Jau kurį laiką „Kėdainių samariečiai“ dūzgia apie tai, kokia reikšminga ši vasara jų draugijai – mylimai samariečių savanorei Janinai Šikšnienei sukako 80 metų.
Kėdainių krašte Janina garsėja kaip itin altruistiškas, bėdos prispaustą užjaučiantis žmogus. Jau du dešimtmečius ji dalyvauja labdaringų gimtojo krašto organizacijų veikloje – per šį laiką pagalbos ranką yra tiesusi ir vienišiems seneliams, ir daugiavaikėms šeimoms, ir visiems kitiems, kuriems dalia teko sunkesnė.
Pirmąją interviu su Janina Šikšniene dalį apie jos vaikystę Kėdainių rajone, Dievo dovanas ir likimo išdaigas skaitykite čia
Santuokoje – jau daugiau nei pusę amžiaus
– Mes šiandien kalbame apie gražią, ypatingą jūsų sukaktį, bet iš tiesų santuokoje, per džiaugsmus ir vargus, sykiu išgyventi 55 metus – ne ką mažiau įspūdinga.
– Žinokite, jokių problemų mums su Antanu nebuvo. Aš jaučiausi gerai santuokoje.
Mačiau, kaip gyvena kitos moterys – su tokiais vyrais kaip jų aš nei metų gyvenusi nebūčiau (juokiasi). O jos štai kentėjo, vargo.
– Tai negi nei karto nesinorėjo tiesiog mesti viską ir išeiti?
– Ne, nenorėjau – mano butas, dar ko, kur aš eisiu (juokiasi).
Jeigu apsipykstame – tuo metu neturime reikalo kalbėtis, na kam „ant karštųjų“ kažką aiškintis? Kiekvienas mes turim savo pliusų ir minusų. Per tiek metų apsitrini ir pažįsti savo žmogų.
Jis – žmogus lėtas, pagalvojantis, rūpestingas ir geras, o aš – ugnis, kartais griežtesnė, galiu pasakyti ir nevyniodama į varą.
Svarbiausia, kad vaikams tinkam abudu tokie, kokie esam (šypteli).
– Sutuoktinis – vienas, o kaip gi karjera? Kiek darbų pačiai teko pakeisti per visą gyvenimą?
– „Laba diena, Šikšnienė Janina, dukra Valdo, prekių žinovė“ – šitaip ir prisistatinėdavau visą gyvenimą. Visą laiką nuo paskyrimo į Kėdainius iki pat pensijos pradirbau vienoje vietoje – kooperatyvo prekybinėje bazėje. Su kolektyvu kartu visų vaikus užauginome ir anūkus pasitikome.
– Janina, jūs ilgus metus ne tik buvote šauni žmona ir prekybininkė.
Didelę gyvenimo dalį sukatės savanoriškoje veikloje. Esate viena iš „Kėdainių samariečių“, kurie naują istorijos puslapį atvertė 2019 m., pradininkių.
Kaip apskritai įsitraukėte į labdaringą veiklą?
– Kažkaip automatiškai (šypteli). Su labdaringomis organizacijomis aš susijusi jau kokius 20 metų. Pirmadienis ir trečiadienis man šventos dienos, paskirtos samariečiams.
Aišku, kurią dieną, atrodo, gal ir neičiau… bet jeigu tik nenueinu – tada kažko trūksta. Šita asociacija užima svarbią vietą mano gyvenime ir širdyje.
Samariečiuose užsiimu visais darbais, kurie priklauso šitam mūsų „dvariukui“: skalbimo paslaugos, dušo miesto bendruomenei priežiūra, drabužių, paramos dalinimas – tokie tie kasdieniniai eiliniai darbeliai.
Šiandien geros valios žmonės kaip tik naujų drabužių atnešė, tai va, kai pasikalbėsime, grįšiu toliau dėlioti, rikiuoti. Vaikučiams visko prinešė labai daug.
Pas mus judėjimas vyksta pilnu tempu: vieni atneša, kiti – išsineša. Kas ateina praustis, kas – apsiskalbti, o kas – pavalgyti.
Valgymui kitoje gatvės pusėje turime antrą pastatą, valgyklą, mūsų vadinamąją „gryčiukę“.
Smagu širdžiai, kai gali padėti tiems, kuriems sunkiau sekasi. Vis tik jeigu ne Sonata (asociacijos „Kėdainių samariečiai“ vadovė Sonata Patkauskaitė, taip pat ir Lietuvos Samariečių Bendrijos prezidentė, – aut. past.), niekas čia, žinokite, ir nesirinktų.
Kai mes pradedam galvoti, kaip kažką padaryti – Sonatos jau būna ne tik sugalvota, bet ir padaryta. Nežinau, kaip pas žmogų galvoje gali tilpti visko tiek daug. Čia belieka tik žavėtis ir pavydėti baltu pavydu (šypteli).
Gyvenimo varikliukas – žmogiškas ryšys ir betarpiškas bendravimas
– Janina, o kas gražiausio per visus 80 jūsų gyvenimo metų įvyko? Galbūt vestuvės ar vaikų, anūkų atėjimas į pasaulį?
– Sakyčiau, kad gražiausia buvo tikras bendravimas tarp savų be jokių išsigalvojimų, be jokių vaizdavimų vienas prieš kitą, kad esi turtingesnis ar dar koks geresnis.
