Turbūt daugelis žino senjorų „Sidabrinę liniją“. Tai nemokama draugystės pokalbių, emocinės ir informacinės pagalbos linija vyresnio amžiaus žmonėms – 8 800 800 20. Šią veiklą vykdo M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Ši linija turi savanorių ir Kėdainiuose. Šiuo metu jau 17-ka, tarp jų ir vieną vyrą. Šios veiklos ėmėsi Senasis Kėdainių trečiojo amžiaus universitetas (TAU), kuriam vadovauja Gražina Jedemskienė, projektus koordinuoja rektorato narė, studentų savivaldos tarybos pirmininkė Vida Liutkevičienė
– Ar ir jūs pati savanoriaujate?
– Taip, dabar turiu vieną pašnekovą. Bet nuo savanorystės pradžios (o pradėjau prieš pusantrų metų) tai jau trečias pašnekovas.
– Ar jūsų pašnekovai iš Kėdainių rajono ar iš visos šalies?
– Dažniausiai būna iš visos Lietuvos. Pašnekovo asmenybės niekas neįvardija, tai saugus pokalbis, jokios baimės neturėtų būti, kad kažkas apsimes jūsų pašnekovu, nes sujungiama tik per „Sidabrinės linijos“ virtualų skambučių centrą. Pokalbis gali trukti ir pusvalandį, ir valandą, labai priklauso nuo to, koks pašnekovas. Pavyzdžiui, mano pirmoji pašnekovė buvo labai jautri moteris, nieko pozityvaus neįžvelgianti, neturinti artimųjų. Praktiškai visiškai vieniša. Be to, sudėtingo būdo ir charakterio. Man reikėjo įdėti daug pastangų, net psichologinių, kad galėčiau ją nuteikti pozityviau, pažadinti gyvenimo džiaugsmą, įtikinti, kad ir maži dalykai yra svarbūs ir jais reikia džiaugtis. Su ja bendrauti buvo sunkiausia. Antra pašnekovė buvo labai komunikabili. Supratau, kad ji tikriausiai kalbasi net su keliais „Sidabrinės linijos“ savanoriais, ne tik su manimi. Jos tikslas buvo išsipasakoti savo gyvenimą, kalbėtis apie savo šeimą, giminę. Nustebino, kad ji gyvena viename name su sūnumi. Nedrįsau paklausti, kodėl jai reikia pokalbių su nepažįstamais žmonėmis, negi negali pasikalbėti su sūnumi, marčia? O dabartinė mano pašnekovė – moteris su negalia. Bet ji labai pilietiška, taiki, žaisminga, nors sunkiai vaikšto, be to, dar turi sunkiai sergantį sūnų, kurį prižiūri. Bet ji ir armonika groja, ir eilėraščius rašo, ir renginiuose dalyvauja, o vis tiek jai reikia emocionalaus, nuoširdaus pokalbio. Beje, ir mane privertė keletą eilėraščių parašyti.
– Ar kalbate su pašnekovais dienos aktualijų, politiniais klausimais, ar nelabai?
– Kalbamės, bet aš tai darau atsargiai. Pastaruoju metu pašnekovų pasipiktinimo ženklai labai matomi. Ir dėl karantino, ir dėl Vyriausybės politikos, ypač žmonės baiminasi dėl imigrantų. Yra nemažai nesuprantamų, viešai nepaaiškinamų dalykų.
– Kas jus labiausiai sujaudino iš tų trijų pašnekovų?
– Gal susijaudinau dėl to, kad pirmoji pašnekovė nutraukė pokalbius, nors ji teigė, kad tai nesusiję su manimi. Bet jaučiu vidinį priekaištą, kad nesugebėjau suteikti jai vilties padėti suprasti gyvenimo grožį.
– Kas labiausiai džiugino(a)?
– Dabartinė pašnekovė, kuri man pagroja, paskaito savo eilėraščių, užkrečiančiai juokiasi. Ir aš jaučiuosi pakylėta.
– Ar tuo pačiu metu savanoriui galima turėti ir keletą pašnekovų?
– Galima.
– Kaip dažnai kalbatės: kasdien, savaitgaliais…?
Mus sujungia kartą per savaitę, kaip tik šiandien vakare kalbėsimės. Kiti kalba būtent savaitgaliais, dar kiti – per pietus. Įvairiai. Savanoriai priderina savo laiką prie pašnekovų poreikio.
