Vakar Kėdainiuose paminėtos 1919 m. Kėdainių kautynių ir 140-osios Povilo Lukšio gimimo metinės.
Kėdainių kautynių 107-ųjų ir Lietuvos kario savanorio Povilo Lukšio, didvyriškai paaukojusio savo gyvybę vardan Lietuvos laisvės, 140-ųjų gimimo metinių paminėjimas prasidėjo šv. Mišiomis už žuvusius Lietuvos laisvės kovose Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje.
Vėliau būrys kėdainiečių kartu su muziejininku Vaidu Baniu leidosi į žygį, kurio metu aplankė Kėdainių miesto Nepriklausomybės kovų ir kitų epochų militarinius objektus bei Kėdainių karių kapuose pagerbė Lietuvos savanorius, 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvius ir kitus žuvusius Lietuvos kariuomenės karius.
Daugiakultūriame centre istorikai doc. dr. Vytautas Jokubauskas, prof. Valdas Rakutis ir Vaidas Banys skaitė pranešimus 1919−1923 m. kovų už Lietuvos Nepriklausomybę temomis.
Kėdainių krašto muziejaus pranešime apie 1919 m. Kėdainių kautynes rašoma:
„1919 metais vasario 8-10 dienomis vykusios Kėdainių kautynės buvo pirmas rimtas, tik prieš kelis mėnesius pradėtos formuoti, Lietuvos kariuomenės išbandymas.
Į Lietuvos teritoriją įsibrovusios Sovietų Rusijos kariuomenės vadovybė planavo puolimu iš pietų (per Alytų) ir šiaurės (per Kėdainius) apsupti ir užimti Kauną.
Priešo grupuotė, sudaryta iš 900–1000 karių su kulkosvaidžiais ir artilerija, susirėmė su vos 200, vien šautuvais ginkluotų, Lietuvos kariuomenės karių iš Panevėžio ir Kėdainių sričių apsaugos dalinių, kuriuos rėmė iš Kauno atvykusi saksų savanorių (Vokietijos savanoriai) kuopa su kulkosvaidžiais ir artilerija.
Kėdainių kautynės ypač reikšmingas įvykis Lietuvos nepriklausomybės kovų kontekste, o Lietuvos kariuomenės ir sąjungininkų karių drąsa bei iškovota pergalė prieš gausesnį priešą yra įkvepiantis pavyzdys kiekvienam Lietuvos kariui ir piliečiui.
Kartu su pergale Kėdainių kautynėse, kuri leido Lietuvai išsaugoti atkurtą valstybingumą, minimos Lietuvos kario savanorio Povilo Lukšio, didvyriškai paaukojusio savo gyvybę vardan Lietuvos laisvės, 140–osios gimimo metinės.
Kėdainių kautynių metu jis su kovos draugais sužlugdė pavojingą priešo manevrą, kuriuo buvo siekiama atkirsti Lietuvos kariuomenės susisiekimo kelią iš Kėdainių į Kauną. Deja antroji kovinė užduotis jam tapo paskutine – žvalgydamas priešą prie Taučiūnų kaimo susišaudymas metu žuvo.
Nepriklausomybės kovos iš besikuriančios Lietuvos kariuomenės pareikalavo apie pustrečio tūkstančio karių gyvybių.
Ypač žvarbią 1919 m. žiemą sustabdant Rusijos kariuomenę „stebuklą prie Nevėžio“ Kėdainių ir Panevėžio sričių savanoriams padėjo sukurti ir keletas vokiečių karių, dar žinomų kaip „saksų savanoriai“.
Karinių „stebuklų“ Kėdainių fronte įvyko nemažai. Bene didžiausias – sunkiausią pirmąją vienų svarbiausių ir didžiausių 1919 m. Lietuvos kariuomenės kautynių dieną nežuvo nei vienas lietuvių karys! Deja, pirmieji kritę kautynėse buvo būtent vokiečiai. Jų nemažai žuvo ir vėliau, padedant lietuviams išmušti rusų dalinius iš Kėdainių regiono miestelių.”
Istorikai diskusijoje Daugiakultūriame centre atskleidė, kokie vokiečių kariniai junginiai kovėsi Lietuvoje, kodėl ir kaip jie pas mus atsirado, kodėl jie vadinti saksų savanoriais ir koks jų indėlis Lietuvos Nepriklausomybės karuose.
Istorikų besiklausę išgirdo ir tai, kad nemažose Kėdainių karių kapinėse ilsisi daugelio Lietuvos Nepriklausomybės karų frontų kariai, įskaitant 1923 m. sukilimo dalyvius. Tačiau, žuvusių mūšio lauke tarp jų – mažuma. Kodėl tiek daug jaunų vyrų amžiams liko Kėdainių žemėje, nors čia atsiradęs frontas su mirtis sėjančiais kautynių laukais gan greitai nuslinko tolyn?
Istorikai kalbėjo ir apie mirties baimę intensyvių mūšių metu, beatodairišką Lietuvos karių drąsą durtuvų atakose, žuvusių bei mirusių karių laidojimo ritualus, kariuomenės gyvenimą, karių tarnybos sąlygas, mirtis ne tik kaunantis su priešais, bet ir karo ligoninėse, savižudybes neišlaikius spaudimo, smurto, neįstengus įveikti baimės ir kitas lemtingas aplinkybes, dėl kurių jaunuoliai nebegrįždavo iš kariuomenės.
Šaltinis: Kėdainių krašto muziejaus inf.
