Šiandien prasideda adventas. Tos keturios savaitės nebus paprastas laikas. Prireiks stabtelti, žvilgtelėti į savo vidų, paanalizuoti, kaip gyvename ir, pasiraitojus rankoves, iškuopti susikaupusias negeroves. Dar prireiks nusimesti abejingumą ir nusivylimą, išrauti pyktį, atrasti atjautos geną ir laukti per Kalėdas užgimsiančio kūdikėlio, kurį į žemę pats Dievas siuntė.
Kaip tinkamai pasiruošti Kalėdų iškilmei, kas svarbiausia advento metu, teiravomės Kėdainių dekanato dekano Žydrūno Paulausko.
– Adventas. Kokia jo esmė?
– Adventas yra laukimas. Mes laukiame kūdikėlio Jėzaus gimimo. O koks turi būti tas laukimas? Įsivaizduokime, tėvai laukia atvykstančių vaikų, tai jie jau iš anksto ima ruoštis, galvoja apie tą susitikimą, taip kurdami santykį su tais, kurių laukia. Taip yra ir su gimsiančio Jėzaus laukimu. Adventas yra pasiruošimo tam momentui metas.
– Adventas turi kelis svarbius akcentus. Vienas jų – pasninkas. Koks jis turi būti?
– Tradiciškai pasninkas suprantamas kaip mėsiškų produktų atsisakymas, susilaikymas nuo jų. Pasninkaujama visais advento penktadieniais. Tačiau, jei tądien prisivalgysime brangios žuvies, tai nebus tikras pasninkas. Jo esmė yra atsisakyti sotesnio maisto, kad galėtume jį atiduoti vargstantiesiems.
Pasninkauti galima ir kitais būdais. Pavyzdžiui, naršydami internete supleškiname begalę laiko, o jei bent vieną kitą valandą atsitrauktume nuo ekranų, galėtume tą laiką skirti geriems darbams, kitų žmonių poreikiams atliepti. Galime aplankyti kokį vienišą senuką, nueiti savanoriauti į „Caritą“ ar kitą organizaciją, besirūpinančia tais, kam reikia kitų žmonių pagalbos.
Mėgstate saldumynus? Tikrai galime kartą per savaitę apsieiti be jų. Tai irgi bus pasninkas, nes galėsite sutaupytus pinigus paskirti sergantiems vaikams, nelaimių ištiktiems žmonėms, kurie galbūt neturi ko valgyti, yra patyrę gaisrą ar pan. Manau, savo aplinkoje kiekvienas rastų žmonių, kuriems reikia padėti, kuriems stinga mūsų dėmesio. Reikia išmokti pamatyti tuos žmones.
– Raginate imtis gerumo darbų?
– Taip, ir jie turi būti daromi ne vien prieš šventes. Gruodį taip jau būna, kad metų pabaiga, daug visokių darbų reikia užbaigti, mes taip užsibėgiojam, kad prabėgam pro žmogų, jo nepamatę, nepaklausę, gal reikia kažkuo padėti, gal jis net negali iš namų išeiti, yra prikaustyti prie lovos…
Dažniau žiūrime į save, galvojame, tik kokių dovanų pripirkti, kaip langus gražiau pasipuošti. Išsibarstome, taip ir patys pavargdami, ir nerasdami laiko įsiklausyti į kitų žmonių poreikius.
– Gruodį užsisuka ir kalėdinių vakarėlių maratonas. Ką manote apie tai?
– Adventas yra rimties metas. Linksmintis labiau tiktų per Kalėdas ar po jų. O žmonės jau dabar tiek atsišvenčia, kad atėjus tikrai šventei, nebeturi nei jėgų, nei noro švęsti, tik laukia, kada tos šventės pasibaigs.
Garbės himne yra žodžiai „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“. Jei darome kažką ne savo laiku, tai tos ramybės ir nėra. Ramybę kuriame, kai gyvename laukimu, kai randame laiko dvasiškai atsinaujinti.
Bažnyčia atvira visiems. Galite ateiti, pasimelsti, atlikti išpažintį. Gruodžio 14-ąją Šv. Juozapo bažnyčioje bus rekolekcijos. Atvyks kitos parapijos kunigas.
– O kada dera puošti eglutę?
– Bažnytiniuose dokumentuose nėra nurodyta, kada ir kaip puošti eglutę. Anksčiau būdavo tradicija tai daryti prieš pat šventes, o dabar kai kas eglutes puošia vos ne po Vėlinių. Ateina Kalėdos, spygliukai nubyrėję, šventės įspūdis išblėsęs…
Džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie eglutę pasipuošia Kūčių dieną arba išvakarėse ir išlaiko ją iki Trijų Karalių. Gražu, kai šeimos susirenka bendrai maldai, ant adventinio vainiko kas savaitę uždegdami po naują žvakelę. Kalėdoms artėjant tos šviesos vis daugėja.
Mes bažnyčioje irgi puošiame eglutę, įsirengiame prakartėlę, kurią pašventiname Kalėdų rytą, atiduodami pagarbą tam, kuris ir yra Kalėdų esmė. Ne pirmus metus turime prakartėlę ir šventoriuje. Ją įrengia Kėdainių kultūros centras, dėkojame jiems už tai.
– Laikai keičiasi. Kaip išsaugoti senąsias tradicijas? Kas tuo turėtų rūpintis – tėvai, mokytojai, kunigai?
– Visi, kiekvienas savo srityje. Tai turi vykti šeimoje, mokykloje, bendruomenėje, bažnyčioje, visur. Kai visi po kruopelytę dedame, tai ir turime tą kalėdinę dvasią.
Svarbiausia, kad Kalėdos nebūtų be Kristaus, kad ši šventė nebūtų vien dovanos, dekoracijos, spindinčios lemputės. Linkiu tokio advento, kuris ne nuvargintų, o pripildytų širdis gerumo ir leistų patirti ramybę, kurią mums atneša užgimęs Jėzus.
L. Pranckevičiūtės nuotr.
