Šeštadienis, 1 lapkričio, 2025
7.7 C
Kėdainiai
PradžiaIš arčiauVėlinės moko pagerbti praeitį, mylėti dabartį

Vėlinės moko pagerbti praeitį, mylėti dabartį

-

„Jokie helovinai neatneš į mūsų gyvenimus šviesos ir ramybės. Tai, kas svetima, tik dirgina mūsų sąmonę, bet nesuteikia tai, ko mes iš tiesų trokštame.

Esame lietuviai, krikščionys, tai ir puoselėkime savas tradicijas, kuriose įaugusi mūsų savastis, gyvenimo pagrindą sudarančios vertybės. Tai yra mūsų stiprybė. Menkaverčiai dalykai būna trumpai, ilgam išlieka tik tai, kas tikra.

Pasak dekano Ž. Paulausko, svarbu ne tik gerbti mirusiuosius, bet ir mylėti gyvuosius. (L. Pranckevičiūtės nuotr.)

Visų šventųjų diena ir Vėlinės – gera proga atsigręžti į savo šaknis, apmąstyti, iš kur atėjome ir kur nukeliausime, peržengę už žemiškojo gyvenimo slenksčio“.

Šie vienoje bažnyčioje išgirsti žodžiai nuvedė pokalbiui su Kėdainių dekanu, Šv. Juozapo parapijos klebonu Žydrūnu PAULAUSKU.

Kalbėjomės, ką iš tiesų reiškia šios dvi dienos, apie besikeičiančias, tačiau, tikrai neišnykusias tradicijas, kokią mintį perduoda į kapines nešama žvakė ir kodėl mirusiesiems taip yra svarbi malda.

– Žmonės neretai sutapatina Visų Šventųjų ir Vėlinių dienas, tarsi abi apvilkdami gedulo ir liūdesio nuotaika. Daugiausia laiko ir dėmesio skiriama kapų lankymui. Dažniausiai prisimenami savi mirusieji. O kaip turėtų būti? Kas yra minima lapkričio 1-ąją?

Lapkričio 1-oji yra Visų šventųjų diena. Pirmiausia reikia pasakyti, kad bažnyčia yra ne tik čia, žemėje, gyvenanti bendruomenė, bet ir jau peržengusi kūno mirties slenkstį ir esanti pas Dievą. Tik mes dar esame keliaujanti bažnyčia, o ten yra triumfuojanti. Tie žmonės, kurie, kaip bažnyčios yra įrodyta, savo gyvenimu ir dorybėmis liudijo tikėjimą Dievu, yra paskelbti šventaisiais.

Bažnytiniame kalendoriuje nurodoma, kurią dieną ir kokį šventąjį turime pagerbti. Pavyzdžiui, Lietuva kol kas turi tik vieną šventąjį – Kazimierą, kurį minime kovo 4-ąją.

Svarbu žinoti kad kanonizuoti šventieji yra minimi tą dieną, kai jie gimė Dangui, kitaip tariant, jų mirties dieną.

O štai lapkričio 1-ąją yra minimi visi šventieji, ne vien tie, kurie yra kanonizuoti ar beatifikuoti, bet ir tie, gyvenę paprastą gyvenimą, bet pasižymėję kilnumu, nuolankumu, Dievo ir žmonių meile. Galima sakyti, jie buvo Dievo šventumo atspindžiu kitiems.

Šventųjų gyvenimai įkvepia ir mus siekti to šventumo, visada elgtis dorai ir garbingai, kad irgi būtume verti regėti Dievo veidą. Meldžiamės į juos, prašydami jų užtarimo ir globos.

– O kas yra Vėlinės?

– Tai šviesos metas. Kas yra ta žvakelė? Prisiminkime Velyknakčio apeigas, kuomet Didįjį šeštadienį mes pradedame švęsti Kristaus prisikėlimą – esminį krikščionių įvykį. Tos apeigos prasideda, kai į bažnyčią įnešama velykinė žvakė – prisikėlusio Kristaus simbolis. Tą pačią šviesą mes nešame ir į kapines, tikėdami, kad ir ten esantys, nesvarbu kremuoti jų palaikai, ar ne, irgi visų laikų pabaigoje prisikels.

Bažnyčia sako, kad žmogaus gyvenimas kūno mirtimi nesibaigia, dvasia gyvena toliau. Kristus mums pažadėjo, kad būsime prikelti ir turėsime amžinąjį gyvenimą. Nešdami tą žvakutę mes liudijame, kad tikime tuo.

Ant kapų suneštos žvakės ir gėlės greitai virsta didžiuliais atliekų kalnais. Derėtų nepersistengti su kapų puošyba. („K. m.” archyvo nuotr. / fotografas R. Valionis)

Nereikia į kapus nešti viso bloko žvakių, užtenka vienos, pašventintos žvakelės. Juk ir iš ekologinės pusės taip yra geriau.

