„Tam tikrais aspektais Jungtines Amerikos Valstijas mes tikrai lenkiame“, – sako Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Regimantas Jablonskas (60).
Iš Kėdainių kilęs diplomatas jau dvejus metus gyvena Čikagoje, o šiuo metu vieši Lietuvoje.
Jaukioje sostinės senamiesčio kavinukėje susitinkame pasikalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą gūdžiais devyniasdešimtaisiais, valstybės pokyčius per šiuos dešimtmečius, diplomato darbą, ar žolė žalesnė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir apie lietuvybės puoselėjimą kitapus Atlanto.
Sustiprinta matematika ir kiemo draugas pastūmė link ekonomikos
– Regimantai, papasakokite, kaip prasidėjo jūsų profesinis kelias.
– Na, pirmiausia 1984-aisiais baigiau 11 klasių tuometėje Juozo Paukštelio vidurinėje mokykloje Kėdainiuose.
Sustiprintos matematikos mus mokė mokytoja Majauskaitė. Oi, griežta ji buvo – už pasakinėjimą draugams ir vienetų tekdavo gauti (juokiasi).
Atėjo metas nuspręsti, ką studijuoti. Pasirinkau materialinio ir techninio aprūpinimo specialybę, o jeigu paprasčiau – ekonomiką.
Nepasakyčiau, kad šį pasirinkimą lėmė kokie nors merkantiliniai sumetimai.
Tuo metu kartu su kiemo draugu sportuodavome. Jis jau buvo studentas. Kartą paklausė, kur ketinu stoti, o aš, tiesą sakant, žalio supratimo neturėjau…
Pasitaręs su juo, nusprendžiau stoti būtent į šią specialybę Vilniaus universitete.
Universitetą baigiau vienu iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos raudonųjų diplomų (šypteli).
– Materialinis ir techninis aprūpinimas skamba gana komplikuotai. Kaip tai sovietmečiu veikė realybėje?
– Reikia prisiminti, kad tai buvo deficito laikai. Paprastai tariant, beveik visko trūko.
Tarkime, tu dirbi kokioje nors bazėje, kuri aprūpina baldais, o tavo pažįstamas – vaisių ir daržovių bazėje. Natūraliai atsirasdavo įvairiausių mainų: aš tau – kėdžių, tu man – vynuogių (juokiasi).
Tokia buvo ta sovietinė kasdienybė: oficialiai visko lyg ir buvo, bet, norint ką nors gauti, dažnai reikėdavo ne pinigų, o pažinčių ir gebėjimo susitarti.
– Neilgai trukus, pravėrėte Užsienio reikalų ministerijos (URM) duris.
– 1991-aisiais Lietuvoje dar tik kūrėsi ir formavosi valstybės institucijos.
Vieną dieną į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto dekaną kreipėsi URM atstovai ir paprašė pasiūlyti keletą geriausių studentų, kurie galėtų prisidėti prie naujai formuojamos ministerijos darbo.
Dekanas tokią galimybę pasiūlė keturiems ekonomikos studentams, tarp jų – ir man.
Tuo metu draugavau su savo dabartine žmona. Ji mane padrąsino – sakė, kad tai gali būti puikus tramplinas į ateitį ir galimybė pamatyti daugiau pasaulio. Taigi sutikau.
URM mums davė bandomąją užduotį – parodyti, kaip išmanome kitų šalių ekonomiką. Jau nebepamenu, kodėl, bet aš pasirinkau Islandiją. Išanalizavau jos ekonomikos modelį, parašiau darbą ir jį pristačiau. Netrukus man pasiūlė darbą ministerijoje.
Tuo metu Lietuva tik atkūrė nepriklausomybę, o diplomatiniai ryšiai su daugeliu valstybių buvo nutrūkę arba jų apskritai dar nebuvo. Todėl reikėjo viską kurti iš naujo: megzti diplomatinius ryšius, rengti pirmuosius susitarimus, kurti tarptautinio bendradarbiavimo pagrindus.
Tą ir darėme. Ir, tiesą sakant, net šiandien kai kuriuose pirmuosiuose Lietuvos tarptautinio bendradarbiavimo dokumentuose galima rasti mano inicialus „R. J.“ (šypteli).
Pirmoji ambasada – Ukrainoje žydint kaštonams
– Su kuriomis valstybėmis dirbote daugiausiai?
– Kai 1991 m. balandį mane ir kitus priėmė dirbti į URM, paklausė, kuriame skyriuje labiausiai norėtume dirbti. Kadangi buvau rašęs apie Islandiją, pasakiau, kad labiausiai domiuosi Skandinavijos šalimis. Tačiau Skandinavijos skyrius jau buvo suformuotas – ten, be kitų, jau dirbo ir dabartinis europarlamentaras Petras Auštrevičius.
Kaip tik tuo metu buvo formuojamas naujas TSRS skyrius, todėl į jį ir paskyrė visus naujokus. Taip pirmiausia pradėjome megzti ryšius su buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis.
1991 m. gruodį įkūrus Nepriklausomų Valstybių Sandraugą, arba NVS, mūsų skyrius buvo pervadintas į NVS skyrių.
Tai buvo tikrai neeilinis ir gana keistas metas. Juk išgyvenome ir 1991-ųjų rugpjūčio pučą Sovietų Sąjungoje.
Mums, jauniems diplomatams, tuomet buvo išduoti pasai ir pasakyta: jeigu prasidėtų dideli neramumai, ilgai negalvoję turime palikti šalį.
Aišku, mes nieko labai nebijojome – buvome jauni (šypteli).
