi išanalizuoti visus klientų lūkesčius, paprašau, kad žmonės parodytų pavyzdžius, kas jiems gražu. Tai išjaustas, ilgas procesas, nes reikia pažinti žmogų, pajusti ryšį ir pagal jo asmenybę projektuoti interjerą.
Po to vyksta baldų, santechnikos išdėstymo detalizavimas, tada imuosi vizualizacijos ir apšvietimo sprendimų. Paskui – susitikimai su meistrais, įgyvendinimas. Man tai nuoširdžiai patinka. Negalėčiau dirbti vien nuotoliniu būdu. Jeigu nedalyvauju tame procese, aš visa „spirgu“, nes nežinau, kaip pavyks. Todėl esu „varlė keliauninkė“, nuolat lakstau po objektus (šypsosi).
„Kurti namų interjerą – nuostabus procesas, nes interjeras atspindi žmogaus individualumą.“
– Tikriausiai vien dėl to per karantiną turėjo būti sudėtinga?
– Nuotoliniu būdu dirbti man buvo sunku. Visur buvo streso ir chaoso. Projektai pradėti, o išrinkti interjerui medžiagas nuotoliniu būdu neįmanoma. Be to, sustojo arba vėlavo gamyba, prekyba. O žmonės vis tiek toliau pirko nekilnojamąjį turtą ir užsakinėjo projektus. Daugelis, priversti užsidaryti namuose, suprato, kad namai yra svarbiausia. Todėl pasipylė prašymai padėti, kad namuose būtų jaukiau ir patogiau… Tad užsakymų buvo gausu, tačiau nelengva psichologiškai. Bet, bendromis mano ir klientų jėgomis, išsilaikėme.
Namų interjeras – asmenybės atspindys
– Ką patartumėte kuriantiems savo namų interjerą?
– Man svarbu, kad žmonės išvengtų klaidų planuodami ir projektuodami. Todėl pagrindinis patarimas tiems, kurie įsirengiate namų interjerą patys – projektuodami, bent ant grindų, su kreida nubrėžkite ar lipnia juosta pažymėkite gabaritus, pavaikščiokite, kad pajustumėte, kaip stovės baldai, pajuskite save toje erdvėje.
Dažnai akcentuoju, kad naujausias tendencijas reikia žinoti ir suprasti, bet pats interjeras yra kuriamas asmenybei. Reikia visada ieškoti individualumo ir nesivaikyti madų. Svarbiausia, kad interjeras būtų kokybiškas, ilgalaikis ir jums patiktų, būtų priimtinas, patogus, funkcionalus. Spalvas rinkitės artimas savo asmenybei, tokias, kokias mėgstate. Apie tai galima spręsti iš aprangos: vienų aprangoje vyrauja šiltos, ramios spalvos, kitų – ryškios. Jeigu kokioje nors aplinkoje pajuntate, kad per daug intensyvu, blogai jaučiatės, nesirinkite tokių spalvų namams. Pastebėjau, kad drąsesnių sprendimų imasi daug keliaujantys žmonės, kurie parsiveža idėją ir ja dega, nori ją pritaikyti.
– Tad vis tik kokios šiuo metu vyrauja tendencijos interjere?
– Dabar dažniausiai pasirenkami žemės tonai, šiltos pastelinės spalvos. Žinoma, niekur nedingo balta, pilka, ruda, smėlio, šampano spalvos. Detalėse gali atsirasti pagyvinančios spalvos, smaragdinė žalia, melsva, rožinė. 2021 metų spalvomis išrinkti geltonos ir pilkos spalvos deriniai.
Sienų apdailoje vis dar vyrauja mediena bei dekoravimas tašeliais, taip pat populiarėja molio tinkas, dekoratyvinis betonas.
Labai populiarus ir estetiškas sprendimas interjerui – nematomos durys. Jos atrodo tarsi kaip iškirstos sienoje, nesimato staktų, tik juostelė ir rankena.
