Kraštietė Emilija Adomaitytė jauna, iš pirmo žvilgsnio trapi mergina, tačiau šiuo požiūriu pirmas įspūdis apgaulingas. Valinga, stipri, labai užsispyrusi ir be galo mylinti savo tėvynę Lietuvą – tokia yra leitenantė E. Adomaitytė.
Lietuvos kariuomenėje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke kuopos vado pavaduotoja dirbanti kėdainietė nebuvo nepastebėta: ji tapo mokymo grupės, išvykusios į Jungtinę karalystę vesti mokymus kariams, vadė.
„Kai gavau pasiūlymą dalyvauti misijoje, nustebau: nesitikėjau sulaukti tokio pasitikėjimo! Misijai buvo ilgai ir atsakingai ruošiamasi. Pasiruošimo laiku iš vieno žmogaus išgirdau frazę: „akys bijo, rankos daro“.
Ši frazė neseniai atsirado ir ant mano kūno bei tapo vedliu. Aš esu vadas, už manęs yra žmonės, turiu jais rūpintis. Todėl ir toliau darysiu tai, ką dariau, ir tai darysiu geriausiai kaip galiu“, – užtikrintai kalbėjo karė.
Į misiją išvyko aštuntoji Lietuvos karių pamaina. Ji truks pusę metų. Mokymo grupę, kuriai vadovauja E. Adomaitytė, sudaro patyrę instruktoriai, puikiai išmanantys savo darbą.
Kariuomenė – slapta svajonė
E. Adomaitytės kelias link kariuomenės buvo gana ilgas, tačiau patį pirmą patriotinį suvokimą ji gavusi gana anksti – pašnekovė ne vienerius metus dalyvavo Josvainiuose veikusio tautinio ansamblio „Auštaras“ veikloje.
„Kariuomenė man patiko visada, slapta svajojau tapti jos dalimi, bet turėjau įsitikinimą, kad man tai yra neįmanoma: juk aš tik 50 kg sverianti smilgelė!“, – prisiminimais dalinasi karininkė.
E. Adomaitytė pasakoja, kad į VDU universitetą, kuriame tuo metu studijavo, atvyko dalinio, kuriame dabar ir tarnauja, atstovai prisistatyti.
„Man viskas buvo beprotiškai įdomu! Susidomėjusi, po mėnesio viena pati nuvažiavau į Ruklą – ten tame pačiame Mokomajame pulke vyko civiliams žmonėms skirtas renginys. Jame pamačiau tikrą karišką gyvenimą – reikėjo ir purvu šliaužti, ir paskaitose dalyvauti, ir kariško sauso davinio teko paragauti. Šliaužiant purvu, vadinamuoju „šlovės taku“, sproginėjo imitaciniai garsai, kilo dūmai, teko lipti į vandenį. Pamenu, kartu su manim dar keli kariai šliaužė, bet jie atsilikinėjo. Ir rėkia vienas instruktorius jiems: „pasižiūrėk, kary, į mergaitę su rožiniu megztiniu (ten buvau aš), ji priekyje tavęs šliaužia!”, – komišką istoriją prisiminė karė.
Ne viskas vyko pagal planą
Būtent šiame renginyje E. Adomaitytė ir sužinojo apie galimybę prisijungti prie kariuomenės veiklos – sudalyvauti Jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose (JKVM).
Tiesa, nors ir būta daug entuziazmo bei noro, bet tąkart į mokymus kėdainietei patekti nepavyko.
„Nors ir pridaviau reikiamus dokumentus, tačiau uždelsiau su terminais: pavėlavau pasitikrinti sveikatą. Karo prievolės ir komplektavimo tarnyboje sužinojusi, kad pradelsiau terminus ir mokymuose dalyvauti negalėsiu, buvau priblokšta, vieną kitą ašarėlę nubraukiau… Tačiau pralaukusi visus metus, vėl nuėjau į prievolės centrą, pridaviau dokumentus ir pradėjau savo kelionę Lietuvos kariuomenėje, paraleliai dar studijuodama ir universitete”, – pasakojo pašnekovė.
