Komentaro autorė – „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė
Artėjant naujiems mokslo metams kartu su kitomis šeimos išlaidomis į dienotvarkę grįžta ir kišenpinigių klausimas. Tačiau susitarti, kiek eurų skirsime vaikui per savaitę ar mėnesį, – lengvesnė užduoties dalis.
Daugiau apmąstymo reikalauja tai, kaip kišenpinigius paversti praktine finansinio raštingumo pamoka, kuri kartu su vaiku augtų nuo pirmųjų savarankiškų pirkinių iki gebėjimo planuoti savo išlaidas ir taupyti.
Klausimas, kiek kišenpinigių skirti vaikui, tėvams kyla bene dažniausiai. „Swedbank“ užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad suma nuosekliai didėja kartu su vaiko amžiumi. 7–10 metų vaikams dažniausiai skiriama 16–30 eurų per mėnesį – tokią sumą nurodo 28 proc. šios amžiaus grupės vaikų tėvų. 11–15 metų paaugliams dažniausiai skiriama 31–50 eurų (29 proc.), o 16–19 metų jaunuoliams – 51–100 eurų (35 proc.).
Vis dėlto, šių skaičių nereikėtų paversti kišenpinigių „kainoraščiu“. Vienos tinkamos sumos pagal vaiko amžių nėra. Ji priklauso nuo šeimos finansinių galimybių, vaiko brandos ir, svarbiausia, susitarimo, kam šie pinigai gali būti išleidžiami.
Pinigai tie patys, vaidmenys skirtingi
Kišenpinigiai yra vienas paprasčiausių būdų finansinio raštingumo mokytis ne teoriškai, o praktiškai. Gavęs savo pinigų, vaikas gali pradėti suprasti, kad jų kiekis ribotas, todėl tenka rinktis, kuriuos norus įgyvendinti dabar, kuriuos atidėti, o kurių galbūt apskritai atsisakyti. Taip atsiranda proga praktiškai mokytis atskirti norus nuo poreikių, planuoti, taupyti ir siekti didesnio finansinio tikslo.
Tačiau tam, kad ši praktika veiktų, svarbu aiškiai atskirti dvi vaikui skiriamų pinigų kategorijas. Viena jų – pinigai konkrečioms būtinoms išlaidoms: pietums, viešajam transportui, mokyklos reikmėms ar kitam iš anksto sutartam poreikiui. Jų paskirtį nustato tėvai, todėl vaiko pasirinkimo laisvė čia nedidelė, o tiksliausia juos būtų vadinti dienpinigiais.
Kita kategorija – tikrieji kišenpinigiai, kurių paskirtis nėra iš anksto apibrėžta. Vaikas gali pats nuspręsti: juos išleisti ar dalį pasilikti, o gal kartu su anksčiau sutaupytais pinigais kaupti didesniam norui. Būtent ši pasirinkimo laisvė leidžia praktiškai patirti tai, apie ką prieš duodami kišenpinigius turėtume pasikalbėti: kuo skiriasi noras nuo poreikio, kodėl verta dalį pinigų atidėti ir kaip juos paskirstyti, kad užtektų ne tik šiandienos norams.
Pamokos iš klaidų – tarp vertingiausių
Suaugusiojo akimis vaiko pasirinkimas visus savaitės kišenpinigius išleisti saldumynams – ne pats išmintingiausias. Tyrimas rodo, kad būtent saldumynai ir kiti užkandžiai yra dažniausia kišenpinigių išlaidų kategorija tarp vaikų iki 15 metų: jiems pinigus leidžia 59 proc. 7–10 metų ir 68 proc. 11–15 metų vaikų. Nuo 16 metų daugiau reikšmės įgyja pramogos – joms kišenpinigius leidžia 43 proc. 16–19 metų jaunuolių.
Tačiau kišenpinigių vertę kuria ne tai, ar kiekvienas vaiko pirkinys mums atrodo racionalus. Jei kartu su duodamais pinigais nustatome ir tikslų sąrašą, kam juos galima išleisti, vaikui paliekame ganėtinai mažai erdvės išmokti valdyti pinigus bei mokytis iš savo klaidų. Svarbu, kad tokios pamokos vyktų su nedidelėmis sumomis ir saugioje aplinkoje. Užuot nedelsdami papildę kišenpinigius vos juos išleidus, galime su vaiku aptarti, kodėl taip nutiko ir ką kitą kartą jis norėtų daryti kitaip.
Su vaiku auga ir jo finansinė atsakomybė
Vaikui augant keičiasi ne tik kišenpinigių suma, gavimo būdas (grynieji ar banko kortelė), bet ir tai, kiek atsakomybės galime jam patikėti. Patys mažiausi susipažįsta, skaičiuoja ir mokosi dažniausiai naudodami monetas. Tačiau mokykliniame amžiuje jau tampa būtinas gebėjimas atsiskaityti ir elektroniniu būdu – viešajame transporte ar mokyklos valgykloje dėl patogumo ir greičio dažniausiai naudojami skaitytuvai. Todėl ruošiantis į mokyklą būtina supažindinti vaikus su saugiais atsiskaitymo būdais, išmokyti pasitikrinti sąskaitos likutį, susiplanuoti išlaidas ilgesniam laikotarpiui.
Tyrimas rodo, kad atsakomybę savarankiškai valdyti pinigus tėvai vaikams perduoda palaipsniui. 7–10 metų vaikų grupėje 53 proc. tėvų reguliariai kalbasi su vaiku apie tai, kam jis leidžia kišenpinigius, o 16–19 metų grupėje taip elgiasi 28 proc. tėvų.
Toks perėjimas svarbus, nes paauglystėje galima pamažu plėsti ne tik vaiko laisvę savarankiškai spręsti dėl išlaidų, bet ir jo atsakomybės ribas. Pavyzdžiui, sutarti, kad iš savo kišenpinigių jis pats planuos ne vien smulkias pramogas, bet ir dalį kitų asmeninių pirkinių. Vyresniam vaikui galima skirti pinigus rečiau, bet didesnę sumą – taip atsiranda poreikis planuoti ne kelių dienų, o savaitės ar mėnesio išlaidas bei pasirinkimus. Svarbu iš anksto aiškiai susitarti, už ką nuo šiol atsakingas pats vaikas, o kokias išlaidas ir toliau dengia tėvai.
Tėvų vaidmuo dėl to netampa mažiau svarbus – jis tiesiog keičiasi. Vietoje klausimo „kur išleidai?“ vis svarbesni tampa pokalbiai apie tai, kaip sekėsi planuoti, ar pavyko dalį pinigų atidėti ir ką kitą mėnesį būtų galima daryti kitaip. Kišenpinigiai šiuo požiūriu yra tarsi laipsniškas atsakomybės perdavimas. O ruošiantis naujiems mokslo metams verta apsvarstyti ne tik tai, kiek kišenpinigių skirsime, bet ir kokią naują finansinę atsakomybę šiemet vaikas jau pasirengęs prisiimti.