– Kadangi buvote paskirtas į NVS skyrių, kaip ir natūraliai susiklostė, kad diplomatinį kelią 1995 m. kaip pirmasis sekretorius pradėjote LR ambasadoje Ukrainoje?
– Tiesą pasakius, su Ukraina viskas gavosi gana juokingai…
URM jau buvau išdirbęs ketverius metus. Mano pareigos nesikeitė, o norėjosi judėti pirmyn, įgyti daugiau patirties. Kaip tik tuo metu gavau pasiūlymą dirbti banke. Sutikau ir jau buvau pasiruošęs kelti sparnus iš ministerijos.
Tais laikais internetas dar tik pradėjo skintis kelią į mūsų gyvenimą. Pamenu, banke manęs net rimtai klausė, ar jau moku dirbti su elektroniniu paštu (šypteli).
Parašiau pareiškimą išeiti iš darbo ir nunešiau jį tuometiniam ministro pavaduotojui Albinui Januškai. Jis paklausė, ar išeinu į banką. Kai patvirtinau, tiesiog paėmė mano pareiškimą ir perplėšė perpus.
Sakau jam: „Na, jau ketverius metus esu ministerijoje, norėčiau išvažiuoti į ambasadą. Vis važiuoja kiti, o mūsų, jaunimo, niekas ir nemato…“
„Einam“, – sako.
Tuo metu URM ministras buvo Povilas Gylys. Nuėjome prie jo kabineto. A. Januška paprašė manęs palaukti už durų, o pats nuėjo pas ministrą. Po kurio laiko abu išeina ir sako: „Na, kolega, važiuojate už mėnesio į Ukrainą arba už keturių mėnesių į Čekiją.“
Na, galvoju, žinau, kaip būna – lauksiu tos Čekijos keturis mėnesius ir galiausiai jos negausiu. Taip ir sutikau važiuoti į Ukrainą.
1995 m. balandžio pabaigoje atvykau į Kijevą. Žiūriu – kaštonai raudonai žydi. Gyvenime nebuvau matęs tokio grožio. Tą akimirką supratau, kad Ukraina man tikrai patiks (šypteli).
Prisidėjo prie venesualiečių repatriacijos į Lietuvą
– Ukraina, Norvegija, Kazachstanas, dabar – JAV, tarpuose – sugrįžimai į URM. Jūsų žmona Ramutė buvo teisi: daug pasaulio pamatėte pasirinkęs tokią profesiją.
– Tiesa. Ir visos keturios jūsų išvardytos kryptys – visiškai skirtingos. Kiekviena šalis, kiekvienas regionas suteikė vis kitokios patirties.
Be tiesioginės diplomatinės veiklos, dirbdamas URM taip pat daug keliavau su Lietuvos verslo misijomis, lydėdamas prezidentus, premjerus, ministrus ir kitus pareigūnus.
Teko aplankyti ir tokių gana egzotiškų vietų kaip Mongolija, Irakas, Kurdistanas ar Persijos įlankos šalys – Omanas, Kataras.
Taigi ši profesija iš tiesų suteikė galimybę ne tik dirbti skirtingose pasaulio vietose, bet ir iš labai arti pažinti skirtingas kultūras, žmones ir valstybes.
– Prieš išvykdamas į JAV, dirbote ties unikaliu projektu – žmonių iš Venesuelos perkėlimo į Lietuvą. Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti apie šią patirtį?
– Tai buvo vienas didesnių ir prasmingesnių mano pastarųjų metų projektų.
Dėl itin sunkios ekonominės ir socialinės padėties Venesueloje ten gyvenantys lietuviai ir lietuvių kilmės žmonės, kurių šeimos po Antrojo pasaulinio karo buvo emigravusios į šią šalį, kreipėsi į Lietuvą, prašydami padėti sugrįžti į istorinę tėvynę.
Teko nemažai padirbėti, kad šis procesas būtų įgyvendintas. Per ketverius metus iš Venesuelos į Lietuvą mums pavyko perkelti apie 150 žmonių. Daugiau nei 100 jų apsigyveno Kaune.
Man tai buvo ypatinga patirtis – juk kalbame ne tik apie dokumentus, procedūras ar skaičius. Tai buvo konkretūs žmonės, kurie, praėjus keliems dešimtmečiams, turėjo galimybę sugrįžti į Lietuvą ir čia pradėti naują savo gyvenimo etapą.
Kontrastų ir dangoraižių valstybė
– 2024 m. prasidėjo naujas ir labai įdomus jūsų paties gyvenimo etapas. Laimėjote atranką į konsulo Čikagoje poziciją, susipakavote lagaminus ir išskridote gyventi į JAV. Koks buvo pirmasis įspūdis?
– Tiesą pasakius, iki tol JAV buvau viešėjęs tik vieną kartą – 2012 m., ir, kaip tyčia, taip pat Čikagoje. Tuomet organizavome Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą. Štai toks sutapimas (šypteli).
Na, o Amerika, žinote, turi daug veidų, bet pirmiausia pribloškia savo mastu. Platūs keliai, ilgi tiltai, dideli automobiliai, aukšti dangoraižiai, milžiniškos prekių pakuotės… Tai valstybė, kuri tiesiog stebina savo proporcijomis. Toks buvo pirmasis įspūdis.
Sakoma, kad jeigu nori iš tiesų pamatyti Ameriką, būtina aplankyti du miestus – Niujorką ir Čikagą. Pirmiausia dėl jų įspūdingų „betono džiunglių“ ir dangoraižių. Kiek teko girdėti, architektūros studentai neretai vyksta praktikos būtent į Čikagą. Ji laikoma vienu svarbiausių moderniosios architektūros centrų pasaulyje ir dangoraižių gimtine. Šiandien Čikagoje yra beveik 200 pastatų, kurių aukštis viršija 150 metrų.