JKVM tai speciali programa, kurioje kas antrą savaitgalį tekdavę išvažiuoti į karinius užsiėmimus, bei dar dvi savaites dalyvauti pratybose vasarą.
„Taip, aš nestudijavau Lietuvos karo akademijoje, manau, ten studijavusiųjų karių patirtis yra didesnė nei mano. Nes aš galėjau gyventi savo civilinį gyvenimą, būnant kariu tik kas dvi savaites. Bet man tai pavyko suderinti ir aš labai džiaugiuosi”, – teigė karininkė.
Kariuomenė tarsi šeima
Kaip prisipažino E. Adomaitytė, jos šeima kiek nerimavo dėl tokio dukters pasirinkimo.
„Mano tėtis galvojo, kad man visa tai praeis, mama vis nerimaudavo, kad prastas oras lauke, sakydavo nejuokauk, peršalsi, kaip kuprinę neši? Nes na taip, pažiūrėjus į mano sudėjimą, žmogui sunku suprasti, kad galiu būti kariu. Bet aš esu labai užsispyrusi!“ – šyptelėjo pašnekovė ir pridūrė, kad mokymuose būta ne tik nuovargio, bet ir daug įsimintinų akimirkų.
„Dalyvaudama JKVM pratybose, buvau viena iš smulkiausių karių. Tad logiška, kad vyrui, kuris yra 1,90 m ūgio, kuprinė su 25 kg svoriu nuo žemės kyla labai lengvai. Bet kai pati sveri 50 kg, ta kuprinė nuo žemės kyla labai sunkiai. Būdavo, kitiems linksma žiūrėt, kaip tą kuprinę keliu, – prisimena E. Adomaitytė. – Tačiau ginklo broliai pamatę, kad man sunku, ne kartą padėdavę pakelti kuprinę, ilgesnio žygio metu paimdavo panešti ir vieną kitą daiktą iš kuprinės, kad kartu įvykdytume gautą užduotį. O kartais ir per sukąstus dantis eidavau. Kariuomenėje mes esame šeima, viskuo dalinamės vienas su kitu: paskutiniu kąsniu, vandeniu, šiltomis kojinėmis, šilta arbata ar kava. Kariuomenė yra bendruomenė: stovime vienas už kitą”.
Reikėjo laiko… nusiraminti
Kursus pabaigusi 2022 metais ir gavusi leitenantės laipsnį bei būrio vadės kvalifikaciją, E. Adomaitytė neliko kariuomenėje, o, kaip pati sako, skyrė laiko nusiraminimui.
„Nenorėjau ant pakylėjimo pasirinkti tarnauti. Laipsnį pasidėjau į stalčių ir nuėjau gyventi civilinio gyvenimo”, – pasakojo pašnekovė.
Ji grįžo dirbti į gimtuosius Josvainius kultūros srityje ir tai darė su didžiausiu džiaugsmu, bet…
„Kariuomenė mane visada šaukė, juolab kad kariai visad buvo aplink mane: mano būsimas vyras yra karys, mano geriausia draugė yra karė, daug draugų yra karių. Jaučiau, kad šaukia mane ten grįžti”, – šyptelėjo E. Adomaitytė.
Tad praėjusių metų vasario mėnesį, prieš metus, ji grįžo į kariuomenę tarnauti Lietuvai, pasirinkusi Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajį pulką. Tą patį, kuriame ir įvyko pirmoji pažintis su kariuomene.
Svarbu įsiklausyti į komandą
Paklausta, ar lengva būti moterimi vade ir vadovauti būriui žmonių, kurių didžioji dauguma vyresni ir labiau patyrę kariai, E. Adomaitytė sako, kad jai itin svarbu priimti vyresnių žmonių patirtį.