– Ko reikia žmogaus charakteriui, kad taptų savanoriu? Juk ne kiekvienas gali. Turi nebūti bent jau egoistas, juk savanoris aukoja savo laiką ir nervus. Manau, ir psichologai turėtų padėti savanoriams. Juk tenka persiimti kito žmogaus bėdomis.
– „Sidabrinė linija“, kai surenka savanorių grupelę, organizuoja mokymus. Gauname komunikacinių ir psichologinių žinių, stipriname bendravimo su vyresniais žmonėmis įgūdžius. Jei pašnekovas labai vargina, jeigu neigiamos emocijos pradeda persiduoti savanoriui, tada reikia pasakyti linijos darbuotojams: bandoma keisti pašnekovą, ieškoti kitų išeičių. Pirmiausia reikia, kad savanoris norėtų padėti kitam, kad būtų nuoširdus, sugebėtų pakreipti pokalbį taip, kad suprastų, ko pašnekovui iš tiesų reikia. Vienas pašnekovas labiau nori pasakoti, kitas, atvirkščiai, labai nori klausytis, laukia, kad jam kalbėtum, pavyzdžiui, apie save, savo šeimą, ką veiki ir t. t. Šiuo metu „Sidabrinė linija“ praplėtė veiklos kryptis, nes žmonės pradėjo kreiptis tiesiog informacijos: kaip ką rasti, kaip patekti pas gydytoją ir pan. Savanoriai ieško išeičių, atsako į klausimus. Linija tampa tarsi ir pagalbos, ne tik emocinės, psichologinės, telefonu.
– Kiek „Sidabrinėje linijoje” dirba žmonių, čia turiu omeny ne savanorius?
– Šiuo metu „Sidabrinėje linijoje“ dirba 12 darbuotojų. Linija dirba nuo 8 iki 22 val. darbo dienomis ir nuo 11 iki 19 val. savaitgaliais, pašnekovai tarpusavyje gali kalbėtis bet kuriuo metu, kad ir visą parą.
– O mūsų rajone dirba 17 savanorių, be jokio atlyginimo. Kaip sugebėjot tiek daug pritraukti?
– Per Senąjį Kėdainių TAU. Daugumoje rajonų „Sidabrinė linija“ bendradarbiauja su TAU. Ypač, žinau, aktyvus Marijampolės TAU, jie taip pat „Sidabrinės linijos“ partneriai.
– O mūsų senjorus kas paskatino imtis savanorystės?
– Į mūsų rektorę Gražiną Jedemskienę kreipėsi „Sidabrinės linijos“ projektų vadovė Gileta Kierienė. 2019 metų lapkričio 20-ąją su M. Čiuželio labdaros ir paramos fondu buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Iš esmės ir fondo, ir Senojo Kėdainių TAU veiklos tikslai sutampa, organizuojame bendrus renginius.
– Dirbat nemokamai, aukojat savo laisvalaikį ir nervus, gal yra kokia moralinė paskata?
– Nuolat esame kviečiami į įvairius mokymus, tad galime šviestis ir gilinti savo žinias įvairiose srityse, sulaukiame daug šilto ir malonaus dėmesio. Pavyzdžiui, švenčių proga gavome gražius atvirukus. Prasidėjus pandemijos antrajai bangai – kalėdines dovanėles, kuriose radome ir apsaugines „Sidabrinės linijos“ kaukes. Šio spalio pradžioje dalyvausime „Sidabrinės linijos“ savanorių sąskrydyje prie jūros Palangoje.
– Kas seniausiai, aktyviausiai dirba „Sidabrinėje linijoje“?
– Aktyvių labai daug. Ir Vida Jablonskienė, ir Zita Kazokevičienė, ir Zita Stašinskienė… Su pastarąja – labai įdomi istorija. Ji bendrauja su moterimi iš Anykščių, tai ši jai atsiuntė netgi arbūzų sėklų. Zita išaugino raudonų arbūzų ir dabar, kai vyko mūsų, savanorių, susitikimas, visus pavaišino arbūzu. Tarsi jautėm pašnekovės ir mūsų savanorių ryšį. Dar galiu paminėti savanores Kristiną Župerkienę, Eleną Petkevičienę ir kitus.
– Gal norite pakviesti ir kitus tapti savanoriais?
