Vasarą vaikai daugiau laiko praleidžia prie ekranų, o kartu daugiau sprendimų už juos priima socialinių tinklų algoritmai. Būtent jie nusprendžia, kokį vaizdo įrašą vaikas pamatys kitą, kokiomis temomis domėsis toliau ir prie kokio turinio praleis daugiausia laiko.
Specialistai pabrėžia, kad algoritmai savaime nėra nei geri, nei blogi, tačiau jie sukurti taip, kad kuo ilgiau išlaikytų mūsų dėmesį. Todėl tėvams svarbu suprasti, kaip jie veikia, kokią įtaką gali daryti vaikų kasdienybei ir kaip padėti formuoti saugesnius skaitmeninius įpročius.
Algoritmas stebi beveik kiekvieną mūsų veiksmą
VDU licėjaus SOKRATUS informatikos mokytojas Paulius Sabulis aiškina, kad populiariausių platformų, tokių kaip „YouTube“, rekomendacijų sistema nuolat mokosi iš vartotojų elgesio. Kiekvienas vaizdo įrašas turi žymas, apibūdinančias jo temą, o pati platforma stebi, kaip žmogus į tokį turinį reaguoja.
„Algoritmas vertina ne tik tai, ar paspaudėme ant vaizdo įrašo. Jam svarbu, kiek laiko jį žiūrėjome, ar paspaudėme „patinka“, ar komentavome, prenumeravome kanalą.
Net ir tai, kiek laiko užsibūname ties konkrečiu įrašu, tampa signalu, kas mums įdomu. Pagal šiuos duomenis algoritmas formuoja mūsų pomėgių profilį ir siūlo vis panašesnį turinį“, – aiškina P. Sabulis.
Pasak jo, svarbu suprasti, kad algoritmas nevertina, ar turinys yra naudingas vaikui. Jo tikslas – kuo ilgiau išlaikyti žiūrovo dėmesį.
„Platformų verslas paremtas mūsų dėmesiu. Kuo ilgiau praleidžiame laiką programėlėje, tuo daugiau naudos gauna pati platforma. Dėl to algoritmai ir stengiasi pasiūlyti tokį turinį, kurį greičiausiai norėsime žiūrėti toliau“, – sako mokytojas.
Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) kuruojamo projekto „Draugiškas internetas“ koordinatorius Liudas Mikalkevičius taip pat atkreipia dėmesį, kad vertinant vaikų skaitmeninius įpročius vien ekrano laiko nepakanka – svarbu suprasti ir tai, kokį turinį vaikui nuolat siūlo algoritmai.
„Vien ekrano laikas nepasako, ar vaikas internete yra saugus. Daug svarbiau tai, ką jis ten veikia ir kaip skaitmeniniai įpročiai formuojasi kasdien.
Didžiausią susirūpinimą šiandien kelia ne pats ekranas, o algoritmai, kurie siekia kuo ilgiau išlaikyti mūsų dėmesį. Jei vaikas įpranta nuolat be tikslo slinkti turinį, toks įprotis pamažu persikelia ir į kasdienį gyvenimą“, – sako L. Mikalkevičius.
Vis dėlto P. Sabulis pabrėžia, kad algoritmas nėra nekintantis – jį galima „mokyti“ ir pačiam vartotojui.
„Prie daugelio vaizdo įrašų galima pasirinkti funkcijas „Nerekomenduoti kanalo“, „Man tai nepatinka“ ar panašius nustatymus. Taip algoritmui parodome, kokio turinio nebenorime matyti. Dalis platformų taip pat leidžia peržiūrėti, kokius pomėgius algoritmas yra priskyręs mūsų paskyrai, o kai kuriuos jų net koreguoti“, – pasakoja P. Sabulis.
