Netoli Pagirių miestelio (Kėdainių r.) augęs operos solistas Danielius Vėbra savo gyvenimą sieja su muzika – jis buvo ilgametis Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, dainavęs pagrindinius operų vaidmenis visuose Lietuvos teatruose, taip pat buvo vienas iš grupės „Baritonų trio“ grupės narių.
Šiuo metu vyras nuo muzikos nenutolo – jis dėsto VDU Muzikos akademijoje muziką studijuojantiems studentams, kurie, kartu su savo dėstytoju, šiuo metu ruošia ypatingą Žolinių koncertą kraštiečiams.
„Gimtinės dainos skamba Kezuose“, – taip vadinasi rugpjūčio 15-ąją Kezuose, netoli Pagirių nutolusioje sodyboje, vyksiantis koncertas. Jame skambės lietuvių liaudies dainos, atliekamos jaunosios kartos muzikantų, D. Vėbros esamų ar buvusių studentų.
Tuo pačiu studentai tikisi paminėti ir gerbiamo dėstytojo D. Vėbros jubiliejų – šiais metais, liepos 1-ąją, jam sukako 75-eri metai.
Interviu operos solistas atskleidžia, kokius sentimentus iki šiol jaučiantis Pagiriams bei Kezams, kaip muzikos vos nenukonkuravo sportas bei atskleidė, ar koncerto metu per Žolines, pats lips ant scenos bei padainuos susirinkusiai publikai.
– Esate kilęs iš Pagirių – ar jaučiate gimtinės šauksmą? Ar dažnai apsilankote Pagiriuose? Kokius jausmus, sentimentus iki šiol jaučiate šiam kraštui?
– Visada buvau ir esu Pagiriuose. Kai tėvai čia gyveno, kiekvieną savaitę grįždavau.
Gal buvo laikotarpiai, kai spektakliai ir koncertai kliudė dažnam apsilankymui, bet visada ieškodavau progos kuo dažniau grįžti.
Viską žinojau, kas vyksta Pagiriuose.
Kezai – visai šalia Pagirių ir kai buvo sunaikinti, išgriauti, tėvai persikėlė gyventi į Pagirius, aš ten negyvenau, bet nuolat apsilankydavau.
Gyvendamas Kezuose lankiau Pagirių mokyklą.
Kad ir kur bebūdavau, Pagiriai ir Kezai buvo mintyse, prisiminimai apie mokyklą, bažnyčią, buvimą tam krašte.
O šiuo metu gal net kas trečią dieną ten važiuoju, tvarkau aplinką ir ruošiu Žolinės šventei. Su žmona laukiam atvykstančių studentų ir visos bendruomenės, norinčios pasiklausyti muzikos.
Mokslo metų laiku, kai sugrįšiu dėstyti VDU Muzikos akademijoje, gal kiek retesni bus apsilankymai Pagirių krašte, bet visada turėdamas laiko, savaitgaliais, ten nuvažiuosiu ir nuvažiuodavau.
– Numanau, kad tiek vaikystė, tiek jaunystė prabėgo Pagiriuose, iki kol išvykote mokytis į konservatoriją. Kada pajutote, kad jūsų kelias muzikoje? Kaip Pagirių gamta, aplinka, supantys žmonės, ypatingi gyvenimo įvykiai Jus pastūmėjo savo gyvenimą sieti su muzika?
– Viskas vis tiek prasidėjo Pagiriuose, mokykloje.
Algirdas Kubiliūnas buvo muzikos mokytojas, turėjo saviveiklinį pučiamųjų instrumentų orkestrą ir aš ten grojau triūba. Visą laiką buvo pasirodymų įvairiomis progomis ir mes grojom.
Taip pat daug šviesių atsiminimų su Vanagų šeima, mokytojais Genovaite ir Jonu, kuris buvo mano auklėtojas. O kadangi aš buvau linkęs į literatūrą, rašydavau eilėraščius ir važiuodavau į skaitovų konkursus raginamas mokytojų Vanagų.
O dainavimas gal net tada prasidėjo, kai važiavau dainuoti į Krekenavą, gražiam pušyne vyko festivalis ir aš ten dainavau „Santa Liučija“. Buvo gal kokie 7 su puse metų, nelabai net pamenu tos istorijos kaip aš ten atsidūriau ir kas nuvežė, gal su mokykla.
