Ryt išauš Kalėdų rytas – krikščioniškasis pasaulis džiaugsmingai minės Dievo sūnaus gimimą. Tai šventė, kurią jau daugiau nei 2 tūkstančius metų švenčia milijardai planetos gyventojų.
Ir tai nėra paprastas gimtadienis, kur užtenka gražiai apsirengti ir pasipudruoti… Neužteks ir ištaigingai papuoštų eglučių, nes brangiausia yra tai, ką galima pajusti tik širdimi.
Į šį gimtadienį reikės atsinešti dovanų, kurių negali supakuoti, bet jos tokios neįkainuojamos. Tai gali būti žodžiai „ačiū“, „myliu“, „atsiprašau“ ir „atleidžiu“, tai gali būti nuoširdus apkabinimas, sušildanti šypsena. Tik atvėrę širdis galime pajusti tą tikrąją Kalėdų dvasią. Jos nėra parduotuvėse.
O į Kalėdas, lyg pro vartus, įžengiame Kūčių vakarą, kai užbaigę svarbiausius darbus, atsiprašę už padarytas skriaudas ir palinkėję vieni kitiems ramybės, dalijamės kalėdaičiu, maldoje prisimindami tuos, kurių šalia nėra. O toje bendrystėje, kaip sako dvasininkai, ir Dievas su mumis.
Tik ar jam paliekame vietos savo namuose, savo širdyje, savo mintyse? Kardinolas Sigitas Tamkevičius sako, jog Kalėdos neturėtų būti švenčiamos be Jėzaus, nes būtent jo gimtadienis yra.
– Jūsų Eminencija, kokios mintys aplanko Jus ruošiantis šių metų Kalėdų iškilmei ir stebint prieššventinį sambrūzdį?
– Prieškalėdinis šurmulys prasidėjo dar prieš Advento metą. Man buvo labai liūdna, kai Kaune įžiebiant kalėdinę eglę nė vienu žodeliu nebuvo užsiminta, ką gi reiškia tos Kalėdos. Pasijutau, kaip sovietmetyje, tik senis šaltis pavadintas Kalėdų seneliu. Per Nepriklausomybės metus labai nukrikščionėjome.
– Dievo sūnus gimsta ne rūmuose, ne prabangoje. Jis nesėda į sostą, o gyvena paprasto žmogaus gyvenimą. Ką tai byloja?
– Pinigai ir prabangus gyvenimas, kurio žmogus trokšta, yra didelis gundymas prarasti dvasines vertybes. Kai žmogaus gyvenime skamba senovės romėnų šūkis: „Duonos ir žaidimų!“, žmogus praranda savo esminę dalį. Dievo Sūnus Jėzus Kristus pasirinko neturtėlio kelią, kad ne žodžiais, o pačiu savo asmeniu bylotų, kas žmoguje yra vertingiausia – jo nemari siela.
– Užgimė Taikos kunigaikštis. Kiek prie taikos galime prisidėti kiekvienas iš mūsų, kad būtų mažiau vaidų ir konfliktų visuomenėje, šeimose, tarp giminių?
– Nepakeisime godumu ir neapykanta alsuojančių šio pasaulio galingųjų, kurie lieja nekaltų žmonių kraują Ukrainoje ir kt. pasaulio šalyse, bet mes patys galime spinduliuoti meile, gerumu, ypač atjauta patiems silpniausiems žmonėms. Tokiais būti mus kviečia Betliejaus Kūdikis Jėzus Kristus.
– Kaip šiuolaikiniam, visko turinčiam žmogui pajusti tas tikrąsias Kalėdas? Kaip vaikams perteikti tikėjimo svarbą?
– Pertekliuje gyvenančiam ir tik apie save mąstančiam žmogui neįmanoma pajusti tikrąją Kalėdų dvasią. Egoistas ir savanaudis žmogus pasmerkia save, ir iš šios nelemtos padėties gali išsivaduoti tik pradėjęs savo gėrybėmis dalintis su kitais.
Evangelijoje yra pasakojimas, kai turtingas jaunuolis panoro tapti Jėzaus draugu, Jėzus patarė jam išdalinti tai, ką turi, vargšams ir tuomet jį sekti. Štai, kokios krypties reikėtų laikytis.
Vaikai pačių svarbiausių dalykų išmoksta iš savo tėvų pavyzdžio. Labai teisinga yra patarlė: „Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia“, ir laimingi yra vaikai, kurie turi ne tik juos, vaikus, bet ir Dievą mylinčius tėvus, jų meilės supami jie mokosi vertinti tai, ką vertina jų tėveliai.
– Prieš šventes matome daugiau gerumo, daugiau atjautos. Šventės praeina ir viskas prislopsta, bet juk vieniši senukai, sergantys vaikai ir kitos bėdos neišnyksta. Kaip išguiti tą ,,proginį” gerumą?
– „Proginis gerumas“ yra palydovas „proginio tikėjimo“, kai Dievas prisimenamas tik per Kalėdas ir Velykas. Mes esame kviečiami būti Jėzaus sekėjais kiekvieną dieną. Tai nėra lengva, nes buvimas Jėzaus draugais reikalauja daug ko išsižadėti, gyventi ne vien dėl savo patogumo. Toks yra tikros meilės kelias. Kiekvienas turime nuspręsti, kokiu – meilės ar savimeilės – keliu eisime per gyvenimą.
– Kėdainių krašte, kaip galbūt ir kitose šalies vietovėse, vis dažniau prabylama, kad bažnyčios susiduria su finansinėmis problemomis, kad gali tekti jas uždaryti, nes žmonės įprato mišias stebėti per televiziją, o į bažnyčią ateina tik per metines šventes.
Kuo skiriasi malda namuose ir bažnyčioje?
– Mišių šventimas bažnyčioje yra labai svarbus.
Savo prigimtimi esame bendruomeniškos būtybės, ir žmogui yra labai svarbu turėti į ką atsiremti.
Televizija ir socialiniai tinklai gali tapti mums tiesiog nelaime, jeigu jie atriboja mus nuo bendraminčių.
Todėl Mišių šventimas bendruomenėje yra tiesiog būtinybė, jei norime išlikti tikrais žmonėmis ir tikrais Jėzaus draugais. Palikime Mišių šventimą per televiziją tik ligoniams ir neįgaliesiems.
– Ko palinkėtumėte Kėdainių krašto žmonėms šv. Kalėdų proga?
– Šv. Kalėdų proga visiems Lietuvos žmonėms linkiu ne tik džiaugsmo, bet, kas svarbiausia, išgyventi kalėdinį stebuklą – Dievo meilę, apsireiškusią tokiu neįtikėtinu būdu – per silpną Betliejaus Kūdikį.
Tegul šis dieviškas Kūdikis tampa žvaigžde, kuri rodytų kelią ne tik per šv. Kalėdas, bet ir per visą gyvenimą. Meldžiuosi už jus ir laiminu.
