Mieli kėdainiečiai, atidėkite kelioms akimirkoms svarbius darbus ir leiskite Jums papasakoti pamokančią istoriją. Pažadu, ilgai netruks, o išklausę tikrai pažvelgsite į savo miestą kitomis akimis.
Taigi, dėl visko kalta revoliucija – šįkart prancūzų, dar vadinama Didžiąja. Įvykio pasekmės išties buvo didžios, atsivėrė keliai į visai naują epochą. Todėl 1889 m., praėjus lygiai šimtmečiui, prancūzai pasišovė darsyk nustebinti pasaulį. Revoliucijos paminėjimui sumąstytos Pasaulinės parodos proga nuspręsta padaryti kažką tokio, kas šaliai sugrąžintų šlovingą Napoleono laikų spindesį. Koncentruojantis gyvenimui miestuose architektūra tapo Didžiuoju menu, todėl nutarta – statyti.
Jau svarstote, kur link vedu? Žiupsnelis kantrybės!
Pagrindinė Pasaulinės parodos tema buvo metalinės konstrukcijos, simbolizavusios technologinį proveržį. Toje vietoje tiltas per Seną jau buvo, todėl nutarta statyti bokštą – tiltą į ateitį. Įvyko konkursas ir iš šimto suvirš projektų patraukliausias pasirodė Eifelio sumanymas. Tai tas pats Gustavas Eifelis, kurio bendrovė, tuo metu besispecializavusi metalinių konstrukcijų srityje, pastatė Budapešto geležinkelio stotį, sumontavo Laisvės statulos, prancūzų tautos padovanotos Amerikai, karkasą.
Sumanymas buvo išties grandiozinis. Daugiau kaip trijų šimtų metrų aukščio, 7200 tonų svorio, daugiau kaip 18 tūkst. geležies gabalų, pustrečio tūkstančio kniedžių – viskas buvo rekordiška! Įskaitant ir pažangiosios visuomenės reakciją! Tokio pasipiktinimo architektūriniu sprendimu nėra buvę per visą Prancūzijos istoriją. Viskas, kas galėjo užkliūti, užkliuvo. Vokiška inžinieriaus G. Eifelio kilmė, gedulinga spalva, pamėkliškas siluetas dangaus fone.
Dabar sunku patikėti, bet Paryžiaus bohema pasirašinėjo kolektyvinius reikalavimus nugriauti statinį nelaukiant dvidešimties metų laikotarpio pabaigos. Kurioziškas faktas, kad rašytojas Gi de Mopasanas, sielvartaudamas, esą Eifelio bokštas subjaurojo Paryžiaus veidą, vaikščioti stengėsi tomis miesto gatvėmis, iš kur mažiausiai bokštas matyti, pakliuvo net į vikipedijas. Nebuvo leidinio, kuris nebūtų skelbęs karikatūros Eifelio bokšto tema. Labiausiai paplitęs anekdotas: „Kur geriausias restoranas Paryžiuje? Eifelio bokšte, nes tai vienintelė vieta, iš kurios jo nesimato.“
Visą XX a. pradžią Eifelio bokštą periodiškai baudėsi griauti, bet arba trūko finansų, arba prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ne tas buvo galvoje.
O dar nepraėjus dviem kartoms legendinė dizainerė Coco Chanel, provincialė, atvykusi į Paryžių iš Somiūro, jau galėjo pasakyti: „Jei jus puola, esate talentingi, jei nori sunaikinti, matyt, genialūs. Įrodymai? Pažvelkite į Eifelio bokštą.“
O dabar pažvelkite į Kėdainių pėsčiųjų tiltą per Nevėžį.
Girdite nepasitenkinimo šūksnius?
Matote, kaip nepatenkintus rikiuoja rinkos aikštėje, dalija jiems plaktukus ir kūjelius?
Kaip mobilizuoja istorikus, archeologus. Klasiškai artimus specialistus.
Kaip pasakoja, kad nebegrįžtamai sudarkyta senamiesčio architektūra.
Porina, kad užsienio turistas kur Paryžiuje ar Detroite, išgirdęs, jog pastatytas toks tiltas, iškart atsisakys vykti į Kėdainius ir tai atsilieps rajono biudžetui. (Arba taip dėstantys yra patys sunkūs, atsiprašau už išsireiškimą, idiotai, arba jie laiko visus kitus sunkiais – dar nežinia, kas blogiau.)
Kai tik išgirsite tą neįgalų bruzdesį, apsidairykite.
Eifelio bokštas, tapęs Paryžiaus ir Prancūzijos simboliu, matosi iš tolimiausio mūsų planetos kampelio. Tai turizmo objektas, pakliūnantis į dešimtuką labiausiai lankomų visame pasaulyje.
O istoriniu požiūriu dar visai neseniai talentingi, net genialūs kūrėjai, puikiai susivokę praeities dalykuose, tačiau neįmatę ateities perspektyvų, įsakmiai reikalavo sunaikinti tą genialų statinį, kaip neatitinkantį įprasto skonio standartų.
Bet ne viskas prarasta.
Nors ir pavėlavę, galime ištaisyti praeities suklydimus. O jeigu mums dabar pavyktų tuos rinkos aikštėje mobilizuotus – tiesiai į Paryžių? Kad savo plaktukais ir kūjeliais imtųsi taisyti istorines klaidas? Neabejoju, Kėdainiai išsyk sublizgėtų – ir prieš Lietuvą, ir prieš pasaulį.
