Iš pagrindinės straipsnio nuotraukos žvelgia ir plačiai šypsosi būrys jaunimo. Šviesūs, gražūs, laimingi veidai.
Pozuoja besiglausdami, – juk greičiausiai vienas kito išsiilgo per vasaros atostogas. Kas ūgtelėjęs, kam tėvai naują telefoną nupirko, o kurį tik ką iš egzotiškų kraštų parsivežė.
Tiesiog vaikai kaip vaikai: pasiutę, su savo kaprizais, bėgantys iš pamokų, nekenčiantys fizinio pamokų ir per pertrauką namų darbus nusirašinėjantys, ar ne?
Na, ne visai.
Šypsenos nuotraukoje gali ir apgauti. Mat kai kurie jaunuoliai apskritai akis į akį matosi pirmą kartą, nors ir gyvena gretimame mikrorajone ar kaimyniniame mieste. Dar daugiau: ketverius metus jie nesėdėjo mediniame mokyklos suole.
Šią savaitę Josvainių V. Balsio gimnazijoje (Kėdainių r.) vieši beveik pusšimtis svečių iš Ukrainos – keturių Melitopolio mokyklų pedagogai ir moksleiviai kartu su pagalbiniu personalu.
Pirmomis dienomis delegacija laiką leis Josvainiuose ir Kėdainiuose, užsiims aktyvia sportine ir edukacine veikla, susipažins su lietuvių kultūra ir papročiais, lankysis žirgyne. Vėliau pažindinsis su sostine Vilniumi.
Dangus, po kuriuo nesaugu
Ukrainos pietuose, Zaporižios srityje, įsikūręs Melitopolio miestas. Jį Rusijos pajėgos okupavo 2022 m. vasarį, pačioje plataus masto invazijos į Ukrainą pradžioje.
Nuo Melitopolio iki apskrities centro – abipus Dniepro upės išsidėsčiusio Zaporižios miesto – maždaug 150 km.
Istoriškai Zaporižia garsėja metalurgijos ir chemijos pramone, automobilių gamyba.
Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste geopolitika besidomintiems žmonėms rezonuoja rusų kontroliuojama Zaporižios atominė elektrinė Enerhodaro mieste, dar žinoma kaip didžiausia atominė elektrinė visame Europos žemyne.
Nors didelė apskrities dalis okupuota, bet Zaporižios miestas iki šiol kontroliuojamas ukrainiečių. Su 600–700 tūkst. gyventojų jis – vienas masyvesnių valstybėje. Čia, judant frontui, persikraustė daug žmonių iš priešo okupuotų apskrities miestų.
Tarp jų – ir Melitopolio 4-osios gimnazijos direktorė Anzhelina Kovalenko.
„Kas persikėlė į Zaporižią, kas į Kyjivą ar po kitus Ukrainos miestus pabiro. Kiti į užsienio valstybes iš okupuotų teritorijų išvyko“, – pasakoja A. Kovalenko ir priduria, kad jau ir pačioje Zaporižioje gyventi yra labai pavojinga dėl vis dažniau pasikartojančių dronų ir aviacinių bombų atakų.
Iš 21 Melitopolio mokyklos liko 7
„Prieš rašistams ateinant į Melitopolį, jame veikė 21 mokykla. Okupavus mūsų namus, moksleiviai su tėvais išvyko.
Su kai kuriais praradome ryšį, kiti pradėjo mokytis naujose mokyklose pagal pasikeitusią gyvenamąją vietą.
Kas be ko, išvyko ir mokytojai. Kas sava valia, kas deportuotas, nes atsisakė bendradarbiauti su rašistais.
Apjungus visų mokyklų likusius mokytojus ir moksleivius, Melitopolyje liko 7-ios mokyklos“, – pasakoja A. Kovalenko.
Iš tiesų, šios mokyklos Melitopolio, tačiau funkcionuoja nebe pačiame Melitopolyje, – tuoj patikslina direktorė. ten juk ji pati, kaip ir kolegos pedagogai ar jų auklėtiniai, nebuvo jau ketverius metus.