Beje, nors dažniausiai kalbame apie Čikagą ir didžioji mūsų veiklos dalis vyksta būtent šiame mieste, verta prisiminti, kad ji nėra Ilinojaus valstijos sostinė. Žinote, kas ja yra? Ogi Springfildas – miestas, glaudžiai susijęs su Abraomo Linkolno gyvenimu ir politine veikla.
Tai gražus, gerokai mažesnis už Čikagą miestas. Būtent ten savo kabinetą turi Ilinojaus gubernatorius Jay Robertas Pritzkeris. Su jo administracija palaikome glaudžius ryšius.
– Panašu, kad atsidūrėte didžiulių kontrastų apsuptyje, lyginat su žemaūgiu žaliuoju Vilniumi ar juolab gimtaisiais Kėdainiais.
– Kartais tie dideli aukščiai ir nuolat į viršų užversta galva net slegia (juokiasi).
Kai, pavyzdžiui, atvažiuoji į Vašingtoną, ten didesnio pastato už Kapitolijų praktiškai nepamatysi. Tai toks europietiškas miestas – žemaaukštis, erdvus, visai kitoks nei Čikaga.
Kai rinkomės nuomai butą Čikagoje, mano žmona paklausė: „Ar tikrai reikia iš taip aukštai žiūrėti?“ Mes tuo metu stovėjome bute, esančiame 46-ajame dangoraižio aukšte (šypteli).
Iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, bet dabar jau įpratome ir netgi patinka. Pro mūsų namų langus visa Čikaga su Mičigano ežeru priešakyje – kaip ant delno. Visai šalia – Donaldo Trumpo viešbutis, netoliese ir Wrigley aikštė.
Beje, ji pavadinta Williamo Wrigley jaunesniojo vardu – žmogaus, sukūrusio didžiulę „Wrigley“ kramtomosios gumos imperiją.
Netoli namų yra ir pats konsulatas. Būstą rinkomės gana strategiškai – norėjome gyventi kuo arčiau darbo, kad nereikėtų gaišti laiko važinėjant.
Pamenu, įsikūrėme su žmona, išsimiegojome. Kitą rytą pabudome ir supratome, kad reikia kažką papusryčiauti. Nueinu į artimiausią parduotuvę, žiūriu – duona kainuoja daugiau nei penkis dolerius.
„Oho, – pagalvojau, – nieko sau kainelės!“ (juokiasi)
Prisidėjome su žmona nedidelį maišelį prekių ir prie kasos palikome daugiau nei šimtą dolerių. Tada ir supratome, kad prie amerikietiškų kainų dar teks šiek tiek priprasti.
Bendruomenė – gausi ir su giliomis tradicijomis
– Ką iš esmės daro konsulatas Čikagoje ir kokius procesus apima jo veikla? Be to, kad ten gyvenantiems lietuviams gaminate pasus, o keliaujantiems padedate ištikus nelaimei.
– Taip, jūsų išvardyta konsulinė pagalba – dokumentų tvarkymas, įvairių liudijimų, įgaliojimų išdavimas ir pagalba Lietuvos piliečiams – yra viena pagrindinių mūsų veiklos sričių.
Antroji – darbas su lietuvių bendruomene. Čikagoje ir visame mūsų konsulinės atsakomybės regione gyvena daug lietuvių, todėl labai svarbi ir kultūrinė veikla.
Pavyzdžiui, šių metų liepą Čikagoje vyko jau 17-oji Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė, prie kurios organizavimo prisidėjo ir konsulatas.
Dar viena svarbi kryptis – ekonominis bendradarbiavimas. Čikagos generalinis konsulatas rūpinasi ne tik Ilinojumi, bet dar 25 JAV valstijomis, apimančiomis Vidurio Amerikos dalį. Jose taip pat yra gausių ir aktyvių lietuvių bendruomenių, pavyzdžiui, Klivlende, Minesotoje ar Teksase.
Ekonominis bendradarbiavimas pirmiausia reiškia ryšių ir kontaktų tarp Lietuvos ir JAV mezgimą bei stiprinimą – investicijų į Lietuvą pritraukimą, prekybos galimybių paiešką, verslo kontaktų užmezgimą ir panašiai.
Žinoma, yra ir kasdienis darbas. Konsulas priima Lietuvos piliečius, lietuvių bendruomenių atstovus, įvairių institucijų bei organizacijų atstovus, atvykstančias delegacijas, padeda spręsti jiems rūpimus klausimus.
Na, ir, žinoma, pats diplomatinis atstovavimas.
Vien Čikagoje yra apie 80 užsienio valstybių diplomatinių atstovybių. Kai jų tiek daug, natūralu, kad nuolat vyksta įvairūs renginiai, susitikimai, priėmimai, mezgami nauji kontaktai ir palaikomi jau užsimezgę ryšiai.
Man diplomatinis darbas labai patinka. Tik kartais pabosta laukti rezultato. Diplomatija yra procesas – tiksliau, ilgai trunkančių procesų visuma. O man, prisipažinsiu, norisi rezultatus apčiuopti gerokai greičiau (šypteli).
– Žinoma, kad lietuvių bendruomenė Čikagoje yra itin gausi ir turi senas gilias tradicijas. Ar įsivaizduojate, kiek iš viso lietuvių kilmės žmonių gyvena Čikagoje?
– Su lietuvių bendruomenėmis teko dirbti ir Norvegijoje, ir Ukrainoje, ir kitose šalyse. Tačiau tokio masto lietuviškos bendruomenės anksčiau tikrai nebuvau matęs.