Iš esmės, tai gražiausias man ir yra tas nuoširdumas: jeigu blogai, tada kalbam, kas blogai, o jeigu gerai – džiaugiamės visi. Ryšys buvo pagrindas visko.
Mes jautėmės labai artimi – giminės, tėvuko keturi broliai, pas mamą – keturios sesės ir brolis. Tai reiškė, kad visi vardadieniai, gimtadieniai, laidotuvės ar bulviakasiai – visi krūvom. Suvažiavo visi, sulėkė, pasidarė darbus ir sėdi prie stalo (šypteli).
Anksčiau per Kalėdas, naujus metus siųsdavom vieni kitiems laiškus, atvirukus – tai per šventes sveikinimus gaudavome iš visos Lietuvos.
– O gal laikai kitokie buvo, Janina?
– Gal laikai kitokie, o gal tiesiog žmonės šiais laikais – kitokie? Daugumoj jie dabar – kaip vėjo pagauti…
Stebiuosi, kad šiais laikais nėra to artumo, to buvimo visiems kaip viena šeima ne tik su artimaisiais, bet ir su kaimynais.
Skaitau, kad žmonės nebejaučia tokio potraukio vienas kitam, nebėra atvirumo, nuoširdumo, užuojautos nebėra.
Kiekvienas tiesiog gyvena už save: „aš važiuosiu čia“, „aš darysiu tą“, „man reikia“, „viską galiu vienas padaryti“, tik „aš“, „aš ir „aš“…
Paprasčiausias dalykas – suvirto neseniai į mūsų gryčią giminės. Vaikai susėdo vienam kambary. Einu pro tą kambarį ir nesuprantu, kodėl gi taip tylu viduje? Juk negali būti, kad visi vienu metu tylėtų?
Ir akurat – įeinu ir matau, kad visi pasilenkę prie ekranų. Klausiu: „Vaikai, kas atsitiko? Kodėl taip tylu?“ Ir sako anūkas man: „Mes kalbamės, močiute – aš su juo va susirašinėju.“
„Anuka, – sakau, – dedat visi savo kaladėlės dabar ant stalo.“
Vaikai ištempė ausis. Dar pastiprinu: „Arba dedat visi, arba einat į savo mašinas, sėdit ten ir darot, ką norit – o dabar turit kartu bendrauti.“
– Kaip manote, kas padarė įtaką, kad artimas žmogiškas ryšys šiais laikais jau nebe duotybė, o unikalumas? Galbūt prisidėjo kompiuteriai, technologijos?
– Aišku! Ir kažkokiu būdu, senais laikais, be internetų žinodavo žmonės kelią iš Klaipėdos, iš Vilniaus, iš Kauno.
Nebuvo mados, kad vienas sėdi, klauso radiją, o kitas telefoną tikrintų.
Kiek mes dainų, kiek anekdotų žinodavom, kaime ant šieno dainuodavom.
Būdavo, dingstam mes, vaikai, o kartu dingsta ir kailiniai – būdavo aišku, kur vaikai pradingo (juokiasi). Pasiklodavom kailinius ant šieno, kad vabaliukai nekandžiotų, ant jų sukrisdavom.
Ir sėdim mes ant tų kailinių visi beveik iki ryto, plepam, būnam, prisijuokiam. Ir jokio skirtumo neturėjom, kad vienas kažkuris vyresnis, o kitas – jaunesnis.
80 metų – tik pase, bet ne širdyje
– Neina nesižavėti jumis, Janina. Papasakokite, kaip atšventėte 80 metų jubiliejų?
– Visą savaitę minėjom (juokiasi). Labai gražiai samariečių mergaitės pasveikino. Siurprizą padarė: jos kaip niekur nieko apsimetė, kad tai tiesiog eilinė darbo diena. O tada netikėtai – gėlės, sveikinimai, pokalbiai. Vėliau jau ir vaikai suvirto į svečius.
– O kaip jaučiasi žmogus, kai skaičiuoja praskriejusius metus – ir jų priskaičiuoja visus 80?
– Pati kartais, kai pažiūriu į kokį 70-metį žmogų, nustembu: „Jėzau, jam jau 70? Nesąmonė, kad žmogui tiek metų!“ O tada prisimenu, kad man tai jau 80!
Jausmas – lyg tai ne mano amžius. Man nedaeina, kad galiu tiek daug turėti (šypteli).
– Tai gal vis dėlto pasidalinsite patarimais, kaip šitaip oriai sulaukti tokių gražių jubiliejų?
– Aš tai asmeniškai jų nelaukiau – patys atėjo (juokiasi).
O jeigu rimčiau – tai reikia daryti viską, ko norisi. O jeigu kažko nenori, jeigu nėra gerai – neparodyk kitam, neužkrauk savo vargų ant kito pečių.
Turbūt tai – vienintelis dalykas. Savo sielvartą gali lieti vienam ar dviem artimiausiems žmonėms, bet ne visam kolektyvui.
Nereikia svetimiems žmonėms savo bėdų užmesti. Čia yra tavo griekas, tai yra tavo asmeninė bėda, pats turi ir tvarkytis.
Na, o jeigu nesugebi, tuo momentu patylėk arba tiesiog tuo metu niekur neik (šypteli).
– Ačiū už pokalbį, Janina. Linkiu jums didžiausio turto – kuo daugiau sveikatos.
– Labai dėkoju!
