1989 metų rugpjūčio 23-ioji Kėdainiams buvo viena iš tų dienų, kai istorija tapo ne kažkur toli – ji buvo čia pat, tarp savų žmonių, jų rankose. Tą vakarą šimtai kėdainiečių išvyko į Baltijos kelią. Jie važiavo ne švęsti. Jie važiavo parodyti, kad Lietuva nori būti laisva.
Prieš 37 metus, 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją, Lietuvą, Latviją ir Estiją sujungė ne kelias, o žmonės.
Apie du milijonus Baltijos šalių gyventojų, susikibusių rankomis, sudarė maždaug 600 kilometrų ilgio gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino.
Tai buvo taiki, tačiau pasauliui labai aiški žinia – Baltijos tautos nepamiršo savo istorijos ir nori laisvės.
Kėdainiai šiame istoriniame kelyje buvo ryškūs. Ties 84-uoju kelio Vilnius–Ryga kilometru pastatytas tautodailininko Vytauto Ulevičiaus sukurtą metalinį kryžių su prasmingu užrašu: „Tiesa – tautos stiprybė.“
Tas kryžius iki šiol primena apie tūkstančius žmonių, kurie tą dieną iš Kėdainių išvažiavo vedami bendro jausmo – kad laisvė įmanoma.
Kėdainiečių grandis istorijoje
Baltijos kelias nebuvo vien Vilniaus, Rygos ar Talino istorija. Tai buvo kiekvieno miesto, miestelio ir kaimo žmonių istorija. Ir Kėdainiai joje paliko labai aiškų pėdsaką.
Kraštiečių tą dieną išvyko į jiems skirtą kelio ruožą. Kėdainiečių pastatytas kryžius tapo jų vienybės ženklu.
Praėjus daugeliui metų, prie jo vis dar vykstama paminėti Baltijos kelio dienos – padėti gėlių, uždegti žvakučių, prisiminti tuos, kurie kūrė nepriklausomos Lietuvos istoriją.
„Parodėme, kad esame stiprūs“
Apie Baltijos kelio reikšmę ne kartą yra kalbėjęs ir Kėdainių krašto verslininkas, ilgametis Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs rajono meras, pats su šeima Baltijos kelyje stovėjęs Saulius Grinkevičius.
Minint Baltijos kelio metines, tuometinis Kėdainių rajono meras pabrėžė, kad rugpjūčio 23-ioji savyje talpina ir skaudžiąją, ir šviesiąją istorijos pusę.
„Juodoji“ jos dalis – 1939 metų Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, nulėmę Baltijos valstybių okupaciją. „Baltoji“ – po penkiasdešimties metų įvykęs Baltijos kelias, kai žmonės susikibo rankomis ir visam pasauliui parodė, kad neketina susitaikyti su okupacija.
„Pasakėme, kad būsime laisvi, ir tapome“, – tuomet sakė S. Grinkevičius.
Po Baltijos kelio sekė Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, tarptautinis Lietuvos pripažinimas ir galų gale – nepriklausomos valstybės atkūrimas.
Rankos, kurios sujungė ne tik kelią
Praėjo 37 metai. Užaugo naujos kartos, kurioms Sovietų Sąjunga yra istorijos vadovėlio puslapis. Daugeliui jų sunku įsivaizduoti, ką reiškė gyventi valstybėje, neturinčioje laisvės spręsti savo likimo.
Todėl ypač svarbu išsaugoti ne tik datas ir faktus, bet ir žmonių prisiminimus.
Kėdainiečių istorijoje Baltijos kelias liko ne kaip kažkas tolimo ir svetimo. Jis turi savo vietą, savo kryžių ir, svarbiausia, savo žmones.
Kitos kartos atstovas, taip pat rajono savivaldybės tarybos narys, Virmantas Pikelis buvo 14-metis Kėdainių 5-os vidurinės mokyklos (dabar „Ryto“ progimnazija) moksleivis, kai Lietuva, Latvija ir Estija stojo į vieną grandinę – Baltijos kelią.
„Baltijos kelias primena paprastą tiesą: valstybę kuria ne politikai ar istorijos vadovėliai. Ją kuria paprasti, pilietiški žmonės. Tūkstančiai žmonių, vienu metu išvažiavusių į kelią ir susikibusių už rankų, buvo begalinės tautos vienybės, ryžto ir valios atspindys, – šiandien sako jis. – O prie kėdainiečių pastatyto kryžiaus likę žodžiai ir šiandien skamba aktualiai: „Tiesa – tautos stiprybė.“