Vien Čikagoje veikia daugiau kaip 60 lietuviškų organizacijų.
Kasmet Pasaulio lietuvių centre vyksta Bendruomenių diena. Į didžiulį kiemą susirenka įvairios organizacijos, bendruomenės, mokyklos, klubai, kiekviena pristato savo veiklą. Kai 2024 m. atvykau į Čikagą, netrukus vyko ir pirmoji mano Bendruomenių diena. Prisimenu, kad nespėjau su visais net pasisveikinti – tiek daug žmonių buvo susirinkę (šypteli).
Įvairūs renginiai iš tiesų suburia labai daug žmonių. Tačiau pasakyti, kiek tiksliai Čikagoje ir jos apylinkėse gyvena lietuvių kilmės žmonių, gana sudėtinga – tikslių duomenų nėra.
Įvairiuose šaltiniuose galima rasti labai skirtingų skaičių. Vieni teigia, kad Čikagoje ir jos apylinkėse gyvena daugiau nei 100 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Vikipedijoje esu matęs skaičių – apie 87 tūkstančiai. Čia jau seniai gyvenantis režisierius Arvydas Reneckis, kai kartą paprašiau jo pasidalyti savo nuomone, spėjo, kad jų galėtų būti apie 60 tūkstančių.
Tad skaičiai labai skiriasi, ir tiksliai pasakyti, kiek jų yra, negalime. O ką tikrai žinome? Kad per rinkimus į konsulatą balsuoti ateina maždaug 3 tūkstančiai žmonių.
Amerikiečiams – pamokos iš Lietuvos
– Padedant JAV lietuvių „Saulutės“ paramos fondui, Kėdainių rajono Šėtos ir Krakių M. Katkaus gimnazijose atsirado daugiafunkcės erdvės vaikams su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Kaip manote, kodėl šis ir panašūs fondai siekia investuoti į Lietuvą?
– Aš pats „Saulutės“ žmonių esu klausęs, kodėl jie renkasi tokius projektus Lietuvoje, o ne, pavyzdžiui, JAV. Jų atsakymas labai paprastas – jie čia mato prasmę ir nori padėti Lietuvai.
Ir labai svarbu suprasti, kad tai nėra požiūris į Lietuvą kaip į kažkokią vargstančią ar nuo pagalbos priklausomą šalį. Atvirkščiai – šie žmonės patys važinėja po Lietuvą, mato, kaip ji keičiasi, auga, modernėja ir gražėja. Jie nori prie šio proceso prisidėti ten, kur jų pagalba gali būti labiausiai jaučiama.
Man atrodo, kad čia veikia ir labai paprastas dalykas – emocinis ryšys su Lietuva. Žmonės, kurie gyvena Amerikoje, dažnai nori kažką konkretaus padaryti savo protėvių, tėvų ar savo pačių kraštui. Ypač, kai gali matyti labai konkretų rezultatą – ne abstrakčią paramą, o realiai įrengtą erdvę, kurioje mokosi ir auga vaikai.
Kėdainių rajone kol kas, padedant „Saulutei“, įrengtos dvi tokios daugiafunkcės erdvės – Šėtos ir Krakių gimnazijose. Kiek žinau, jeigu būtų poreikis ir atsirastų galimybė, jie tikrai svarstytų galimybę prisidėti ir prie kitų panašių projektų.
Man tai labai gražus pavyzdys, kaip užsienyje gyvenantys lietuviai gali ne tik kalbėti apie ryšį su Lietuva, bet ir labai konkrečiai prie jos gerovės prisidėti.
– Jie stebi, kaip Lietuva auga, bet ir jūs matote pokyčius iš labai arti. Savomis akimis regėjote devyniasdešimtuosius, o kartu – ir mūsų nepriklausomybės apgynimą krauju, teisinį įtvirtinimą ir pasaulio bendruomenės pripažinimą. Kaip manote, kokią pažangą Lietuva padarė per šį laiką?
– Vienareikšmiškai – įspūdingą. Kartais pats bandau palyginti, kokia Lietuva buvo tada, kai pradėjau dirbti URM, ir kokia ji yra šiandien. Skirtumas milžiniškas.
Per tuos metus sukūrėme modernią valstybę, tapome ES ir NATO narėmis, stipriai paaugome ekonomiškai, technologijų ir kitose srityse.
Man atrodo, kad kartais Lietuvoje patys nepakankamai įvertiname, kiek daug per šį laiką pasiekėme. O pažvelgus iš šalies tas pokytis labai gerai matomas.
Gyvendamas Amerikoje tą ypač gerai matau iš šalies. Kai amerikiečiams pasakoju apie Lietuvą, dažnas nustemba, kiek daug pas mus galima padaryti internetu, kokios modernios valstybės paslaugos. Kai kuriais aspektais netgi lenkiame JAV.
– Pavyzdžiui, kokiais?
– Sakyčiau, kad pirmaujame tokiuose, atrodytų, elementariuose dalykuose. Pavyzdžiui, pinigų pervedimuose. Jeigu dabar pasiimsiu telefoną ir jums pervesiu mažą ar didelę sumą, pinigai jus pasieks per kelias sekundes.
Amerikoje kai kur tokie dalykai vis dar užtrunka gerokai ilgiau, o čekiai apskritai tebėra kasdienybės dalis. Čekių knygelę aš pats paskutinį kartą buvau matęs Lietuvoje prieš kokius 30 metų (šypteli).