Viena iš baldų tendencijų – modulinės sistemos, netaisyklingos formos, apvalūs, minkšti, lenkti kampai. Dėl pandemijos žmonės daugiau laiko praleidžia namuose, tad šalia griežtų formų nori švelnesnių, minkštesnių. Populiarūs minkšti moduliniai baldai, minkštieji kampai, kuriuos galima sustatyti ar išstumdyti taip, kaip norisi.
Apšvietimas kuria stebuklus
– Ar yra kokių nors mažų gudrybių, kurios padėtų padaryti interjerą savitesnį, gražesnį?
– Jei turite baldus, kurie dar geri, funkcionalūs, bet norite atsinaujinti, siūlau pabandyti pakeisti, pavyzdžiui, bent virtuvės komplekto rankenėles – pamatysite, kaip pasikeis bendras vaizdas.
Jei manęs klausia, kaip paversti interjerą unikaliu, atsakau – tai apšvietimas. Jeigu nebus interjere gero apšvietimo, tai praktiškai nebus ir interjero. Ir atvirkščiai, apšvietimo sprendimai gali išgelbėti: pabrėžti tai, kas yra gražu, paslėpti tai, kas netobula. Apšvietimo galimybės dabar be galo didelės ir toliau tobulėja. Pultelio ar jungiklio paspaudimu galite reguliuoti šviesos intensyvumą, galite įsirengti priglaistomus, lubose besislepiančius LED juostos šviestuvus ir išgauti įvairiausias formas.
Šilto bendravimo galia
– Mėgstate naujoves, o kaip susitariate su meistrais, kad įgyvendintų unikalesnį sprendimą?
– Būna visko, atvažiuoja meistras ir sako, kad nėra to ar kito daręs. O ir ne visi nori, nes tai užima daug daugiau laiko. Sako, pirmą kartą tokį šviestuvą dedu. Tada aš sakau – puiku, įdėsite dabar, galėsite dėti ir antrą kartą (šypsosi – aut. pastaba).
Visi žmonės skirtingi, tad natūralu, kad kai kurie meistrai žiūri skeptiškai – esą, ką ta dizainerė išmano, ji gali tik papaišyti (šypsosi – aut. pastaba). Bet aš bandau prieiti prie žmogaus, visada šiltai bendrauju ir dažnai susidraugaujame su meistrais ir klientais taip, kad palaikome draugišką ryšį net ir įvykdžius užsakymą.
– O ar skiriasi Kėdainių ir didesnių miestų klientai?
– Negalėčiau sakyti, kad panašumai ar skirtumai priklauso nuo gyvenamosios vietos. Skonis skiriasi priklausomai nuo žmogaus individualumo: kokia jo patirtis, kiek jis investuoja, kiek suteikia reikšmės gyvenamajai erdvei. Vieniems svarbiau techniniai sprendimai, funkcionalumas, o kiti nori apjungti viską – kad būtų ir techniniai sprendimai geri, ir estetika tobula.
Sukasi daug idėjų
– Nesinori kelti sparnų toliau už Kėdainių?
– Svarsčiau apie tai, bet man didelis privalumas yra lokacija. Turiu klientų visoje Lietuvoje, tad susisiekti su jais iš Kėdainių man labai patogu. Myliu šį miestą, Kėdainiai man – Lietuvos širdis. Mano galvoje sukasi daug svajonių ir idėjų, ką ir kaip dar galima padaryti, kad pritrauktume daugiau žmonių čia, kad gyvenimas virtų.
Mėgstu svajoti ir tikiu, kad, jei apie kažką galvoji, tai materializuojasi. Ateityje norėčiau atidaryti interjero detalių – galbūt mano pačios kuriamų – parduotuvėlę. O pirmiausia norėčiau suburti stiprią, patikimą bendradarbių komandą, nes du–trys žmonės gali padaryti daugiau nei vienas, sukurti gražių ir didelių dalykų. Man rūpi tai, ką darau, ir noriu, kad žmonės, su kuriais dirbu, jaustų tą patį. Bet tai nėra lengva ir reikalauja laiko. Tačiau labai viliuosi, kad man pavyks.