Po mokyklos prasidėjo kelias į sportą, nors ir mokykloje aktyviai sportavau, važiuodavau į Kėdainius su mokykla į įvairias sporto varžybas.
Su boksininko Algirdo Šociko sūnumi kartu tarnavau armijoje, tai mums parūpindavo pirštinių, imtynės prasidėjo.
Bet kai grįžau po armijos buvo bandyta išmėginti tėvelio profesiją, kokius metus dirbau siuvėju „Madoje”.
Paskui kelias pasuko į J. Gruodžio konservatoriją Kaune, o po jos įstota į Muzikos akademiją Vilniuje.
Po studijų grįžau į Kauną ir Kauno Valstybiniame teatre praleidau 43 metus.
Šiuo metu solisto karjera baigta, dėstau VDU Muzikos akademijoje. Taip pat su VšĮ „Baritonų trio“ kiekvienais metais organizuojame tarptautinį festivalį „Operetė Kauno pilyje”.
– Per Žolinę krašto bendruomenės laukia ypatinga šventė – Jūsų jubiliejui paminėti skirta šventė Kezuose. Kaip sutikote žinią, kad Jūsų buvę ir esami mokiniai Jūsų garbei organizuoja koncertą? Ar labai nustebino tokia gimtadienio dovana?
– Aš kažkada galvojau, kad ateityje norėčiau padaryti koncertą Kezuose, bet tik kai susitvarkysiu gerbūvį, susiremontuosiu sodybą, kad galėčiau pasikviesti žmonių.
O dabar buvo nelaukta, nes Martynas (Martynas Stankevičius, renginio organizatorius) atėjo ir pasakė, kad bus šiais metais ir jokių atidėliojimų.
Teko sutikti ir dabar labai džiaugiuosi, kad studentai atsiliepė ir kas gali – dalyvaus.
Bus ne visi: kai kas gyvena užsienyje, darbų turi, bet visi dabartiniai studentai ir paskutiniųjų metų absolventai žada būti ir dainuoti bendruomenei.
Ir ankščiau yra tekę su studentais dainuoti Pagiriuose, paskui ir vieni ne kartą dainavo gražiam koncerte bažnyčioje ir kituose renginiuose.
Ne veltui net 3 mano studentai yra iš Pagirių ar gyvenantys šalia, bet stipriai susiję su Pagiriais. Vaiškoniuose – Nerijus Noreika, Pagiriuose – Karolina Činikaitė-Stankevičienė ir Tulpiakiemyje – Martynas Stankevičius, visi ten šoko tautinius šokius, dalyvaudavo Pagirių renginiuose nuo mažumės.
Taip pat ne vieną kartą buvo dainuota Pagiriuose su „Baritonų trio”, net mano iniciatyva sukurtas Pagirių himnas, kuris, įrašytas su baritonais, dar dabar skamba Pagirių šventėse.
Labai džiaugiuosi, kad dabar dar skamba, nesitikėjau, kad gali taip ilgai skambėti. Didelis džiaugsmas, kad net netikėtai Pagiriuose išgirstu pavienius žmones traukiant mano kurtą himną. Labai džiugu dėl to.
– Koncerte Kezuose pasirodys esami ir buvę Jūsų studentai. Bet… gal ir Jūs pats lipsite ant scenos ir susirinkusiesiems padovanosite muzikinių kūrinių?
– Sudėtingas klausimas. Daug drąsos reikia prikaupti dar, nes jau seniai nedainavau. Susikoncentravęs į buitinius pasiruošimo darbus, net nepagalvojau, kad man reikėtų kažką padainuoti. Gal nesusilaikysiu leptelti kokią frazę ar bent bendrose dainose uždainuoti.
Skambės daug lietuvių liaudies dainų, nes koncertas gimtinės tematika, tai gal kokią dainą teks užvesti.
Šioje Kezų sodyboje daug liaudies dainų buvo dainuota, traukta iš visos širdies tiek vienam, tiek susirenkant giminei. Atsimenu, sustodavo giminės vyrai ratu ir vykdavo „garsiau užtrauks”.
Visa Vėbrų gentis dar ir dabar kas kelis metus susitinka ir apie 100 žmonių po šiais medžių lapais dainuoja, bendrauja ir išlaiko senus giminės papročius.
Džiaugiuosi, kad ir Pagirių bendruomenė įžengs į man svarbią vietą, nors dar ir ne iki galo išgražintą.