Nuo tada, kai okupantas padėjo pėdą jų žemėse.
„Turime tokią sistemą, kad dėl Rusijos vykdomos okupacijos mūsų švietimo įstaigos, organizacijos persikelia iš okupuotų teritorijų į kontroliuojamas Ukrainos.
Nors mūsų gimnazijos fizinis pastatas buvo okupuotas, o teisinis adresas pasikeitė į esantį Zaporižioje, bet švietimo įstaigos pavadinimą saugojame originalų, pagal mūsų gimtą, mylimą Melitopolio miestą“, – dėsto Melitopolio 4-osios gimnazijos direktorė.
Propagandos mašina dirba pilnu pajėgumu
Vos tik įžengę į šią mokyklą okupantai ėmė naikinti ukrainietiškus vadovėlius ir bibliotekos fondus ukrainiečių kalba.
Į gimnaziją suvežę rusiškas knygas, jie pradėjo dėstyti pagal rusišką programą, atimdami iš mokinių teisę mokytis gimtąja, t. y. ukrainiečių kalba.
Netrukus propagandos mašina užsikūrė pilnu pajėgumu: istorinius įvykius pradėta pateikti klaidingai arba iškraipomai, uždrausti ukrainietiški simboliai ir tradicijos.
Taip pat gimnazijoje įvesta „karinio parengimo“ disciplina, kuria vaikai ugdomi tapti ateities kareiviais.
„Dalis Melitopolio gyventojų ten pasiliko, tarp jų – ir kai kurie mūsų mokytojai. Jie, nors ir nepripažįsta rusų valdžios, negalėjo išvykti dėl tam tikrų svarbių priežasčių. Na, pavyzdžiui, stipriai serga jų senyvo amžiaus tėvai, kurių būklė reikalauja nuolatinės priežiūros“, – pasakoja A. Kovalenko.
Didelė dalis Melitopolyje įstrigusių žmonių savo vaikų nenorėjo leisti į rusišką mokyklą, tačiau buvo priversti tai daryti dėl grasinimų deportacija, vaikų atėmimu ar net įkalinimu.
Klasė – visas margas pasaulis
Tuo tarpu kadaise adresu „Puškino g. 77, Melitopolis“ mokęsi, o 2022 m. namus palikti priversti moksleiviai šiandien fizinės mokyklos nelanko – ugdymas jiems organizuojamas nuotoliniu būdu.
„Mes neturime stacionarios vietos pamokoms. Kita vertus, galime pažvelgti kiek romantiškiau: mūsų kabinetas – visas pasaulis. Vaikai į pamokas dabar renkasi ir iš Ukrainos, ir iš okupuotų teritorijų, ir iš nuo karo bėgančius juos priėmusios Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos ir t. t.“, – vardija pašnekovė.
Pradžioje, pasak jos, mokymosi procesą perorganizuoti ir iš naujo sustyguoti buvo itin sudėtinga.
„2022 m. rugsėjį mums reikėjo sužinoti, kur išvyko kiekvienas mūsų mokytojas ir moksleivis.
Visi juk pajudėjo skirtingomis kryptimis. Ir tai normalu, nes karas yra toks dalykas, kur pirmiausia tavo tikslas išsaugoti savo ir artimųjų gyvybes, o tik po to galvoti apie darbą, studijas ar mokslus“, – pasakoja pafrontėje gyvenanti A. Kovalenko.
Plačiai po pasaulį pabirusių gimnazijos mokytojų ir moksleivių direktorė su komanda ieškojo intensyviai: per kaimynus, per pažįstamus, kol patyliukais po kruopelę susirinko atgal.
