Tęsiame straipsnių ciklą seksualinio smurto prevencijos tema, rengiamą kartu su lyčių lygybės eksperte Dr. Zuzana Vasiliauskaite.
Šį kartą kviečiame pažvelgti plačiau – kaip visuomenės požiūris į moteris, lyčių santykius ir pagarbą žmogui gali būti susijęs su seksualinio smurto paplitimu. Straipsnyje aptariamos skirtingos pasaulio kultūros, jų požiūris į lyčių lygybę, smurtą ir žmogaus orumą.
Dr. Zuzana Vasiliauskaitė, lyčių lygybės ekspertė, Asociacijos Vilniaus Moterų namai narė
Pasaulyje yra nemažai kultūrų, kuriose išprievartavimas yra beveik arba visiškai nežinomas reiškinys. Šiose kultūrose išprievartavimas arba visiškai netoleruojamas, baudžiamas mirtimi arba ištrėmimu, arba laikomas gėda ir vyriškumo praradimu, arba tiesiog socialiai neįsivaizduojamas. Tai dažniausiai yra matricentrinės visuomenės, kuriose moterys užima centrinę poziciją visuomenėje ir šeimoje, moterų vaidmuo vertinamas, gerbiamas ir laikomas svarbia kultūros dalimi. Tai nėra atvirkštinis patriarchatas – dominavimo hierarchija, kurioje moterys turi aukštesnį statusą ir didesnę socialinę įtaką. Šios kultūros tiki lyčių pusiausvyros svarba bei moterų ir vyrų bendradarbiavimu, paprastai ypatingą pagarbą rodant motinoms.
Iš šiandien egzistuojančių kultūrų verta paminėti Kinijos Mosuo tautą (save vadinančią Na), unikalią etninę mažumą, gyvenančią Pietvakarių Kinijoje, kalnuotose Junano ir Sičuano provincijose, netoli Tibeto sienos. Ši maždaug 40–50 tūkstančių žmonių bendruomenė garsėja kaip viena paskutinių išlikusių matricentrinių ir matrilinijinių visuomenių pasaulyje, kur moterys užima centrinę vietą šeimoje ir visuomenėje. Ši tauta gyvena pagal moteriškosios linijos tradicijas, kur net nėra vyro kaip sutuoktinio ar tėvo sąvokų. Visi gyvena savo motinos ar močiutės namuose, o poros niekada neformalizuoja savo santykių ir net gali negyventi kartu. Vyrai padeda auginti savo dukterėčias ir sūnėnus, tačiau asmeninė autonomija laikoma beveik šventu dalyku, o savininkiškumas yra išjuokiamas. Šioje kultūroje moterims rodoma ypatinga pagarba. Turėti daug partnerių nėra neįprasta.
Kita matricentrinė ir matrilinijinė tauta gyvenanti Borneo (kitaip Kalimantanas), trečioje pagal dydį saloje pasaulyje, išsiskiriančioje didžiule biologine įvairove ir unikalia politine padėtimi, yra Gerai tauta. Šiai tautai išprievartavimas yra beveik nesuvokiama sąvoka, iš dalies todėl, kad čia samprata apie lytį ir lytinius santykius skiriasi nuo vakarietiškos sampratos. Moterys ir vyrai laikomi iš esmės lygiaverčiais, nėra žodžio, reiškiančio „išprievartavimą“, ir net supratimo, kad vyras galėtų priversti moterį mylėtis prieš jos valią. Nors ir čia egzistuoja socialinė ir ekonominė nelygybė, tačiau tai nesukuria galios skirtumų tarp lyčių, lyties suvokime ir lytinių santykių apibrėžime. Smurtas šioje visuomenėje nėra visiškai išnykęs, tačiau agresija laikoma tingumo ir nekompetencijos požymiu, o falas nėra suvokiamas kaip galios simbolis, kaip tai yra Vakarų kultūroje. Šioje kultūroje manoma, kad lytinio akto metu makštis tiesiog priima varpą, kitaip nei Vakarų kultūroje, kur lytinis aktas siejamas su užkariavimu, pavergimu.
Tuo tarpu tarp Apačių, vienos iš garsiausių Šiaurės Amerikos indėnų genčių, istoriškai gyvenusių JAV pietvakariuose ir šiaurės Meksikoje, garsių savo narsumu ir iškiliais vadais, kultūroje išprievartavimas būtų laikomas vyro žmogiškumo ir vyriškumo praradimu. Antropologė dr. Claire Farrer atlikdama tyrimus nustatė, kad joks save gerbiantis Apačių vyras neprievartautų moters, nesvarbu, ar ji priklauso jo ar priešo genčiai, nes tai būtų tolygu garbės ir vietos visuomenėje praradimui (Farrer, 1997; 1999).
