Šeši iš dešimties dirbančių Lietuvos gyventojų per pastaruosius 12 mėnesių dirbo sirgdami, nors dėl sveikatos būklės būtų norėję nedirbti.
Dažniausiai taip elgtis juos paskatino tai, kad nebuvo kam perduoti darbų, baimė prarasti pajamas ar nenoras nuvilti kolegų bei vadovo.
Tokius rezultatus atskleidė spalio mėnesį tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa.
Apklausos duomenimis, 22 proc. dirbančių respondentų nurodė, kad sirgdami dirbo, nes nebuvo kam jų pavaduoti. 21 proc. teigė bijoję prarasti pajamas, o 20 proc. nenorėjo nuvilti kolegų ar vadovo.
Dėl kitų priežasčių sirgdami dirbo 13 proc. apklaustųjų. Tuo metu 29 proc. nurodė, kad per pastaruosius metus jiems neteko dirbti sergant, o 11 proc. teigė apskritai nesirgę.
Tyrimas taip pat atskleidė skirtumus tarp gyventojų grupių. Baimę prarasti pajamas kaip darbo sergant priežastį dažniau nurodė moterys (24 proc.) nei vyrai (18 proc.).
Ši priežastis ypač išryškėjo tarp mažiausias pajamas gaunančių respondentų – iš tų, kurių pajamos vienam namų ūkio nariui nesiekia 500 eurų, ją nurodė 34 proc., o tarp gaunančiųjų 1 001–1 500 eurų – 16 proc.
Pavadavimo trūkumas ypač aktualus jauniausiems darbuotojams. Net 30 proc. 18–25 metų respondentų nurodė dirbę sirgdami, nes nebuvo kam jų pavaduoti. Šią priežastį taip pat įvardijo 24 proc. aukščiausio ir vidutinio lygio vadovų bei 26 proc. specialistų ir tarnautojų.
Ar darbdavys privalo užtikrinti pavadavimą?
TEGOS darbo teisės advokatė Ieva Povilaitienė pažymi, kad nors pavadavimo trūkumas yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių darbuotojai dirba sirgdami, teisės aktai nenumato bendros darbdavio pareigos kiekvienam darbuotojui užtikrinti pavaduojantį kolegą.
„Pavadavimo poreikis pirmiausia priklauso nuo darbo pobūdžio.
Pavyzdžiui, gamyboje ar pamaininiame darbe darbuotojo neatvykimas gali turėti tiesioginių pasekmių veiklos tęstinumui, todėl pavadavimas tampa būtinas.
Tačiau yra ir tokių darbų, kuriuos galima atidėti iki darbuotojo sugrįžimo.
Taigi, pavadavimas pirmiausia yra darbo organizavimo, o ne savaime kylantis teisinis poreikis“, – aiškina advokatė.
Vis dėlto, pasak jos, Darbo kodeksas numato priemones, kuriomis darbdaviai gali pasinaudoti, kai darbuotojas dėl ligos laikinai negali atlikti savo pareigų.
„Jeigu darbuotojo nedarbingumas užsitęsia, darbdavys gali sudaryti terminuotą darbo sutartį su kitu asmeniu, kuris pavaduotų nesantį darbuotoją. Trumpesnio nedarbingumo atveju galima susitarti su kitu kolega dėl papildomo darbo. Priklausomai nuo susitarimo, papildomos funkcijos gali būti atliekamos tiek įprastu darbo laiku, derinant jas su pagrindinėmis pareigomis, tiek kitu sutartu laiku“, – sako I. Povilaitienė.
Sergant – darbas iš namų?
Tyrimo duomenimis, kas penktas dirbantis respondentas sirgdamas dirbo dėl nenoro nuvilti kolegų ar vadovo. Tačiau, advokatės teigimu, svarbu atskirti situacijas, kai darbuotojui išduotas nedarbingumo pažymėjimas, ir kai jis jaučiasi prasčiau, tačiau nusprendžia toliau dirbti.
„Sprendimą, ar dėl sveikatos būklės kreiptis į gydytoją, priima pats darbuotojas, o nedarbingumo poreikį ir trukmę nustato gydytojas. Jeigu darbuotojui išduotas nedarbingumo pažymėjimas, darbdavys neturi teisės reikalauti, kad jis atvyktų į darbą ar atliktų darbo funkcijas, net jeigu nėra kam jo pavaduoti“, – pabrėžia I. Povilaitienė.
Pasak jos, darbdavys taip pat negali spausti darbuotojo nesikreipti dėl nedarbingumo ir vietoj to tęsti darbą.
Kita situacija – kai darbuotojas jaučiasi prasčiau, tačiau nedarbingumo pažymėjimo neturi ir pats nusprendžia, kad gali dirbti. Tokiu atveju, jeigu tai leidžia darbo pobūdis, suderinus su darbdaviu gali būti leidžiama laikinai dirbti iš namų, pavyzdžiui, siekiant neplatinti infekcijos tarp kolegų. Tokia galimybė gali būti tinkama biuro darbuotojams, kurių funkcijas įmanoma atlikti nuotoliniu būdu, tačiau gamyboje ar kitose fizinio buvimo darbo vietoje reikalaujančiose pareigose ji dažniausiai nėra įmanoma.
„Svarbu, kad sprendimą tęsti darbą priimtų pats darbuotojas, nepatirdamas darbdavio spaudimo. Jeigu žmogus nusprendžia nesikreipti dėl nedarbingumo ir jaučiasi galintis dirbti, darbdavys gali su juo susitarti dėl laikino darbo iš namų. Tačiau tai neturėtų būti painiojama su situacija, kai darbuotojui jau išduotas nedarbingumo pažymėjimas“, – paaiškina advokatė.
Ilgalaikis nedarbingumas
I. Povilaitienė atkreipia dėmesį, kad vis dar pasitaiko klausimų dėl ilgai trunkančio nedarbingumo ir anksčiau galiojusios 120 dienų ribos.
„Anksčiau galiojusiame reguliavime buvo numatyta 120 dienų nedarbingumo riba, tačiau ši taisyklė jau nebegalioja. Dabar nėra tokios bendros ribos, kiek laiko darbuotojas gali būti nedarbingas. Nedarbingumo trukmę nustato gydytojas, o pats ligos laikotarpis savaime neturi įtakos darbo santykių tęstinumui“, – aiškina TEGOS advokatė.
Apie tyrimą
Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2026 m. spalio mėnesį atliko tyrimų bendrovė „Spinter research“. Iš viso apklausti 1 005 Lietuvos gyventojai, iš kurių 806 buvo dirbantys. Straipsnyje pateikiami darbo sergant patirties rezultatai apskaičiuoti remiantis šių 806 dirbančių respondentų atsakymais.
PŽ
