Artėjančio Advento nekantriai laukia Urtė Stulpinaitė, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) doktorantė, šios mokslo įstaigos administracijos padėjėja. Metams ritantis į pabaigą, jauna mokslininkė pasineria į sausų augalų ir gėlių pasaulį, kurdama dailiausias „sausiukų“ kompozicijas.
„Nesu ypatinga menininkė, tačiau mėgstu kurti ir dovanoti Advento vainikus, taip pat nedidukes sausų gėlių puokšteles. Jeigu ko nepasilieku sau, tai išdalinu šeimos nariams ir draugams“, – šypsosi U. Stulpinaitė.
Pirmas prisvilo
Šį pomėgį mergina atrado prieš keletą metų, kai sugalvojo pati pasidaryti Advento vainiką.
„Pirmas blynas buvo prisvilęs… Tačiau praėjusiais metais sekėsi kur kas geriau. Manau, kad labai svarbu po darbo ir mokslų atrasti kitą veiklą, leidžiančią bent trumpam užsimiršti“, – įsitikinusi U. Stulpinaitė.
Augina ir renka
Spalvingas kompozicijas doktorantė kuria iš mamos ir močiutės užaugintų ryškiaspalvių gėlių, dekoratyvinių augalų.
„Mano prašymu jų priaugina mama ir močiutė, kitas žaliavas susirenku vaikščiodama po miškus ar laukus. Kol kas darbo kabinetas dar nėra papuoštas mano puokštėmis, o dabar kalbantis ir pačiai kyla klausimas – kodėl? Manau, kad pasibaigus karantinui pasipuošiu ir savo kabinetą“, – šypsosi U. Stulpinaitė.
Mokslinio darbo objekto – kanapių savo dekoracijoms doktorantė dar nenaudojo, tačiau mano, kad jei neras efektyvaus kanapių likučių panaudojimo, tikrai galės juos panaudoti kompozicijose.
Sutiko negalvodama
LAMMC Žemdirbystės institute U. Stulpinaitė pradėjo dirbti prieš pora metų – 2017-aisiais, kaip ji pati smagiai sako, atėjo tik atlikti praktiką bakalauro studijų metu, o pasiliko ilgam.
„Aktyviai domiuosi savo doktorantūros tema – pluoštinių kanapių įtaka dirvožemiui ir efektyviu jų šiaudų panaudojimas. Skaitau mokslinius straipsnius lietuvių ir anglų kalbomis, bendrauju su kolegomis.“ U. Stulpinaitė.
„Taip jau išėjo, kad praktikai einant į pabaigą, man pasiūlė dirbti toliau, net negalvodama sutikau ir štai aš čia jau keletą metų“, – šypsosi U. Stulpinaitė.
Laimėjo konkursą
Iki šiol jauna mergina darbavosi laborante agrobiologijos laboratorijoje, tačiau šiemet ji dalyvavo konkurse į jaunesniojo mokslo darbuotojo pareigas. Konkurse ją lydėjo sėkmė.
„LAMMC administracijos padėjėja dirbu jau metus. Šios mano pareigos apima doktorantūros studijas ir visus su ja iškylančius klausimus. Aktyviai bendrauju su kolegomis doktorantais, atvykusiais iš užsienio bei Lietuvos. Tad galiu tobulėti ir profesine prasme, ir plėsti akiratį, ir užmegzti naujas pažintis“, – kalbėjo U. Stulpinaitė.
Tema – kanapės
Į darbą ir doktorantūros studijas Akademijoje, kur įsikūręs LAMMC, jaunoji mokslininkė važinėja iš Kauno, tačiau, kai prasideda darbai laukuose, ji įsikuria Kėdainiuose.
„Mano doktorantūra truks ketverius metus, planuoju viską per juos ir pabaigti. Esu pirmo kurso studentė, mokslai dar tik prasidėjo, tačiau aktyviai domiuosi savo doktorantūros tema. Tai – pluoštinių kanapių įtaka dirvožemiui ir efektyvus jų šiaudų panaudojimas. Ta tema skaitau mokslinius straipsnius lietuvių ir anglų kalbomis, bendrauju su kolegomis“, – pasakojo U. Stulpinaitė.
Kai pasiduoda, drąsina
Doktorantė džiaugiasi, kad jos mokslinio darbo vadove paskirta dr. Vita Tilvikienė, iš kurios ji tikisi sužinoti daug profesinių dalykų ir sulaukti vertingų patarimų.
„Su darbo vadove susipažinau atvykusi į praktiką, iš karto po to ji tapo mano bakalauro vadove, vėliau magistro, o dabar ir doktorantūros. V. Tilvikienė – nuostabus žmogus visomis prasmėmis. Kai jau atrodo, kad viskas, pasiduodu, vadovė visada padrasina ir parodo tinkamą kelią“, – gerų žodžių negailėjo U. Stulpinaitė.
Labai svarbu tarp studento ir vadovo išlaikyti gerus santykius, tada ir visi darbai atrodo paprastesni – tuo doktorantė tikra.