Tiesa, pasak jos, suformuoti pavyko toli gražu ne pilną pedagogų sąstatą:
„Tą pirmąjį rudenį po karo pradžios mokykloms trūko specialistų. Vienoje nebuvo chemijos ir matematikos mokytojų, kita neturėjo istoriko ir panašiai.“
Nestandartinei situacijai – išmanus sprendimas
Sudėtingą švietimo sistemos situaciją Melitopolio mokyklų bendruomenė išsprendė dviem žingsniais – sukurdama bendrą internetinę svetainę pamokų vedimui (ir pamokų įrašams) bei sudarydama preciziškus jų tvarkaraščius.
„Padarėme taip, kad, tarkime, konkrečiu metu matematikos pamoka vykdavo daugumai vaikų. Jeigu tu, kaip moksleivis, turi matematikos mokytoją – jungiesi į savo mokytojo pamoką.
Na o jeigu tavo konkrečioje mokykloje matematikos mokytojo nebuvo, galėjai prisijungti į bendrą matematikos pamoką su kitų mokyklų moksleiviais, kurie lygiai taip pat savo mokytojo neturėjo, – detalizuoja Melitopolio 4-osios gimnazijos direktorė A. Kovalenko. – Tai leido palaikyti sklandų mokymosi procesą, neleidžiant vaikų žiniose susidaryti spragoms, kol susirinkome visus reikalingus mokytojus.“
Tiesa, nors dauguma Zaporižios mieste gyvenančių jaunuolių mokslus kremta nuotoliniu būdu, tačiau kai kurie turi galimybę lankyti ir kontaktines pamokas.
Pasirodo, mokslai persikraustė po Zaporižios grindiniu – iš viso mieste veikia apie dvi dešimtis požeminių mokyklų ir darželių. Įprastai jie saugumo sumetimais įrengiami maždaug 7 m gylyje. Prie kelių jų įrengimo finansiškai taip pat prisidėjo Lietuva.
Tokiu principu Zaporižioje veikia ir dvi Melitopolio mokyklos.
„Teisybės dėlei, noriu pridurti, kad buvo ir tokių kolegų mokytojų, kurie jau pirmomis Melitopolio okupacijos dienomis be sąžinės graužaties pamynė savo principus, persimovė kepurę, pradėjo mojuoti svetima vėliava ir giedoti ditirambus putinui.
Visi tie žmonės yra žinomi dėl išdavystės. Aš net neabejoju, kad vieną dieną jie už tai atsakys prieš atsakingas institucijas“, – pabrėžia Melitopolio 4-osios gimnazijos direktorė A. Kovalenko.
Klausimai, kurių negalima užduoti
Na o kokie gi egzistuojantys vidiniai mokytojų ir moksleivių susitarimai, jeigu įpusėjus pamokai pradeda kaukti sirenos, perspėjančios apie oro pavojų? Čia prie pokalbio prisijungia A. Kovalenko vadovaujamos švietimo įstaigos anglų kalbos mokytoja Yuliia Lytvyna.
„Kadangi Melitopolio mokyklų mokiniai gyvena visoje Ukrainoje, tai dažnai nutinka taip, kad pas vienus kaukiant sirenoms, pas kitus yra ramu.
Tiesiog kartais oro pavojus skelbiamas arba visoje šalyje, arba tik tam tikruose miestuose.
Dėl to mūsų vaikai gerai žino, kad esant pavojui jie be jokių ceremonijų privalo pasitraukti į saugią vietą. Mokytojai sau taiko kitus principus ir pamokų nestabdo“, – dalijasi ne kartą priedangoje pamokas vedusi Y. Lytvyna.
Ukrainos švietimo sistemoje dirbančios moterys sutinka šiek tiek paatvirauti apie kartu į Kėdainių rajoną atvykusį jaunimą.
Dažnas jaunuolis šiame kolektyve – iš karo išardytos šeimos.
„Tai – vaikai, kurie buvo priversti palikti savo namus. Yra tokių, kurių tėvai žuvo kare, yra dingusių be žinios. Dažno tėvai ir dabar dirba kariuomenėje, kovoja už Ukrainos laisvę“, – pasakoja Melitopolio 4-osios gimnazijos atstovės.