Vien techninių nustatymų neužtenka
Pasak advokatų profesinės bendrijos TEGOS partnerio, advokato, technologijų teisės eksperto Mindaugo Civilkos, didžiosios platformos šiandien jau siūlo nemažai priemonių nepilnamečiams apsaugoti, tačiau jos veiksmingos tik tada, kai jomis naudojamasi.
Teisininkas pasakoja, kad nurodžius tikrąjį vaiko amžių, pavyzdžiui, „YouTube Kids“ platformoje, automatiškai pritaikomas vaiko amžių atitinkantis turinys.
Tėvai gali išjungti paiešką, nustatyti ekrano laiko limitus, blokuoti konkrečius kanalus ar net patys patvirtinti, kokį turinį vaikas gali matyti.
paskyrose taip pat ribojamas pakartotinis tam tikro žalingo turinio rekomendavimas, o priminimai padaryti pertrauką ar eiti miegoti įjungti pagal numatytuosius nustatymus.
M. Civilka primena, kad nepilnamečių apsauga šiandien grindžiama ne tik pačių platformų diegiamomis priemonėmis, bet ir Europos Sąjungos (ES) teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais.
„ES Skaitmeninių paslaugų aktas įpareigoja internetines platformas užtikrinti aukštą nepilnamečių apsaugos lygį. Platformos privalo vertinti rizikas vaikų psichinei gerovei, diegti apsaugos priemones, siūlyti tėvų kontrolės įrankius ir negali naudoti nepilnamečių profiliavimo tikslinėms reklamoms. Be to, tikėtina, kad nuo kitų metų bus priimtas dar vienas ES Skaitmeninio sąžiningumo paketas, skirtas manipuliatyvaus dizaino ir su juo susijusių algoritminių praktikų ribojimui“, – sako jis.
Vis dėlto, anot M. Civilkos, vien teisės aktų nepakanka. Viena vertus, platformos ne visada visas priemones įgyvendina taip, kaip tikimasi, kita vertus, net ir geriausias reguliavimas neveiks, jei šeimoje, mokykloje ir visuomenėje nebus aiškaus susitarimo, kokie skaitmeniniai įpročiai vaikams yra sveiki, kokį turinį reikėtų riboti ir kiek laiko jie turėtų praleisti prie ekranų. Tam svarbus ir didesnis tėvų bei visos visuomenės skaitmeninis ir technologinis raštingumas.
Tėvai turėtų stebėti ne telefoną, o vaiką
VDU licėjaus SOKRATUS psichologė Marija Judzentavičiūtė sako, kad didžiausia klaida – manyti, jog problemą sukelia vienas konkretus vaizdo įrašas.
„Dažniausiai problema yra ne vienas vaizdo įrašas, o tai, kad smegenys nuolat maitinamos itin stipriai stimuliuojančiu turiniu. Mūsų nervų sistema nėra sukurta kas kelias sekundes gauti naują šoką, konfliktą ar sensaciją“, – sako ji.
Anot psichologės, tėvai pirmiausia turėtų stebėti ne telefoną, o vaiką.
„Jeigu vaikas tampa irzlesnis, sunkiau susikaupia, nebegali ilgiau užsiimti viena veikla, nuolat sako, kad jam nuobodu, nebenori veiklų, kurios anksčiau patiko, vis dažniau prašo telefono – tai gali būti ženklai, kad smegenys pripranta prie itin intensyvios stimuliacijos“, – aiškina M. Judzentavičiūtė.
Kartais pokyčiai pasireiškia ir bendravime – vaikas pradeda agresyviau kalbėti, kartoja internete girdėtas frazes ar ima manyti, kad viskas gyvenime turi būti greita, nuolat įdomu ir įspūdinga.
„Vaikai retai patys supranta, kad juos veikia matomas turinys. Penkiametis juk nesako: „Manau, šiandien suvartojau per daug cukraus.“ Jis tiesiog laksto po namus ir jam atrodo, kad taip ir turi būti. Panašiai yra ir su internete matomu turiniu“, – sako psichologė.