Profesorė Marija Gimbutienė (dar žinoma kaip M. Gimbutas) – lietuvių kilmės amerikiečių archeologė ir antropologė, pasaulyje išgarsėjusi Senosios Europos, kaip taikingos, matricentrinės visuomenės aprašymais. Tyrinėdama neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus archeologinius radinius Pietryčių Europoje ir Balkanų regione, ji aprašė ikiindoeuropines matricentrines kultūras, kurioms, anot jos, buvo būdinga taiki socialinė santvarka, stipri moteriškojo prado ir vaisingumo simbolika. Dr. Gimbutienė pastebėjo, kad šiose kultūrose neaptinkama ginklų ir fortifikacijos, karo ugnies pėdsakų ir sugriovimų, karo vadų kulto ir hierarchinių santykių visuomenės struktūroje apskritai. Archeologiniai radiniai – daugiausia moteriškos figūrėlės su ryškiai išreikštomis krūtimis bei klubais, kaip vaisingumo ir gyvybės atsinaujinimo simbolis. Jos darbai iš esmės pakeitė požiūrį į ankstyvąsias Europos civilizacijas ir paskatino tarptautines diskusijas apie alternatyvias socialines sistemas, lyčių santykius bei taikios visuomenės egzistavimo galimybę.
Matrilinijinėse kultūrose dažniausiai garbinama didžioji deivė motina, tai yra moteriška dievybė, kurios atžvilgiu visi visuomenės nariai, moterys ir vyrai, yra jos vaikai ir yra lygūs ir lygiai vertingi. Jei kultūra stokoja moteriškosios dievybės, kaip aukščiausio autoriteto vaizdinių, tokia padėtis netiesiogiai palaiko lyčių nelygybę. Sakoma, kad jei Dievas yra vyras, tai ir vyras yra dievas arba bent jau vyrui lengviau tokiu pasijusti.
Yra daugybė įvairių teorijų apie tai, kas lemia seksualinę prievartą. Agresyvus seksizmas, išankstinis negatyvus nusistatymas moterų atžvilgiu, įvairios neapykantos moterims formos paplitusios visuomenėje, daro pažeidžiamomis visas moteris, o ypač tas, kurios savo gyvenimu meta iššūkį stereotipiniams lyčių vaidmenims.
Šiuolaikiniame pasaulyje patriarchalinės visuomenės sudaro didžiąją kultūrų dalį. Svarbu pabrėžti, kad XX a. feministinis moterų judėjimas ir ypač antroji feminizmo banga pasiekė svarių rezultatų įtvirtinant lyčių lygybę ir priimant įstatymus, draudžiančius seksualinį smurtą ir vyrų smurtą prieš moteris visuomenėje ir šeimoje apskritai. Vienas svarbiausių tarptautinių dokumentų – 1979 m. priimta Jungtinių Tautų konvencija Dėl visų diskriminacijos formų moterims panaikinimo (CEDAW) ir ją papildančios bendrosios Rekomendacijos Nr. 19 (1992) ir Nr. 35 (2017). Šie dokumentai tiesiogiai susieja nelygią moterų ir vyrų padėtį visuomenėje ir šeimoje su moterų patiriamu smurtu ir reikalauja iš valstybių prisiimti atsakomybę už moterų galios didinimą bei smurto prieš moteris užkardymą. Iš beveik 200 pasaulio valstybių CEDAW Konvenciją ratifikavusios yra 189 valstybės ir tai rodo stiprų taikios, egalitarinės visuomenės be moterų diskriminacijos, smurto ir prievartos pasiilgimą šiandieniniame pasaulyje.
2019 m. Amnesty International ataskaitoje pabrėžiama, kad seksualinio smurto problemą palaiko ne tik pasenusios patriarchalinės nuostatos, bet ir įstatymų spragos, tokios kaip nepakankamas sutikimo principo įtvirtinimas. Šiuo metu Lietuvoje vyksta diskusijos dėl Baudžiamojo kodekso papildymo nuostata, kad bet koks seksualinis veiksmas, vykdomas be aiškiai išreikšto kito asmens sutikimo yra laikomas nusikaltimu ir turi būti baudžiamas. Prognozuojama, kad šios nuostatos įtvirtinimas turės svarbų prevencinį poveikį ir ženkliai sumažins seksualinio smurto paplitimą, nes Įstatymą priėmus partneriai turės duoti vienas kitam aiškų sutikimą – jei ne iš meilės, tai dėl Įstatymo baimės.
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis, tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik organizatorės/iaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos (EK) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EK negali būti laikoma už juos atsakinga.
Užs. Nr.