„Aš, kaip moteris vadė, stengiuosi įsiklausyti į savo karius, ką jie sako. Ginklo broliai, pratarnavę žymiai ilgiau už mane, turi pasiūlymų ir kartais žino geriau, kaip reikia daryti. Jei atsitinka, kad neišgirstu savo karių, atsiranda protingas karys, kuris sako „tamsta, žiūrėkit, aš galbūt siūlyčiau daryti kitaip“, arba „tamsta, siūlyčiau šį sprendimą pergalvoti“. Man svarbiausia yra bendrauti ir rasti konsensusą. Žinoma, vadas turi daryti nepatogius sprendimus, kurie kai kam nepatiks. Bet vėl, tą savo sprendimą kariams paaiškini“, – sako kariuomenės leitenantė ir priduria: „Buvo daug visokių pamokų: tiek skaudesnių, tiek malonių. Bet aš kasdien tobulėju, ir kol man rūpi, ką aš darau, tol aš esu pasmerkta sėkmei“.
Pagarbą tenka užsitarnauti
Vis tik E. Adomaitytė pripažįsta, kad pasitaiko žmonių, besistebinčių tarnaujančia kariuomenėje moterimi.
„Būna žmonių, kurie suabejoja, ką aš su tokiu savo sudėjimu veikiu kariuomenėje. O aš dar ir moteris! Tačiau mūsų kariuomenė yra vakarietiška, kur suvokiama, kad kariu gali būti ne tik vyras, bet ir moteris. Tuo pačiu aš buvau žmogus, atėjęs iš civilinio pasaulio, buvusi renginių organizatorė, vedėja ir animatorė bei negyvenusi kariuomenės kamufliažiniu ritmu. Ir nors man pavaldūs kariai žino ir priima, kad aš esu jų vadė, tačiau kasdien jų pagarbą auginu savo įdėtu darbu ir rūpesčiu jais “, – prisipažino karininkė.
„Aš esu savimi, bet esu karė“
E. Adomaitytė pasakojo, kad itin domisi asmeniniu tobulėjimu ir teigia, kad gyvenimas labai priklauso nuo jos pačios priimamų sprendimų.
„Noriu gyvenime būti žmogus, kuris įkvepia ir pakelia kitus. Nes kokią energiją mes skleidžiame, tokią ir pritraukiame. Turime gebėti vertinti tai, ką turime: pavyzdžiui, galime išeiti į lauką ir pasidžiaugti gražia žiema, negaudžiant pavojaus sirenoms! Turėtume būti dėkingesni už tai, ką turime ir gebėti tai vertinti. Ir nepamiršti, kad tą reikia saugoti“, – įsitikinusi karė ir priduria besitikinti, kad vertybės, kuriomis ji vadovaujasi, yra bei bus svarbios ir jos artimiems žmonėms.
„Mano būsimas vyras irgi yra karys, tad abu gyvename tais pačiais patriotiniais įsitikinimais. Mano aštuonmetis krikšto sūnus mato mūsų pavyzdį bei žino tas vertybes, kuriomis vadovaujamės. Tad labai tikiuosi, kad jam, jau aštuoniolikamečiui, nekils klausimo, ar eiti atlikti privalomąją karo tarnybą”, – šypteli pašnekovė.
Paklausta, ar labai pasikeitė gyvenimas pradėjus tarnauti Lietuvos kariuomenėje, E. Adomaitytė sako, kad yra du gyvenimai: su kamufliažu ir yra gyvenimas už kamufliažo ribų.
„Už jų aš esu vis dar ta pati dama, kuri mėgsta blizgučius, sijonus, sukneles, makiažus, koncertus. Praktikuoju jogą, meditaciją, šaltą vandenį. Aš vis dar esu ta pati Emilija Izabelė, tik su uniforma. Aš esu savimi, bet esu karė“, – užtikrintai kalbėjo Lietuvos kariuomenės leitenantė, kraštietė E. Adomaitytė.