Arba šiukšlių rūšiavimas. Bent jau Ilinojuje sistema ne visur tokia, kokią esame įpratę matyti Lietuvoje. Mes su žmona kruopščiai rūšiuojame, tačiau kartais tenka išgirsti, kad vėliau visos šiukšlės vis tiek patenka į vieną vietą. Tada, aišku, ir rankos svyra (juokiasi).
Tai tik keli paprasti kasdieniai pavyzdžiai, bet jie gerai parodo, kad pažanga ne visada priklauso nuo valstybės dydžio. Kartais mažesnė šalis gali būti greitesnė ir patogesnė.
– O ar mes ko nors galime pasimokyti iš amerikiečių?
– Galbūt pirmiausia – darbštumo ir požiūrio į darbą. Tie žmonės, kurie kuria verslus, dirba privačiame sektoriuje ar užima aukštas vadovaujančias pozicijas, dažnai dirba labai daug ir yra stipriai orientuoti į rezultatą.
Jauti, kad žmogus labai vertina savo laiką ir atsakomybę už tai, ką daro.
Ir ne tik versle. Panašų požiūrį matau ir institucijose, universitetuose, ligoninėse. Darbo kultūra čia gana intensyvi. Atostogų taip pat paprastai turima gerokai mažiau nei Lietuvoje – dvi savaitės per metus daugeliui amerikiečių yra visiškai įprasta.
Žinoma, nereikėtų sakyti, kad kuo daugiau dirbi, tuo geriau. Manau, iš amerikiečių galėtume pasimokyti ne tik darbštumo, bet ir atsakomybės, iniciatyvumo bei gebėjimo greitai priimti sprendimus.
O jie iš mūsų galėtų pasimokyti nepamiršti, kad gyvenimas yra ne vien darbas (šypteli).
Sveikatos sistema – brangi, bet lygis – aukštas
– Paminėjote ligonines. Sveikatos sistema JAV – labai kontroversiška tema. Ten nėra vienos universalios valstybinės privalomojo sveikatos draudimo sistemos. Asmenys dažniausiai savo sveikatos draudimu rūpinasi patys, šeimai ši suma gali sudaryti ir pustrečio tūkst. dolerių per mėnesį, nes medicinos paslaugos ten itin brangios. Yra daug žmonių, kurie draudimo neįperka ir tiesiog eina tol, kol sugriūva. Kaip ši sistema atrodo iš arti?
– Galiu papasakoti iš savo asmeninės patirties. Aš turiu sveikatos draudimą – valstybė mane apdraudė. Dėl vienos sveikatos problemos teko atsidurti ligoninėje. Mane pagydė, išrašė, o po kurio laiko gavau sąskaitą.
Žiūriu į ją ir galvoju: keturios dienos ligoninėje – 26,5 tūkstančio dolerių, pakartotinis vizitas pas gydytoją, patikra ir MRT tyrimas – dar apie 5,5 tūkstančio dolerių, – nemažai kainuoja.
Kadangi turiu draudimą, todėl šių išlaidų iš savo kišenės mokėti nereikėjo. Tačiau jeigu žmogus neturi tinkamo sveikatos draudimo, tokios sumos gali tapti tiesiog nepakeliama finansine našta.
Kita vertus, turiu pasakyti – medicinos paslaugų lygis, bent jau su kuo man teko susidurti, tikrai labai aukštas. Gydytojai profesionalūs, ligoninės gerai aprūpintos, tyrimai atliekami greitai.
Tik pats gydytojas, palyginti su Lietuva, kartais atrodo tarsi caras – prie jo prieiti ne taip paprasta (šypteli). Kai gydytojas ateina į palatą, kartu su savimi dažnai atsiveda visą būrį rezidentų. O šie užduoda pačių įvairiausių klausimų – nuo medicininių iki visai netikėtų. Netgi gali paklausti, ar šeimoje su jumis elgiamasi gerai.
Taigi mano įspūdis dvejopas: medicinos galimybės ir specialistų lygis – tikrai aukšti, tačiau pati sistema yra labai brangi ir sudėtinga.
Čia ypač gerai supranti, kokią didelę reikšmę turi geras sveikatos draudimas.
– Jūsų sūnus Tomas yra kardiologas. Ar jam jau teko pačiam pasmalsauti, kaip atrodo tenykščių ligoninių veikla?
– Taip, jis lankėsi vienoje iš JAV ligoninių ir, pamatęs, kaip ten organizuojamas kardiologo darbas, sakė, kad skirtumas – tarsi diena ir naktis.
Ir jis kalbėjo ne apie atlyginimus, o apie pačią darbo organizavimo sistemą. Lietuvoje kardiologas daug ką atlieka pats – nuo paciento ištyrimo iki diagnozės ir gydymo.
Tuo tarpu JAV sistema daug labiau paremta komandiniu darbu ir pasiskirstytomis funkcijomis. Iki kardiologo paciento kelias jau būna gana ilgas – pirmiausia jį apžiūri slaugytojai, atliekami įvairūs tyrimai, surenkama informacija, ir tik tada į procesą įsitraukia pats gydytojas.
Sūnui tai pasirodė labai efektyvu, nes kardiologas daugiausia laiko gali skirti būtent tam, kam reikia jo kvalifikacijos.
Kas didesnis patriotas – matuotis nereikėtų
– Čikaga garsėja kaip vienas pagrindinių lietuvių centrų visame pasaulyje. Kaip ten vyksta lietuvybės puoselėjimas ir jos išsaugojimas?
– Žinokite, net gražu žiūrėti, kaip čia viskas vyksta! Kartais didesniu lietuviu pasijuntu būdamas Čikagoje negu Lietuvoje (šypteli).