Ji prisimena ir atvejį iš savo praktikos, kai mažas vaikas staiga pradėjo paniškai bijoti žilų žmonių. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis buvo matęs vaizdo įrašą, kuriame senjorai netikėtai pavirsdavo pabaisomis.
„Pastebėjus neįprastą vaiko elgesį verta pasidomėti, ką jis pastaruoju metu žiūrėjo. Kartais priežastis gali būti visai netikėta“, – sako M. Judzentavičiūtė.
Psichologė taip pat priduria, kad pastebėjus neigiamus pokyčius nereikėtų pirmiausia konfiskuoti telefono.
„Vaikas greitai supras ne tai, kad internetas jam kenkia, o tai, kad kitą kartą viską reikės geriau slėpti. Kur kas naudingiau pradėti nuo smalsumo – paklausti, ką jis žiūri, kas jam patinka, ar buvo kas nors, kas išgąsdino. Kai vaikas jaučiasi neteisiamas, jis daug dažniau pats papasakoja apie tai, ką matė“, – sako ji.
Anot psichologės, jei ekranų laikas mažinamas, labai svarbu atsiradusią tuštumą užpildyti tuo, ko ekranai negali pasiūlyti – gyvu bendravimu, judėjimu, sportu, žaidimais, laiku gamtoje ar kitomis veiklomis.
Technologijos padės, bet svarbiausias įrankis – pokalbis
Specialistai sutaria, kad vien techninių sprendimų ar griežtų draudimų nepakanka. Daug svarbiau – aiškios taisyklės namuose, domėjimasis vaiko skaitmeniniu gyvenimu ir reguliarūs pokalbiai apie tai, ką jis mato internete.
„Vaikai yra labai sumanūs. Jeigu jie nusprendžia apeiti tam tikrus ribojimus, dažniausiai tai tampa tik laiko klausimu. Todėl technines priemones visada rekomenduoju derinti su bendravimu. Tėvams verta kartais atsisėsti kartu su vaiku ir tiesiog pažiūrėti, kokius vaizdo įrašus jam siūlo algoritmas, kuo jis domisi, kas jam patinka. Tokie pokalbiai padeda daug geriau suprasti, kokioje interneto aplinkoje vaikas leidžia laiką“, – sako informatikos mokytojas P. Sabulis.
Tuo tarpu, anot projekto „Draugiškas internetas“ koordinatoriaus L. Mikalkevičiaus, techniniai sprendimai yra geras pirmas žingsnis, tačiau jie nepakeis tėvų dėmesio ir pokalbių su vaiku. Kur kas veiksmingiau nei nuolatiniai draudimai veikia aiškūs ir nuoseklūs šeimos susitarimai – kada telefonu galima naudotis, o kada ne. Pavyzdžiui, prie pietų stalo, prieš miegą ar šeimos pokalbių metu telefonai galėtų būti padėti į šalį. Ne mažiau svarbu, kad šių taisyklių laikytųsi ne tik vaikai, bet ir patys tėvai.
P. Sabulis rekomenduoja bent kartą per savaitę kartu su vaiku peržiūrėti jo rekomenduojamą turinį, pasikalbėti apie matytus vaizdo įrašus ir aptarti, kodėl vienas ar kitas turinys atrodo įdomus. Pasak jo, tai padeda ne tik geriau pažinti vaiko pomėgius, bet ir ugdyti kritinį mąstymą bei atsakingo naudojimosi socialiniais tinklais įgūdžius.
„Socialiniuose tinkluose yra ne tik žalingo, bet ir labai daug vertingo, informatyvaus turinio. Juose galima mokytis, atrasti bendraminčių ir domėtis naujomis temomis. Mūsų, suaugusiųjų, tikslas nėra uždrausti vaikams naudotis technologijomis. Mūsų tikslas – padėti jiems išmokti jomis naudotis atsakingai“, – apibendrina P. Sabulis.
PŽ
