Štai vaizdelis, nuo kurio galima atsispirti. Jis, skubu patikinti, subjektyvus ir neįpareigojantis, tačiau – informatyvus.
Po ilgesnio nesilankymo grįžtu į Kėdainius. Nuotaika puiki, jaučiuosi pakylėtas, sujaudintas. Neskubėdamas žingsniuoju pagrindine gatve. Aplink dūzgia rytinis miestas. Regisi, viskas kaip seniau, įprasti reikalai – vieni dairosi antrosios kavos, kiti jau triūsia pilnomis apsukomis.
Tolėliau tvarkoma šiluminė trasa, užsikosėdamas birbia bobkatas, pirmyn ir atgal stumdydamas gruntą. Staiga tarsi iš po žemių iššoka žmogysta, mažas apskritagalvis, plevėsuoja rankomis, kažką aiškina. Per birbimą neina suprasti, vėjas atbloškia tik nuotrupas: „…ne ten, o taip…”, „…kas čia viršininkas…”. Birbimas pažemėja, tarsi pakeičia kryptį, paskui vėl grįžta į įprastą registrą. O žmogysta jau kitoje gatvės pusėje, rodo stabo ištiktai moteriškei, kaip teisingai plauti vitrinos langą. Dar po akimirkos apskritagalvis jau greta žolės pjovėjo, kuriam aiškina, kad, girdi, ne iš to galo ir ne nuo to krašto.
Kai Kėdainių rajono meras Valentinas Tamulis, praėjus pusantrų metų, matyt, “situacijos aiškinimosi”, ima viešai, per žiniasklaidą aimanuoti, kad, pasirodo, savivaldybės skyriaus vadovas, vadovaujantis dviems specialistams, su tiesioginiu darbu nesusitvarko, todėl jis turėtų dirbti tiesiog specialistu, akivaizdžiai demonstruoja, kad meras nesuvokia esąs meras.
Pjovėjas įmeta laisvą trimerio pavarą ir pasisuka šonu: „O pats kas būsi?”.
„Meras būsiu”, – atsako žmogysta.
„Nu, nu…”, – nutęsia pjovėjas. Ir tas daugiaaukštis nutęsimas – ne tik apie rytinį vaizdelį, bet plačiau – apie gyvenimą.
Apie politiką ir administravimą.
Apie supratimą ir vadovavimo būdą.
Kai Kėdainių rajono meras Valentinas Tamulis, praėjus pusantrų metų, matyt, – situacijos aiškinimosi”, ima viešai, per žiniasklaidą, aimanuoti, kad, pasirodo, savivaldybės skyriaus vadovas, vadovaujantis dviems specialistams, su tiesioginiu darbu nesusitvarko, todėl jis turėtų dirbti tiesiog specialistu, akivaizdžiai demonstruoja, kad meras nesuvokia esąs meras.
Taip, savivaldybės administracijoje turėtų dirbti su savo pareigomis susidorojantys –faktas. Savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovų darbas taip pat turi būti kokybiškas ir efektyvus – neabejotina. Tačiau kokiu būdu šitai pasiekiama? Smulkmeniškai klimpstant į konkretybes? Rypaujant bei gąsdinant per žiniasklaidą? Faktas, kad – ne.
Pirmiausia reikia susivokti statusuose ir kompetencijose. Savivaldybės meras neturi aiškinti, kaip stumdyti gruntą, plauti langus, pjauti žolę. Kaip organizuoti viešosios tvarkos užtikrinimo darbus, sudarinėti priemiestinių autobusų maršrutų eismo tvarkaraščius, kontroliuoti boro koncentraciją požeminiuose vandenyse. Tai ne tiesioginis mero darbas. Jei meras turi supratimą apie konkretiką – labai gerai. Jei jis gaudosi kietosiose dalelėse ir vaizdo kamerose – puiku. Tačiau vis dėlto mero pagrindinė funkcija yra kita, tą reikia suprasti.
Meras, išrinktas tiesioginiuose rinkimuose, vadovauja savivaldybės tarybai, kaip atstovaujamajai institucijai, kuri turi vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas.
Savivaldybės vykdomoji institucija – tai savivaldybės administracija, jai vadovaujantis direktorius. Būtent savivaldybės administracija turi tikslą tinkamai atlikti viešojo administravimo, vykdomosios valdžios funkcijas, organizuoti kokybišką viešųjų paslaugų teikimą gyventojams.
Administracija organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą, per įgaliotus tarnautojus atstovauja savivaldybei pavaldžių įmonių ir akcinių bendrovių valdymo organuose.
Taip, tiesiogiai rinktam merui, siekiant sustiprinti jo pozicijas, buvo suteikta daugiau administracinių teisių nei anksčiau – merų kompetencijai perduota dalis savivaldybės tarybos atliekamų funkcijų, pavyzdžiui, skirti į pareigas ir atleisti iš savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų, išskyrus mokymo įstaigas, vadovus.
Tačiau vis dėlto meras pirmiausia yra politikas, o ne administratorius.
Į kasdienį administravimą, situacinę mikrovadybą meras, paprastai, pradeda klimpti tuomet, kai nesuvokia savo, kaip politiko, statuso ar nesugeba tinkamai vykdyti atstovaujamųjų funkcijų.
Gal kas merą ir rinko todėl, kad matė, kaip jis asmeniškai dalyvavo žiūrint į bobkatą, pirmyn ir atgal stumdantį gruntą. Tačiau mero pozicijoje būtina žvelgti plačiau, reikia matyti rajoną kaip visumą. Reikia išmokti veikti Lietuvos rajonų, o ne “Kėdbuso” administracijos lygmeniu. Meras rūpinasi rajono plėtros strategijos įgyvendinimu, investiciniais ir integraciniais projektais, palaiko ryšius su ministerijomis ir Vyriausybe. Čia pagrindinis mero politinio veikimo laukas. Tą, matyt, ir norėjo pasakyti paprastas žolės pjovėjas, nutęsęs „nu, nu…”.
Jei sakai, kad meras būsi, juo ir būk. O ne pjauk grybą.