Čia veikia kelios lituanistinės mokyklos. Vienos didžiausių – Maironio lituanistinė mokykla ir Čikagos lituanistinė mokykla. Vaikai šeštadieniais mokosi lietuvių kalbos, istorijos, kultūros, dalyvauja įvairiuose renginiuose. Visose JAV veikia apie 40 lituanistinių mokyklų.
Labai stipri ir lietuviškų organizacijų veikla. Pavyzdžiui, Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje buvo atkurta būtent Čikagoje. Šauliai iki šiol aktyviai dalyvauja lietuviškame visuomeniniame gyvenime, įvairiuose renginiuose, puoselėja patriotines ir pilietines tradicijas.
O valstybines šventes čia minime labai gražiai ir nuoširdžiai. Ypač įspūdinga Liepos 6-oji. Tą dieną iš konsulato išsinešame 30 m ilgio Lietuvos vėliavą.
Žinokit, vaizdas fantastiškas: milžiniška trispalvė, daugybė susikibusių žmonių, vienas šalia kito, ir visi kartu traukia „Tautišką giesmę“.
Tokiomis akimirkomis labai aiškiai pajunti, kad lietuvybė Čikagoje nėra vien gražus prisiminimas apie Lietuvą. Ji čia gyva – žmonės ją puoselėja, o svarbiausia, perduoda savo vaikams ir anūkams.
– Svarbus tautiečius išeivijoje vienijantis momentas – religija. XX a. viduryje Čikagoje veikė 14 lietuviškų parapijų. Papasakokite, kokia situacija su maldos namais dabar?
– Šiuo metu, su šiokiu tokiu pritempimu, sakyčiau, kad lietuviškas religinis gyvenimas laikosi keturiose vietose. Tačiau stabiliausiai funkcionuoja dvi – Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Marquette Parke ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misija Pasaulio lietuvių centre Lemonte.
Gaila, bet buvusių lietuviškų parapijų tinklas labai sumažėjęs. Kartu pamažu nyksta ir dalis labai svarbaus lietuviško kultūrinio paveldo. Juk tos bažnyčios buvo ne tik maldos namai – aplink jas telkėsi mokyklos, organizacijos, vyko visas lietuviškas visuomeninis gyvenimas.
Beje, Čikagoje turime ir dvejas lietuviškas kapines – Šv. Kazimiero ir Lietuvių Tautines. Ir štai ten tikrai visa lietuviška istorija palaidota.
Šv. Kazimiero kapinėse ilsisi Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius, geopolitikas ir profesorius Kazys Pakštas, kuris kadaise net siūlė svarstyti apie „antrąją Lietuvą“ Madagaskare, ir daugybė kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių.
O Lietuvių Tautinėse kapinėse palaidotas gydytojas, politikas ir visuomenės veikėjas Kazys Bobelis, taip pat daugybė kitų iškilių lietuvių.
Man pačiam labai įdomu po tas kapines vaikščioti. Skaitai lietuviškus vardus, pavardes, žiūri į paminklus ir supranti, kiek daug Lietuvos istorijos liko kitapus Atlanto. Ypač įspūdingi senieji antkapiai – juose kartais labai stipriai jaučiamas Tėvynės ilgesys: žmogus išvažiavo, nebegrįžo, o kartais net užrašyta, kaip ilgėjosi Lietuvos.
Tada supranti, kad Čikagoje yra ne šiaip didelė lietuvių bendruomenė. Čia išlikusi ištisa Lietuvos dalis – su savo bažnyčiomis, mokyklomis, organizacijomis, kapinėmis ir žmonių atmintimi.
Tikrai nemaža ta Lietuvos dalelė kitapus Atlanto.
– Gal lietuviai kartais pernelyg bando „matuotis“ lietuvybę? Tarsi čia gyvenantieji didesni patriotai negu išvykusieji svetur. O juk užsienyje gyvenantys tautiečiai visais laikais Lietuvai labai padėjo. Ypač okupacijos metais diasporos pagalba Lietuvai buvo neįkainojama.
– Man atrodo, kad lietuvybės tikrai nereikėtų matuoti tuo, kur žmogus gyvena. Juk lietuvis gali būti labai stipriai susijęs su Lietuva ir gyvendamas Čikagoje, Londone ar Melburne.
Ir mūsų istorijoje turime daugybę tai patvirtinančių pavyzdžių.
Štai labai paprastas pavyzdys – rašytoja Žemaitė. Pirmojo pasaulinio karo metais, jau sulaukusi garbaus amžiaus, ji išvyko į Ameriką ir ten rinko aukas nuo karo nukentėjusiems lietuviams. Ji keliavo po lietuvių kolonijas, susitikinėjo su žmonėmis, skaitė savo kūrybą ir ragino padėti Lietuvai.
Į Ameriką vyko ir Jonas Basanavičius. Jis taip pat bendravo su Amerikos lietuviais, telkė jų paramą lietuviškiems visuomeniniams ir kultūriniams projektams.
Tuo metu Amerikoje gyveno labai sunkiai dirbę žmonės – šachtininkai, fabrikų ir skerdyklų darbininkai. Daugelis jų patys gyveno nelengvai, bet vis tiek dėjo dolerį prie dolerio, kad Lietuva galėtų kurtis, stiprėti, šviestis.
Todėl kartais pagalvoju: ar tikrai galime sakyti, kad žmogus, išvykęs iš Lietuvos, yra mažiau patriotiškas? Juk yra žmonių, kurie iš Lietuvos išvažiavo prieš daugybę metų, bet visą gyvenimą ją rėmė, kūrė jos vardą ir padėjo jai sunkiu metu.