Jų teigimu, darbas su tokią traumuojančią patirtį išgyvenančiais vaikais yra itin subtilus ir reikalaujantis ypatingo sugebėjimo prie jų prieiti.
Juk jaunuoliams įprastos temos, kuriomis įprastai galima pradėti pokalbį ir artimesnį susipažinimą, Ukrainoje gali būti tabu.
Pavyzdžiui, augintiniai: iš šono nekaltas klausimas gali priminti vaikui apie okupuotame mieste paliktą ar žuvusį keturkojį.
Atsargiai, neužgaunant bendraujama ir pokalbiuose apie artimiausius šeimos narius – senelius, tėvus, seseris ar brolius.
Lietuva – pirmoji aplankyta užsienio valstybė
Bent jau vieną klausimą Josvainiuose besisvečiuojančiam Ukrainos jaunimui jų mokytojai nuo šiol galės užduoti drąsiai, t. y. ar jiems jau teko lankytis užsienio valstybėse.
Tiesa, ši kelionė autobusu į Lietuvą svečiams buvo ana varginanti – ji užtruko apie 30 valandų. Vien laukimas ir patikrinimas Lenkijos pasienyje truko apie 7 valandas.
Esminis lenkų principas – griežtai riboti gyvūninės kilmės maisto produktų įvežimą į jų valstybę. Taip kaimynai mėsos ir sūrio produktų įvežimą į jų teritoriją vertina dėl šiuose produktuose esančių patogenų sukeliamų ligų gyvuliams.
„Net nedidelis naminis sumuštinis su dešra ar sūriu gali patekti į draudžiamų produktų kategoriją. Taip ir buvo – mūsų vaikai vežėsi sumuštinių, todėl pasienio darbuotojai labai atsakingai kratė vaikų kurpines“, – pasakoja Melitopolio 4-osios gimnazijos atstovės.
Šioje delegacijoje netrūksta moksleivių, kuriems Lietuva tapo pirmąja aplankyta užsienio valstybe.
„Natūralu, kad vaikams kelionė į Lietuvą yra wow patirtis. Tačiau dar labiau už pačius vaikus džiaugiasi jų tėvai… Juk tai – galimybė vaikams visą savaitę miegoti be oro pavojaus sirenų, be priedangų. Proga negirdėti tų siaubo garsų, nejausti pastovios baimės. Pabūti taip, kaip būna kiti pasaulio vaikai“, – viena kitą papildo A. Kovalenko ir Y. Lytvyna.
Draugystė, prasidėjusi tik šįmet
Įdomu tai, kad Kėdainiai (kurių pašonėje įsikūręs Josvainių miestelis su V. Balsio gimnazija) ir Melitopolis yra miestai-partneriai.
Oficialią bendradarbiavimo sutartį šie miestai pasirašė 2012 m.
Tik prieš keletą metų viename tarptautiniame projekte Melitopolio 4-osios gimnazijos anglų kalbos mokytoja Y. Lytvyna susipažino su Josvainių V. Balsio gimnazijos angliste Raimonda Žvikiene.
Susibičiuliavusios užsienio kalbos specialistės 2026 m. pradžioje pradėjo bendrą veiklą – nuotolinius Melitopolio 4-osios gimnazijos ir Josvainių V. Balsio gimnazijos STEAM susitikimus.
Vienas tokių – anglų kalbos pokalbių klubas, kurį kuruoja Suomijoje gyvenantis amerikietis Douglasas Locklinas.
Pastaruosius trejus metus ukrainiečius vaikus anglų kalbos jis moko neatlygintinai. Net ir skrydžių į Lietuvą bilietus amerikietis apmokėjo iš savo kišenės.