– Norėčiau pakviesti rajono žmones įsijungti į „Sidabrinės linijos“ veiklą, nes iš tiesų žmogui reikia žmogaus. Manau, kad visoje Lietuvoje senų vienišų žmonių situacija, jau nekalbant apie materialinę būklę, yra ir emocine prasme apgailėtina. Draugystės pokalbiai ypač reikalingi karantino metu. Kai sumažėja socialinis aktyvumas, kai silpsta fizinės jėgos, atsiranda baimių dėl savo sveikatos, kai jaučiatės vieniši, skambinkite „Sidabrinei linijai“.
Savanorio darbas panašus į mediko
Pašnekinau dar keletą „Sidabrinės linijos“ savanorių.
Vida JABLONSKIENĖ:
– Pirmas susitikimas su M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo įkūrėju Mariumi Čiuželiu įvyko, berods, dar 2016 m. Kėdainių rajono savivaldybėje. Kadangi esu TAU narė, rektorės Gražinos Jedemskienės buvau įpareigota atstovauti TAU tame susitikime. Tuomet pirmąkart ir išgirdau apie „Sidabrinę liniją“. Idėja man patiko, taigi 2020 m. kovą, kai mūsų universitete lankėsi ,,Sidabrinės linijos” atstovai, nedvejodama įsitraukiau į savanorystę. Kodėl? Esu medikė, manau, esu atsakingas žmogus, norintis padėti, įsiklausyti į vienišų žmonių problemas ir kiek įmanoma jas išspręsti. Juk žodis gydo, nors kartais gali ir sužeisti… Savanoriauju pusantrų metų. Mano pašnekovai – du vyrai ir viena moteris. Žinoma, ne tuo pačiu metu. Paskutinis mano pašnekovas – vyras, su juo bendrauju apie penkis mėnesius. Pašnekesiai vyksta kartą per savaitę. Laukiu tų skambučių, manau, kad jų laukia ir pašnekovai. Tada pasijunti toks laimingas…
Pagal sutartį mes įsipareigoję su pašnekovu bendrauti apie 4–6 mėnesius. Apie jį žinom labai minimaliai. Jokių asmeniškumų. Tai ne pažinčių tarnyba. Mus sujungia per ,,Sidabrinės linijos” skambučių centrą, net savo telefono numerio neturim teisės duoti. Mes niekada nesusitinkame, pokalbis – tik telefonu. Man bendravimas – visų pirma atsakingumas. Juk, kalbėdamas su pašnekovu, tu jo nematai, gali tik jausti jo nuotaiką, emocijas. O mes juk visi tokie skirtingi. Ir nebūtinai mūsų mintys turi sutapti, be to, negali žmogaus ir įžeisti.
Danguolė LUKOŠIENĖ:
– „Sidabrinėje linijoje“ dirbu apie dvejus metus. Pirmoji pašnekovė buvo iš Panevėžio krašto. Kalbėtis nebuvo sunku, tačiau pasitaikė „nelengva“ moteriškė. Ilgai su ja bendravau, bet paskui man trūko kantrybė, ir mūsų keliai išsiskyrė. Tiesa, ji su manimi visada labai mielai bendraudavo, netgi prašydavo „Sidabrinės linijos“ darbuotojų, kad sujungtų būtent su manimi. Dabartinė mano pašnekovė – žemaitė. Yra ligota, labai vieniša, tačiau labai šviesi. Turi šuniuką, apie kurį dažnai kalbame. Taip pat pakalbam ir apie politiką, šiandienos įvykius.
Su pašnekovais reikia turėti kantrybės. Pats turi būti kaip lakmusas, ne tik sugeriantis problemas, pyktį, bet ir nustatantis jų ribas. Nėra paprasta išklausyti, kaip ką labai skauda, kaip kas nesiseka. Norėdama žmogų „išgiedrinti“, ypač kai pavargstu klausytis, dažnai paskaitau jam eilėraštį: ar B. Brazdžionio, ar J. Marcinkevičiaus, man patinka ir V. Pancernienė. Arba pakalbam apie gėles…
Kodėl pasirinkau nelengvą savanorės dalią? Kaip sako B. Brazdžionis, „dėl tų auksinių spindulių…“. Norėdama žmogui padėti. Tikrai ne dėl to, kad neturėčiau su kuo bendrauti: yra ir vaikai, draugai, pagaliau feisbukas, pokalbių, pažinčių linijos. Čia kaip mediko darbas: nemalonu žiūrėti į kraują, žaizdas, bet žmogui padedi.