Žinoma, visais laikais buvo ir yra įvairių žmonių. Ir Amerikoje gyvena įvairių lietuvių.
Kartais tenka išgirsti net labai keistų pasakojimų apie Lietuvą – žmogus joje nebuvo kelis dešimtmečius, tačiau įsivaizduoja, kad ten iki šiol nėra elektros, kad viskas likę taip, kaip buvo prieš 30 metų.
Bet tada irgi reikia suprasti, kodėl taip yra. Kai kurie žmonės išvyko labai seniai, jų ryšys su Lietuva nutrūko, o kartais jie net negali ar nenori grįžti ir savo akimis pamatyti, kaip Lietuva pasikeitė.
Todėl aš manau, kad nereikėtų vieniems kitų mokyti, kas yra didesnis lietuvis ar didesnis patriotas. Geriau klauskime ne „kur tu gyveni?“, o „ką tu dėl Lietuvos darai?“. Juk svarbiausia ne tai, kur žmogus gyvena, o kokį ryšį su Lietuva jis išsaugo ir ką dėl jos padaro.
Ir čia man visada norisi prisiminti labai paprastą klausimą: jeigu žmogus sako, kad Lietuva jam nieko nedavė, norisi paklausti – o ką tu pats Lietuvai davei?
– Kalbant apie išorės pagalbą Lietuvai, visada prisimenu legendinius Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės marškinėlius iš 1992 m. Barselonos olimpiados. Jie tapo vienu didžiausių krepšinio istorijos fenomenų. Iš sovietų jungo išsilaisvinusi Lietuva buvo skurdi, todėl roko grupė „Grateful Dead“ finansavo šių marškinėlių sukūrimą. Į krepšį „dedančio“ skeleto dizainą nemokamai sukūrė Niujorko dizaineris Gregas Speirsas. Visa tai – vardan žavėjimosi jaunos valstybės laisvės kova.
– Taip, tai viena gražiausių istorijų, kaip Amerika ir Amerikos žmonės prisidėjo prie ką tik nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos.
„Grateful Dead“ iš tiesų finansiškai parėmė Lietuvos rinktinę, o legendinį marškinėlių dizainą sukūrė Niujorko dizaineris G. Speirsas.
Ir įdomiausia, kad tie marškinėliai gyvena iki šiol. Čikagoje per lietuviškas šventes vis pastebiu, kad kai prekybininkai atsiveža šių marškinėlių, jie kone iš karto išperkami.
Net jeigu šalia prekystalio guli žinomų šių dienų dizainerių kūriniai, būtent šie, su tuo legendiniu skeletu ir Lietuvos spalvomis, dažnai būna patys perkamiausi (šypteli).
Man atrodo, kad žmonės perka ne vien marškinėlius. Jie perka istoriją. Tą akimirką, kai Lietuva pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo išėjo į olimpinių žaidynių aikštelę kaip laisva valstybė, laimėjo bronzą ir ant apdovanojimų pakylos pasirodė su tais spalvingais marškinėliais.
Jie tapo savotišku Lietuvos laisvės simboliu.
Ir galbūt todėl po daugiau nei trisdešimties metų jie vis dar tokie populiarūs. Tai jau nebe vien apranga – tai istorija, kurią galima apsivilkti.
– Na o kalbant apie tautinę atributiką, ar amerikietiškame žmonių avilyje pastebite plevėsuojant mūsų trispalvę?
– Tikrai taip. Nors didelė dalis Čikagos lietuvių gyvena ne pačiame mieste, o priemiesčiuose, ten lietuvišką atributiką tikrai pastebėsi. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Lemontas.
Tai savotiškas lietuviškas miestelis Čikagos apylinkėse.
Ten gali pamatyti žmonių, pasipuošusių lietuviškais simboliais, prie namų iškeltų trispalvių. Beje, man atrodo, kad kartais net dažniau matysi ne pačią trispalvę, o Vytį – jį lietuviai tikrai mėgsta. Vytį ant automobilių, namų, įvairių atributų gali pastebėti gana dažnai.
Ir trispalvė čia tikrai nėra vien simbolis, kurį išsitraukiame per valstybines šventes. Ji iškeliama ir viešai. Štai šių metų Vasario 16-ąją Lemonto centre susirinko beveik šimtas lietuvių ir jų bičiulių, buvo iškelta Lietuvos vėliava, sugiedoti Lietuvos ir JAV himnai.
Man apskritai labai smagu matyti, kaip lietuviška atributika čia natūraliai įsilieja į amerikietišką aplinką. Ir įdomu tai, kad lietuviai šiuo požiūriu turi nemažai bendro su savo kaimynais lenkais – ir jie labai mėgsta savo nacionalinius simbolius.
Kai matai trispalvę prie namo ar Vytį ant automobilio tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos, supranti, kad žmogus nori pasakyti labai paprastą dalyką: „Aš lietuvis ir man tai svarbu.“
Kėdainių verslams – nekasdienė galimybė
– Į Lietuvą grįžtate kelis kartus metuose, kaskart aplankote i Kėdainius. Kaip atrodo gimtasis jūsų miestas?
– Kai į Kėdainius grįžti kartą per metus, pokyčius tikrai pastebi. Miestas keičiasi. Jau nekalbu apie užaugusius medžius (šypteli). Atsiranda naujų erdvių, tvarkomos gatvės, o dabar ir Kėdainių, kaip kultūros sostinės, puošyba labai išsiskiria.
Tik vis pritrūksta laiko užsukti į miesto parką, minaretą aplankyti norėtųsi. Vaikystėje ten viską išlandžiodavome, net į patį minareto viršų užkopdavome (juokiasi). Netoliese esantį aerodromą irgi, galima sakyti, buvome išnaršę skersai ir išilgai.