Svarbu, kas supa
„Apskritai kalbant apie kolektyvą man labai pasisekė. Visi bendradarbiai labai draugiški, todėl tapo kaip šeimos nariai, nors su kai kuriais amžiaus skirtumas yra nemažas, tačiau jaučiame pagarbą vieni kitiems ir, esant reikalui, padedame. Darbe praleidžiame didžiąją dalį savo gyvenimo, todėl labai svarbu, kokie žmonės mus supa“, – kalbėjo U. Stulpinaitė.
„Esu pagrandukas“
U. Stulpinaitė – dzūkė iš Alytaus, baigusi šv. Benedikto gimnaziją.
„Augau normalioje dviejų vaikų šeimoje. Turiu vyresnį brolį. Esu pagrandukas“, – trumpai pristatydama savo šaknis juokiasi mergina.
Nors dabar doktorantę labiau traukia namų interjero papuošimų kūrimas, tačiau mokykloje ji išskirtinai domėjosi sportu, lankė rankinio ir plaukimo treniruotes.
„Kai nebegalėjau suderinti abiejų sporto šakų, pasirinkau rankinį. Tiesą sakant, mokykloje visada dalyvavau visose sporto varžybose, buvau labai aktyvi“, – pripažino U. Stulpinaitė.
Tvirtai žinojo, bet…
Dar būdama mokinė mergina visada sakydavo, kad bus finansininkė arba ekonomistė, o vienuoliktoje klasėje ji važinėjo ir į jaunojo finansininko kursus.
„Tačiau, kai reikėjo stoti į aukštąją mokyklą, sudvejojau ir stojimo pasirinkimuose atsirado Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademija. Gavau du kvietimus studijuoti. Vienas buvo Kauno technologijų universitete finansai, kitas – VDU Žemės ūkio akademijoje atsinaujinančių energijos išteklių inžinerija“, – prisiminė U. Stulpinaitė.
Neturėjo plano B
Kadangi mergina jautė, kad finansai tampa jai nebe tokie įdomūs, nuvažiavo į tikslinį pokalbį VDU Žemės ūkio akademijoje. Tai galutinai padėjo apsispręsti, kur ir ką ji norėtų studijuoti.
„Manau, kad taip pat tam įtakos turėjo ir mama, kuri tuo metu dirbo Alytaus šilumos tinkluose. Pas ją darbe dažnai leisdavau laiką ir tai, ką mama darė, man atrodė įdomu. Galbūt dar įtakos turėjo ir tai, kad be finansų aš neturėjau plano B“, – šypsosi U. Stulpinaitė.
Inžinierė–agronomė
Po ketverių metų studijų VDU Žemės ūkio akademijoje merginai įteiktas biomasės inžinerijos bakalauro laipsnis. Tada sekė inžinerijos mokslų magistro studijos.
„Manau, kad labai svarbu po darbo ir mokslų atrasti kitą veiklą, leidžiančią bent trumpam užsimiršti“. U. Stulpinaitė.
„Pasirinkau agronomiją, nors esu inžinierė. Svarsčiau apie doktorantūrą, tačiau niekur neradau temos, kurios tikrai norėčiau ir kuri atitiktų tai, ką veikiau iki šiol. Taip atsiradau LAMMC. Man labai aktuali klimato kaitos problema, todėl bakalauro ir magistro studijose ieškojau būdų, kaip iškastinį kurą keisti biokuru, o dabar doktorantūroje gilinuosi, kaip užauginti biokurą ar panaudoti likučius deginimui“, – kalbėjo U. Stulpinaitė.
Planų nesujauks
Bakalauro ir magistro studijų metu ji dalyvavo „Erasmus“ mainų programoje Portugalijoje.
„Dabar, doktorantūroje, jeigu tik atsiras galimybė, taip pat planuoju stažuotis užsienyje. Tikiuosi, kad pandemija mano planų nesujauks ir greitai mes vėl visi galėsime keliauti“, – viliasi U. Stulpinaitė.
Apie Kėdainius
Keturias vasaras mergina praleido Akademijoje, todėl gerai susipažino su apylinkėmis, Kėdainių miestu.
„Vasaros vakarais po darbų mėgstu vaikščioti arba važinėti su dviračiu palei laukus, nors juose praleidžiu visą darbo dieną, tačiau man ten vis tiek labai patinka,“ – šypsosi U. Stulpinaitė.
Kalbėdama apie Kėdainius prisipažino, kad žavisi senamiesčio architektūra, be to, mieste atradusi keletą vietų, kur visada užsuka išgerti kavos.
„Tiesą sakant, miesto labai gerai nepažįstu, tačiau kaskart stengiuosi atrasti vis ką nors naujo“, – sakė doktorantė.
Atrado kartingus
Kalbėdama mergina keliskart pamini kartingus. Pasirodo, visai neseniai ji susižavėjo šiuo azartišku užsiėmimu.
„Praėjusių metų rudenį visai atsitiktinai atradau kartingus. Pradėjau jais važinėti. Man tai ypač patiko, tačiau pavasarinis karantinas viską sujaukė. Šį rudenį kelis kartus vėl grįžau į kartingų trasą, deja, vėl neilgam“, – sakė U. Stulpinaitė.
Tačiau, kai baigsis karantinas, mergina įsitikinusi, jog vėl grįš į kartingų trasą ir pralėks su vėjeliu, kad išpūstų visas liūdnas „covidines“ nuotaikas ir nemalonius prisiminimus apie karantino laikus.