„Tai – labai protingi, šaunūs vaikai, kuriems tenka mokytis sudėtingomis sąlygomis. Kartais jie neateina į pamokas iš viso, kartais negali rodytis ekrane, kartais patys tik klauso. Aš savo ruožtu stengiuosi, kad mūsų užsiėmimai jiems būtų pramoga“, – pasakoja D. Locklinas.
Jis pastebi, kad dauguma stovyklos Josvainiuose jaunųjų dalyvių ukrainiečių vienas kitą gyvai mato po ilgos pertraukos arba apskritai pirmą kartą gyvenime.
„Šiai kartai teko daug išbandymų. Pradžioje jie susidūrė su pandemija, dabar jie išgyvena penktuosius karo metus. Negaliu net įsivaizduoti, ką šie jauni žmonės patiria, tačiau gerai žinau viena: vaikai yra vaikai, jie nori linksmintis, ieškoti ir atrasti, kas jie yra, mokytis.
Ir jie tikrai labai nori, kad suaugę žmonės, politikai, pandemijos ir karai nestotų šioms jų svajonėms skersai kelio, – įsitikinęs D. Locklinas. – Todėl labai svarbu tokios draugystės kaip ši, pereinanti valstybių sienas, nes gerų žmonių yra visur.
Tokių, kurie tiki taika, švietimu, bendradarbiavimu. Ir tie geri žmonės turi palaikyti kontaktą su kitais gerais žmonėmis, nes, deja, pasaulyje yra daug tokių, kurie daro viską, kad tik tai nevyktų.“
Viename sakinyje – karas ir vaikai
Tam, kad graži ukrainiečių kelionės į Lietuvą vizija taptų realybe, prireikė nemenko finansavimo.
Josvainių V. Balsio gimnazijos direktorius Ovidijus Kačiulis asmeniškai kreipėsi į Kėdainių rajono organizacijas, institucijas ir įmones, prašydamas prieš šios idėjos įgyvendinimo prisidėti finansiškai.
Bendromis jėgomis UAB „Daumantai LT“, UAB „LINĖJA transport“, Kėdainių „LIONS“ ir „Rotary“ klubai, Kėdainių rajono savivaldybė ir atskirai jos tarybos narė Lina Šlamienė, Kėdainių rajono vartotojų kooperatyvas, UAB „Agrošiltnamiai“, MB „Akmenukas“ surinko per 11 tūkst. eurų.
„Man labai džiugu, kad aplink tiek gerų, neabejingų žmonių. Manau, kad jų norą prisidėti lėmė du esminiai motyvai.
Kalbame apie karo zoną, o karas visiems yra labai baisus. Tai – viena. Antra, juk tai – vaikai. Prašai paramos ne kokioms statyboms ar daiktams, o tam, kad vaikai, einant penktiesiems karo jų kasdienybėje metams, savaitę pagyventų ramiai. Juk tokia realybė, kai kelis kartus per dieną tenka slėptis, turi siaubingai varginti“, – teigia O. Kačiulis.
Josvainių gimnazijos direktorius pasidžiaugė ir tuo, kad dėl svečių vizito iš atostogų anksčiau sugrįžo visas būrys gimnazijos pedagogų ir moksleivių, o gidė Vilniuje ukrainiečių delegacijai ekskursiją pažadėjo pravesti nemokamai.
„Pastebėjau, kiek daug jausmų Josvainių vaikams sukėlė pokalbiai su bendraamžiais. Ukrainiečiai papasakojo, kaip vyko Melitopolio okupacija, kaip buvo grobiami vaikai ir t. t.
Karas jauniems žmonėms gali atrodyti labai toli, gali būti netgi sunkiai suvokiamas konceptas, nes retas kuris skaito naujienų portalus ar žiūri žinias.
Tad mes, kaip bendruomenė, labai džiaugiamės, kad kolegoms ir jų auklėtiniams iš Ukrainos galėjome suteikti atokvėpio savaitę, taip bent trumpam palengvindami jų kasdienybę“, – pabrėžia Josvainių V. Balsio gimnazijos direktorius O. Kačiulis.