Nereikia persistengti su tuo kiekiu, nes po Vėlinių tos žvakės pavirsta šiukšlių kalnais. Kam to reikia?

Turi būti pagarba ne vien Dievui ir žmogui, bet ir gamtai, kurią Viešpats mums davė.

– Kas dar svarbu mirusiajam?

– Labai svarbu yra malda. Tai yra mūsų bendrystė tiek su Dievu, tiek su išėjusiais, tai mūsų pagarbos, padėkos ir meilės išraiška. Meldžiamės už mirusiuosius, kad padėtume jiems nusiskaistinti, atsiteisti už tai, ką yra padarę. Miręs žmogus nebegali sau padėti, bet mes savo užtariančia malda galime sutrumpinti jo buvimo skaistykloje laiką.

Lapkričio 1 d. 16 val. Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje bus aukojamos mišios už visus parapijiečius, mirusius nuo pernai lapkričio iki šių metų lapkričio.

Už mirusiuosius meldžiamės ne tik Vėlinių dieną, bet ir visą oktavą po jų. Ir net Visų šventųjų dienos pavakarę jau pradedame mirusiųjų minėjimą.

Šv. Juozapo parapijoje netgi turime tradiciją aukoti mišias už visus nuo pernai metų lapkričio 1-osios iki šių metų lapkričio 1-osios Amžinybėn palydėtus parapijiečius. Taip bus ir šiemet. Kviečiame visus 16 valandą bendrai maldai.

Noriu priminti, kad galima pelnyti visuotinius atlaidus mirusiesiems, jei tikintieji išpildo įprastines atlaidams gauti sąlygas: Vėlinių dieną (lapkričio 2 d.) pamaldžiai aplanko bažnyčią ir sukalba „Tėve mūsų“ maldą bei Tikėjimo išpažinimą; Vėlinių aštuondienio metu (lapkričio 1–8 d.) pamaldžiai aplanko kapines ir bent mintyse pasimeldžia už mirusiuosius.

– Bėgant laikui, kai kurios tradicijos išnyksta. Pavyzdžiui, kai kuriose parapijose kadaise būdavo tradicija eiti gedulinę procesiją iš bažnyčios į kapines, ten esančiose koplyčiose netgi būdavo aukojamos mišios. Dabar tai jau yra retenybė.

– Gedulinė procesija už mirusiuosius šiais laikais dažniausiai einama pačioje bažnyčioje. Tokia procesija Šv. Juozapo bažnyčioje bus einama lapkričio 1 d. 16 val. mišiose, taip pat Vėlinių dieną per sumą.

– Kinta ir pačių žmonių elgsena. Yra vengiančių vežtis vaikus į kapines, esą tai juos traumuoja, bet į siaubo kambarius ar parkus vyksta visa šeima. Ką manote apie tai?

– Mirtis yra kiekvieno žmogaus sudėtinė gyvenimo dalis. To neišvengs nė vienas. Manau, kad apsilankymas kapinėse su vaikais kaip tik yra proga pasikalbėti su jais apie senelius, protėvius, parodyti, kur jie ilsisi, papasakoti, kas jie buvo, kaip gyveno. Tai būtų atsigręžimas į savo šaknis. Tokiu būdu mes perduodame tradiciją, mokome gerbti savo šeimos praeitį.

Krikščioniška ne tik aplankyti saviškių kapus, uždegti žvakutę, bet ir sutvarkyti šalia esantį, apleistą kapelį.

Juk nėra sunku nurauti žolę, įžiebti žvakutę ir pasimelsti už tame kape besiilsinčius, nes gal jau nebelikę nieko iš savų. Reikia gerbti visus mirusiuosius.

Beje, per Vėlines kiekvienoje bažnyčioje yra meldžiamasi už visus išėjusiuosius Amžinybėn, net ir tuos, kurių jau niekas neatmena.

– Ko palinkėtumėte mums visiems?

– Palinkėčiau visiems tas ateinančias Visų šventųjų ir Vėlinių dienas išgyventi tikėjimo šviesoje. Pagerbti visus šventuosius ir savo brangius mirusiuosius, bet nepamiršti, kad, kol esame gyvi, turime palaikyti gražius santykius ir su tebeesančiais šalia. Labai dažnai per laidotuves ar po jų žmonės gailisi, kad neaplankė, kažko nepadarė, nepasakė…

Dabar gyvenkime tą gyvenimą, kurį mums Viešpats davė, mylėkime vieni kitus, rūpinkimės, kad paskui netektų gailėtis. Darykime tai, ką galime, dabar, neatidėliodami ateičiai. Nes to nebegalėsime kompensuoti nupirkę bloką žvakių ar nukloję kapą gėlėmis…

Taip pat skaitykite