Atskirai norėčiau paminėti Kėdainių senamiestį. Man labai gražus pėsčiųjų tiltas, vedantis į mano senąją mokyklą. Žinau, kad dėl jo yra įvairių nuomonių, bet man jis patinka ir, mano akimis, į senamiesčio aplinką įsilieja visai neblogai.
Džiugina ir infrastruktūros pokyčiai. Pavyzdžiui, dviračių takas tarp Josvainių ir Mantvilonių. Tai, atrodytų, paprasti dalykai, bet jie keičia miestą ir aplinką, kurioje žmonės gyvena.
Apskritai grįžęs į Kėdainius vis pagaunu save galvojantį, kad miestas keičiasi, o kartu išlieka savas.
Ir turbūt būtent tas jausmas yra pats maloniausias.
– Rugsėjį vyks Lietuvos ambasadorių susitikimas. Programa numatoma ir Kėdainiuose. Kaip gi šis miestas buvo pasirinktas ir kokios galimybės kėdainiečiams gali atsiverti po tokio rango asmenų vizito?
– Tiesą pasakius, tiksliai nežinau, kodėl šiemet pasirinkti Kėdainiai. Galbūt tam įtakos turėjo ir Kultūros sostinės statusas.
Bet, kaip ten bebūtų, nuoširdžiai tikiuosi, kad Kėdainiai šia proga parodys ne tik savo kultūrą, bet ir tai, ką gali pasiūlyti verslui, investicijoms, turizmui, tarptautiniam bendradarbiavimui.
Tai labai gera ir ne kasdien pasitaikanti galimybė tiek savivaldybei, tiek Kėdainių verslui. Bus galima susitikti su ambasadoriais, pristatyti savo miestą, verslą, konkrečius projektus, pasikalbėti apie galimas rinkas ar partnerystę.
Aš nesakau, kad po vieno tokio susitikimo Kėdainiai iš karto užkariaus visą pasaulį (šypteli).
Tačiau galbūt atsiras vienas kitas įdomus projektas, su kuriuo būtų galima pradėti dirbti.
Tik čia yra viena labai svarbi sąlyga – į tokį susitikimą reikia ateiti gerai atlikus namų darbus. Negalima ateiti pas ambasadorių ir klausti: „Na, o ką jūs galite duoti Kėdainiams?“ Reikia ateiti su konkrečiu klausimu, konkrečiu projektu ar aiškiu tikslu.
Jeigu sakai: „Man reikia partnerio Vokietijoje“, ambasadorius jau gali galvoti, ką konkrečiai galėtų pasiūlyti. Jeigu sakai: „Ieškau investuotojo tokiam projektui“ – vėlgi galima ieškoti konkrečių kontaktų. O jeigu tiesiog ateini pasikalbėti, dažniausiai ir lieka gražus pokalbis.
Todėl labai tikiuosi, kad Kėdainiai šią progą išnaudos. Ambasadorių susitikimas – ne tik graži proga parodyti miestą.
Tai gali būti ir labai praktiška galimybė atverti Kėdainiams naujų durų. Svarbiausia – patiems žinoti, į kurias duris norime belstis.
– Rudenį garbų šimtmetį švęs prezidentas, iki šiol vienas mylimiausių šalies politikų Valdas Adamkus.
Praktiškai pusę gyvenimo jis praleido Čikagoje kaip JAV lietuvių visuomenės veikėjas ir ekologas.
Neseniai leidinyje „Chicago Sun Times“ pasirodė publikacija apie tai, kad Čikaga užaugino du prezidentus – Baraką Obamą ir V. Adamkų, kuris tuoj minės įspūdingą jubiliejų.
Kiek apie šį žmogų šiandien Čikaga žino iš tikrųjų?
– Tikrai daug. V. Adamkus yra didelė ir įspūdinga asmenybė – žmogus, palikęs pėdsaką ne tik kaip Lietuvos prezidentas, bet ir kaip JAV aplinkosaugos specialistas bei visuomenės veikėjas.
Jis beveik pusę gyvenimo praleido Čikagoje, o 1981–1997 m. vadovavo JAV Aplinkos apsaugos agentūros Penktajam regionui, apimančiam Didžiųjų ežerų teritoriją.
Ir įdomiausia tai, kad jo pavardė čia žinoma ne vien tarp lietuvių. Jeigu atsiduri aplinkoje, kurioje kalbama apie aplinkosaugą ar Didžiuosius ežerus, užtenka pasakyti, kad esi iš Lietuvos, ir neretai žmogus pats pradeda pasakoti apie V. Adamkų (šypteli).
Jo darbai čia buvo tikrai reikšmingi. Jis vadovavo pastangoms mažinti taršą Didžiuosiuose ežeruose, įskaitant Mičigano ežerą, ir spręsti labai konkrečias problemas – nuo pramoninės taršos iki nevalytų nuotekų.
Todėl man labai įdomu matyti, kad praėjus tiek metų jis Čikagoje vis dar prisimenamas. „Chicago Sun Times“ net pavadino jį antruoju Čikagos prezidentu greta B. Obamos.
Manau, tai yra didžiulis Lietuvos žmogaus pripažinimas Amerikoje. Ir, tiesą sakant, pačiam mūsų prezidento čia pristatinėti nelabai ir reikia – kartais greičiau vietiniai tau papasakos apie V. Adamkų ir dar trimis aukštais (šypteli).
– Dėkoju už pokalbį, Regimantai. Sėkmės tolimesnėje jūsų veikloje.
– Ačiū jums.
